Чак Паланик - Pasprink

Jei pakankamai daug žmonių tave mylės, tau nebereikės ieškoti meilės.

Kad gali būti ganėtinai gudrus.

Kad gali gauti užtektinai sekso.

Tai tapo naujais berniuko tikslais. Iliuzijomis visam likusiam gyvenimui. Visa tai jam žadėjo storojo vyruko šypsena.

Ir po to, kaskart, kai būdavo išsigandęs, liūdnas ar vienišas, kaskart, kai prabusdavo iš siaubo naujuose įtėvių namuose, beprotiškai plakančia širdimi šlapioje lovoje, kaskart, pradėjęs lankyti naują mokyklą, kiekvienąsyk, kai Mamulė sugrįždavo jo pasiimti, kiekviename drėgname motelyje, nuomotame automobilyje, vaikis galvodavo apie tas dvylika palinkusio storulio nuotraukų. Jos parodydavo, kokiu drąsiu, stipriu ir laimingu žmogumi galima tapti.

Kančia tampa kančia, o pažeminimas — pažeminimu tik tada, kai pats pasirenki kentėti.

IŠGANYTOJAS nėra tinkamiausias žodis, bet jis pirmasis ateina į galvą.

Keista, tačiau kai kas nors išgelbėja tave, pirmas dalykas, ką norėtum padaryti, yra gelbėti kitus. Visus likusius žmones. Kiekvieną.

Vaikis niekada nesužinojo to vyruko vardo. Tačiau nepamiršo jo šypsenos.

DIDVYRIS nėra tinkamiausias žodis, bet jis pirmasis ateina į galvą.

6 skyrius

Kai kitą kartą aplankau Mamulę, tebesu Fredas Hastingsas, jos buvęs visuomeninis gynėjas, ir tai visą popietę mane nervina. Išgirdusi, kad esu vis dar nevedęs, ji pasipiktina. Tada įsijungia televizorių, kažkokią muilo operą, na, kai tikrais apsimetinėjantys žmonės sprendžia dirbtinai sukurtas problemas tam, kad žiūrovai, juos stebėdami, pamirštų savąsias.

Kito apsilankymo metu vis dar tebesu Fredas, bet jau vedęs ir turintis tris vaikus. Tai kur kas geriau, bet trys vaikai... „Trijų per daug. Reikėtų apsiriboti dviem“, — sako ji.

Kitą kartą aš turiu du.

Kas kartą po antklode jos lieka vis mažiau ir mažiau.

Tačiau ir Viktoro Mančinio, sėdinčio ant kėdės šalia jos lovos, kas kartą lieka vis mažiau.

Kitą dieną aš vėl esu savimi, bet tik kelias minutes, kol Mamulė paskambina slaugei, kad išlydėtų mane. Mes sėdim tylėdami, tik kai pasiimu striukę, ištaria: „Viktorai?“

Ji sako: „Turiu tau kai ką pasakyti?

Pirštais voliodama siūlų kamuolėlį, kol jis sumažėja ir sukietėja, pagaliau ji pažvelgia į mane ir tęsia: „Fredas Hastingsas buvo atėjęs. Prisimeni Fredą, tiesa?“

Aha, prisimenu.

Šiomis dienomis jis turi žmoną ir du nuostabius vaikus. „Buvo be galo malonu, — sako mano Mamulė, — sužinoti, kad tokiam geram žmogui taip puikiai sekasi?

„Aš patariau jam nusipirkti žemės, — sako Mamulė, — dabar niekas taip nebedaro?

Aš paklausiu, kas tie „jie“, tačiau ji nuspaudžia mygtuką kviesdama slaugę.

Išėjęs randu daktarę Maršai, laukiančią koridoriuje. Ji stovi visai šalia Mamulės palatos durų, vartydama savo užrašus, o kai pakelia į mane akis, jos panašios į blizgančius karoliukus už storų akinių stiklų. Viena ranka vis spusčioja rašiklį.

„Pone Mančini?“ — sako ji. Nusiima akinius, įsideda į viršutinę chalato kišenėlę ir sako: „Reikia aptarti jūsų mamos atvejį?

Skrandžio vamzdelis.

„Jūs domėjotės kitomis galimybėmis“, — sako ji.

Šalia slaugės posto koridoriaus gale trys darbuotojos, suglaudusios galvas, stebi mus. Viena jų, vardu Dina, šaukia: „Ar turėtume jus prižiūrėti?!“

O daktarė Maršai atsako: „Prašyčiau rūpintis savo reikalais?

Man ji sušnabžda: „Nekreipkit dėmesio, slaugės elgiasi lyg mokinukės?

Dina, pažįstu ją.

Taip pat žr. Klerė, registruota slaugė.

Taip pat žr. Perle, slaugytojų asociacijos narė.

Seksas nuostabus tuo, kad jį gauni be jokių įsipareigojimų. Nesvarbu, kiek moterų beparsivestum į namus, niekada neiškils sandėliavimo problemų.

Daktarei Maršai, jos nervingoms rankoms ir ausims sakau: „Nenorėčiau, kad ją maitintų priverstinai.“

Stebint slaugėms, daktarė Maršai paima mano ranką ir, vesdamasi toliau nuo jų, sako: „Kalbėjausi su jūsų mama. Ji tokia moteriška. Tos politinės akcijos, demonstracijos. Tikriausiai labai ją mylite.“

Atsakau: „Na, aš tokių išvadų nedaryčiau.“

Mes sustojame, daktarė Maršai kažką sušnabžda ir aš turiu prieiti visai arti jos. Per daug arti. Slaugės vis dar stebi. Kvėpuodama man į krūtinę sako: „O jei mes visiškai atkurtume jūsų mamos psichiką?“ Junginėdama rašiklį kalba: „Kas, jei padėtume jai vėl tapti protinga, stipria, gyvybinga moterimi, tokia, kokia buvo anksčiau?“

Mano motina tokia, kokia buvo.

„Tai įmanoma“, — sako daktarė Maršai.

Negalvodamas, kaip tai nuskambės, sakau: „Dievas neleis!“

Tačiau tuoj pat priduriu, kad galbūt tai nėra pati geriausia mintis.

Koridoriaus gale slaugės kikena, rankomis prisidengusios burnas. Net iš taip toli girdėti Dinos žodžiai: „Taip jam ir reikia!“

Kito vizito metu vis dar esu Fredas Hastingsas ir abu mano vaikai mokykloje gauna tik pačius geriausius pažymius. Tą savaitę ponia Hastings perdažo valgomąjį žaliai.

„Mėlyna geriau tinka, — sako Mamulė, — kambariui, kuriame patiekiamas maistas!“

Tada valgomasis tampa mėlynu. Mes gyvename Rytinėje Pušų gatvėje, esame katalikai. Pinigus laikome Pirmajame miesto federaliniame banke. Važinėjame kraisleriu.

Viskas, kaip pasiūlė Mamulė.

Kitą savaitę pradedu užsirašinėti detales, kad neužmirščiau, kuo turiu būti ateinančią savaitę. Užsirašau, kad Hastingsai visada važiuoja atostogauti prie Robsono ežero. Žvejojame blizgėmis. Palaikome Packers komandą. Niekada nevalgome austrių. Supirkinėjame žemę. Kiekvieną šeštadienį aš pirmiausia laukiamajame studijuoju užrašus laukdamas, kol slaugė praneš, kad mama jau prabudo.

Kai tik įeinu į palatą ir prisistatau Fredu Hastingsu, ji nuotoliniu pulteliu išjungia televizorių.

Augalai vazonuose prie namo visai neblogai, sako ji, bet geriau būtų pasodinti krūmų.

Aš užsirašau.

Padorūs žmonės geria viskį, sako ji. Žarnyną reikia valyti spalio mėnesį, o pakartotinai ir lapkritį. Automobilio oro filtrus reikia apvynioti tualetiniu popieriumi, kad ilgiau tarnautų. Visus metus žaliuojančius augalus reikia genėti tik po pirmųjų šalnų. Kuriant židinį, geriau palikti šiek tiek pelenų.

Aš visa tai užsirašau. Apžiūriu, kas iš jos liko, dėmes, raukšles, kabančią odą, spuogelius ir užsirašau pastabas.

Kiekvieną dieną naudoti saugantį nuo saulės kremą.

Dažyti žilus plaukus.

Neišprotėti.

Mažiau vartoti riebalų ir cukraus.

Daryti pritūpimus.

Neprarasti atminties.

Išpešioti plaukelius iš ausų.

Vartoti kalcį.

Teptis drėkinamuoju kremu. Kasdien.

Visą laiką gyventi vienoje vietoje.

Jokiu būdu nepasenti.

Ji sako: „Ar nieko negirdėjai apie mano sūnų, Viktorą? Prisimeni jį?“

Sustingstu. Man suspaudžia širdį, bet aš užmiršau ką tai reiškia.

„Viktoras, — sako Mamulė, — niekada neateina manęs aplankyti, o jei ateina, niekada nesiklauso.“ Viktoras užsiėmęs, nutolęs ir nerūpestingas. Jis metė medicinos studijas ir sujaukė savo gyvenimą.

Ji pakelia antklodės pūkelį. „Jis dirba kažkokį minimaliai apmokamą darbą ekskursijų vadovu ar panašiai“, — sako. Ji atsidūsta ir baisia pageltusia ranka susiranda nuotolinio valdymo pultelį.

Klausiu, ar Viktoras ja nesirūpino? Ar jis neturi teisės gyventi savo gyvenimą? Sakau, galbūt Viktoras toks užimtas, kad kiekvieną vakarą, tikrąja to žodžio prasme, žudo save, jog galėtų apmokėti sąskaitas už nuolatinę jos priežiūrą. Trys tūkstančiai per mėnesį gali nukankinti. Gal dėl to Viktoras metė studijas. Tik norėdamas pateikti argumentą sakau, jog Viktoras daro viską, ką tik gali padaryti.