Чак Паланик - Pasprink

Jei man nepavyko tapti didžiu gydytoju, padedančiu šimtams pacientų, šitaip galiu būti puikiu pacientu, sukuriančiu šimtus vadinamųjų gydytojų.

Greitai artėja vyras su fraku, braunasi pro žiūrovus, atskuba su kepsnių peiliu ir šratinuku.

Dusdamas tampi legenda, kurią šitie žmonės brangins ir pasakos iki pat mirties. Jie galvos, kad išgelbėjo tau gyvybę. Gali tapti vieninteliu geru darbu, neblėstančiu prisiminimu, pateisinančiu visą jų egzistenciją.

Taigi būk puiki auka, baisus nevykėlis. Profesionali nesėkmė.

Žmonės šokinės iš laimės, jei tik leisi jiems pasijusti dievais.

Tai Šventojo Manęs kankinystė.

Denis susiverčia viską iš mano lėkštės į savąją ir kemša maistą į burną.

Vyno padavėjas jau čia. Maža juoda suknelė tiesiai už manęs. Vyras su dideliu auksiniu laikrodžiu.

Kitą akimirką mane iš už nugaros apglėbs rankos. Kažkuris nepažįstamasis smarkiai suspaus po šonkauliais ir šnabždės: „Viskas gerai?

Kvėpuos į ausį: „Tuoj bus viskas gerai?

Dvi rankos apkabins, gal net kilstelės nuo grindų ir nepažįstamasis kuždės: „Kvėpuok, kvėpuok, velniai griebtų?

Kažkas padaužys nugarą lyg gydytojas naujagimiui, ir tu išspjausi apkramtytą kepsnį. Kitą sekundę abu nugriūsit ant grindų. Kūkčiosi, kol kas nors pasakys, kad dabar jau viskas gerai. Tu esi gyvas. Jie tave išgelbėjo. Vos nenumirei. Prisiglaus tavo galvą prie krūtinės ir sūpuos kalbėdami: „Visi atsitraukit. Reikia daugiau oro. Šou baigėsi?

Tu esi jų vaikas. Priklausai jiems.

Priglaus tau prie lūpų stiklinę vandens ir sakys: „Nusiramink. Ša. Viskas praėjo?

Ša.

Praeis daug metų. Tas žmogus skambins ir rašys. Gausi atvirukų ir, galbūt, pinigų.

Kaip ten bebūtų, tas žmogus mylės tave.

Labai tavimi didžiuosis. Net jei tavo tikroji šeima ir nesididžiuoja. Tas asmuo didžiuosis tavimi, nes tu leidai jam didžiuotis savimi.

Gurkštelėsi vandens ir jį iškosėsi, kad didvyris galėtų nušluostyti tau smakrą servetėle.

Daryk viską, kas gali sustiprinti šį naują ryšį. Šį įvaikinimą. Nepamiršk detalių. Išterliok jų drabužius snargliais, kad galėtų nusijuokti ir tau atleisti. Čiupk ir nepaleisk. Verk tikromis ašaromis, kurias jie galėtų šluostyti.

Gali verkti kiek tik nori.

Nesistenk susivaldyti. Juk kažkam tai bus geriausias įvykis jo gyvenime.

Jeigu nenori klaikaus vamzdelio trachėjoje, geriau pradėk kvėpuoti prieš kam nors su peiliu ar atidarytuvu atsirandant šalia.

Turi nepamiršti dar vienos detalės — kai išspjauni tą drėgną mėšlą, tą apžiaumotą ir apseilėtą dvėseną, privalai žiūrėti tiesiai į Denį. Jis turi tėvus ir senelius, tetų, dėdžių ir pusbrolių iki kaklo, milijoną žmonių, pasiruošusių gelbėti jį iš bėdos. Todėl Denis niekada tavęs nesupras.

Visi likusieji, visi, kurie yra restorane, kartais sustoja ir ploja. Žmonės apsiverkia iš palengvėjimo. Sulekia visi buvę virtuvėje. Kurį laiką vieni kitiems pasakoja kas buvo. Kiekvienas perka gėrimą didvyriui. Visų akys sudrėkusios.

Jie spaudžia ranką didvyriui.

Tapšnoja didvyrio nugarą.

Tai labiau jų prisikėlimas iš mirusių negu tavo, tačiau tau metų metus šią dieną tas žmogus siuntinės gimtadienio atvirukus. Ir taps labai jau išsiplėtusios tavo šeimos nariais.

Denis tik pakraipo galvą ir paprašo desertų meniu.

Tai štai kodėl aš taip elgiuosi. Užsikraunu šituos rūpesčius. Kad išaiškinčiau dar vieną narsų nepažįstamąjį. Išvaduočiau iš nuobodulio dar vieną žmogų Tai ne tik dėl pinigų. Tai ne tik dėl garbinimo.

Bet nei vienas šių dalykų nesukelia skausmo.

Viskas taip paprasta. Nereikia stengtis būti geru, net išoriškai — vis tiek laimėsi. Tik leisk sau būti palūžusiu ir sumišusiu. Visą gyvenimą kartok visiems: Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau...

8 skyrius

Eva seka paskui mane koridoriumi prisikimšusi kišenes keptos kalakutienos. Jos batuose pilna apkramtyto Salsberio kepsnio. Veidas lyg minkšta masė, panaši į apdriskusį aksomą, šimtai raukšlių, subėgančių į burną. Sėdėdama ratukuose ji važiuoja paskui mane kartodama: „Ei, tu. Nedrįsk bėgti nuo manęs?

Išvirtusių venų išvagotomis rankomis ji stumiasi vežimėlyje. Susikūprinusi savo ratuose, nėščia neišlieta pagieža, ji seka mane kartodama: „Tu mane įskaudinai. Negali to paneigti?

Su parištu maisto spalvos seilinuku ji kalba: „Tu įskaudinai mane ir aš viską papasakosiu mamai?

Mano Mamulei uždėta apyrankė. Ne papuošalas, o storo plastiko juostelė, tarsi suvirinta aplink riešą, kad niekaip negalėtum nusiimti. Jos neperpjausi. Nepradeginsi cigarete. Žmonės jau išbandė visokiausius būdus ją nuimti.

Dėvėdamas tokią apyrankę, vos tik išėjęs į koridorių, išgirsi užsirakinančias durų spynas. Magnetinė juostelė, ar kas ten būtų įkišta į plastiką, skleidžia signalą. Jis blokuoja lifto duris, kad negalėtum patekti vidun. Kur tik benueitum, signalas užrakina duris. Negali palikti aukšto, kuriame esi. Negali išeiti į gatvę. Gali nueiti į sodą, bendrąjį kambarį, koplyčią ar valgomąjį, bet niekur daugiau.

Jei kažkokiu būdu pavyktų išeiti pro lauko duris, apyrankė sukeltų aliarmą.

Štai toks Šv. Antano centras. Kilimėliai, užuolaidos, lovos — viskas čia atsparu ugniai. Atsparu dėmėms. Gali bet kur bet ko pridirbti, viskas bus išvalyta. Tai jie vadina globos centru. Negerai, kad čia tai pasakoju. Turiu galvoje, jog gadinu siurprizą. Pats viską pamatysi, ir gan greitai. Na, jei tiek ilgai išgyvensi.

Arba palūši, iškvėši anksčiau nei numatyta pagal grafiką.

Mano Mamulė, Eva, netgi tu, visi gauna po apyrankę.

Ši vieta tikrai nėra vienas tų gyvatynų. Čia nedvokia šlapimu vos peržengus slenkstį. Tik ne už tris gabalus per mėnesį. Prieš šimtmetį čia buvo moterų vienuolynas, kuriame vienuolės buvo užveisusios nuostabų rožyną — gražų, apsuptą sienų, tokį, iš kurio neįmanoma pabėgti.

Iš kiekvieno kampo tave stebi saugumo videokamerų akys.

Vos tik įžengi pro paradines duris, prieš save išvysti klaikią šios vietos gyventojų migraciją. Kas vežimėliuose, kas vaikštynėse, pasiramsčiuodami lazdele — visi tave pastebi ir šliaužia artyn.

Aukšta, ryškių bruožų ponia Novak yra nurengėja.

Moteris, gyvenanti palatoje šalia mano Mamulės — voverė.

Nurengėjai padedant, jie nusirenginėja, kai tik atsiranda galimybė. Jie — tai žmogeliai, kuriuos slaugės aprėdo kažkokiu kombinezonu, panašiu į marškinių ir kelnių derinį. Marškiniai prisiūti prie kelnių liemens. Sagos ir kelnių užtrauktukas yra tik imitacija. Vienintelis būdas nusirengti — ilgas užtrauktukas užpakalyje. O jie — seni žmonės, jų galimybė judėti labai ribota, todėl nurengėja, kurią jie netgi vadina piktąja nurengėja, čia įkliuvusi trejopai. Drabužiuose, apyrankėje, globos centre.

Voverė — tai ta, kuri kramto maistą, bet pamiršta, ką reikia toliau daryti. Ji pamiršta praryti. Užuot nurijusi, viską susikrauna į kišenes. Arba rankinę. Vaizdas šlykštesnis nei gali įsivaizduoti.

Ponia Novak — Mamulės palatos kaimynė. Voverė — Eva.

Šv. Antano centre pirmas aukštas skirtas žmonėms, kurie neprisimena savo vardo, laksto nuogi ar kiša sukramtytą maistą į kišenes, bet nėra visiškai nukvaišę. Taip pat čia yra ir jaunuolių, patyrusių galvos traumas ar narkotikų pakenktomis smegenimis. Jie vaikščioja ir kalbasi, nors kartais tai tik žodžių kratinys, kuris atrodo beprasmis.

„Niekai žmonės kelias mažas aušta dainuoja virvelė violetinis šydas dingo“, — taip jie šnekasi.