Чак Паланик: Pasprink

Net iš čia, pro arklių mėšlo dvoką, galėjau užuosti jos kvapą.

Aišku, kad melžėjos daug dirba rankomis — melžia karves, muša sviestą.

„Pribuvėja Landson yra kalė, — sakau Deniui. — Ministro padėjėjas sakė, kad apdovanojo jį bjauriu herpesu.“

Taip, nuo 9-os iki 17-os ji yra mėlyno kraujo jankė, nors sklinda gandai, kad visa Sprinburgo vidurinės mokyklos futbolo komanda ją gerai pažinojo kaip Nesilaužančiąją Lamprini.

Šį kartą šlykštusis perukas laikosi. Kolonijos gubernatorius baigia mus stebėti ir nueina į Muitinės Rūmus. Turistai klaidžioja ieškodami dar kokio gero kadro. Pradeda lyti.

„Klausyk, biče, — sako Denis. — Neprivalai čia su manim stypsoti.

Dar viena sušikta diena aštuonioliktame amžiuje.

Nešiosi auskarą — sėsi į kalėjimą. Nusidažysi plaukus. Naudosi dezodorantą. Keliausi tiesiai į kalėjimą. Nepraleisk ėjimo. Nemalk šūdo.

Jo Aukštybė Lordas Gubernatorius baudžia Denį mažiausiai du kartus per savaitę už kramtomąją gumą, odekoloną po skutimosi.

Niekas 1730-aisiais nenešiojo smailos barzdelės, aiškina Jo Gubernatorybė Deniui.

„Išskyrus tikruosius kolonistus“, — atšauna Denis.

Ir vėl atsiduria kaladėje.

Denis — mūsų kvailelis, mes kartu esam nuo 1734-ųjų. Matot, kaip ilgai. Nuo tada, kai susitikome seksoholikų susirinkime. Denis parodė man skelbimą laikraštyje ir mes kartu nuėjome į pokalbį dėl darbo.

Tik iš smalsumo paklausiau, ar jau įdarbino kaimo kekšę.

Municipaliteto nariai tiesiog spokso į mane. Darbdaviai, šeši seniokai, net ir tada, kai niekas jų nemato, dėvi tuos netikrus kolonijinius perukus. Visada rašo paukščių plunksnomis, mirkydami jas į rašalą. Viduryje sėdintis kolonijos gubernatorius atsidūsta, atlošia galvą, kad galėtų pažvelgti į mane pro akinius vieliniais rėmeliais. „Dansboro kolonijoje, — sako jis, — nėra kaimo kekšės!“

Tada aš klausiu: „O kaimo kvailelio?“

Gubernatorius pakrato galvą.

„Kišenvagio?“

Ne.

„Koriko?“

Tikrai ne.

Čia ir yra didžiausia gyvųjų istorijos muziejų problema. Jie visada atsisako pačių geriausių dalykų. Tokių kaip šiltinė. Arba opiumas. Paleistuvės. Atstumtieji. Raganų deginimas.

„Jus įspėjo, — sako gubernatorius, — kad jūsų elgesys ir išvaizda turi visiškai atitikti mūsų oficialų istorinį laikotarpį.“

Mano darbas — būti airiu samdiniu. Šeši doleriai už valandą — tai stebėtinai tikroviška.

Pačią pirmą mano darbo savaitę mergina gavo lazdų už tai, kad mušdama sviestą niūniavo Erasure dainą. Atrodo, kad Erasure, nors ir istorijos dalis, tačiau nepakankamai istoriška. Net tokia seniena kaip Beach Boys gali kelti rūpesčių. Panašu, kad čia idiotiški pudruoti perukai, senovinės kelnės ir batai su sagtimis net nelaikomi retro.

Jo Aukštybė draudžia tatuiruotes. Kol dirbi — nosies auskarus palik gulėti stalčiuje. Neleidžiama kramtyti gumą. Draudžiama švilpauti Bidų melodijas.

„Už menkiausią personažo pažeidimą, — sako jis, — bus baudžiama.

Baudžiama?

„Atleidžiama iš darbo, — aiškina jis, — arba dvi valandos kaladėje!“

Kaladėje?

„Miesto aikštėje“, — sako jis.

Jis kalba apie baudžiavą. Sadizmą. Vaidybą ir publikos kvailinimą. Pats gubernatorius verčia dėvėti senovines kojines ir ankštas vilnones trumpas kelnes be jokių apatinių ir vadina tai autentika. Tai jo noru moterys užrakinamos kaladėje tik už lakuotus nagus. Ir, be abejo, niekas nenori, kad darbo knygelėse atsirastų įrašas, jog buvo, pavyzdžiui, prastas liejikas.

Aštuonioliktame amžiuje nevedusio dvidešimt penkerių metų vyro pasirinkimo galimybės buvo labai ribotos. Liokajus. Pameistrys. Duobkasys. Račius, kad ir kas tai būtų. Batų valytojas. Kaminkrėtys. Ūkininkas. Tą pačią akimirką, vos tik jie įvardijo miesto šauklį, Denis pasakė:

— Taip. Puiku. Aš juo būsiu. Žinote, pusę gyvenimo praleidau rėkdamas.

Jo Aukštybė nužvelgė Denį ir paklausė:

— Ar šitie akiniai tikrai būtini?

— Tik tam, kad matyčiau, — atsakė Denis.

Aš sutikau ten dirbti, nes yra ir blogesnių dalykų negu dirbti kartu su geriausiu draugu.

Tipo geriausiu.

Be to, galvojau, kad bus smagus, malonus darbas su Dramos būrelio nariais ir visuomeninio teatro atstovais. Be atavizmų. Be šitų puritoniškų veidmainių.

Jei tik Senoji Miesto Valdyba žinotų kokia trenkta yra ponia Plain, siuvėja. Malūnininkas varo samanę. Smuklininkas pardavinėja LSD nuobodžiaujantiems paaugliams, kuriuos čia veža autobusais į mokyklines išvykas. Vaikai dėmesingai stebi, kaip ponia Halovėj karšia vilną ir nešioja ją daržinėn, visą laiką žiautariuodama hašišą ir pasakodama apie avių dauginimąsi. Šitie žmonės — vartojantis metadoną puodžius, perkodaną ryjantis stiklo pūtikas, vikodiną geriantis juvelyras — rado čia savo vietą. Arklininko padėjėjas, slepiantis ausines, įjungiamas specialiu įtaisu, po trikampe kepure, besikraipantis pagal ritmą, visi jie — grupelė nusistekenusių hipių, demonstruojančių šitą agrarinį mėšlą, bet tai tik mano asmeninė nuomonė.

Net ir ūkininkas Reldonas turi nediduką lopinėlį žemės, paslėptą tarp kukurūzų, pupelių ir kitokio šlamšto laukų, kuriame augina marichuaną. Tik jis tai vadina kanapėmis.

Smagiausia Dansboro kolonijoje yra tai, kad ji galbūt pernelyg autentiška, tik iš blogosios pusės. Netikšų ir idiotų gauja, besitrinanti čia, nes nesugeba įsitvirtinti realiame pasaulyje, realiame darbe — juk ne dėl šito žmonės kėlėsi čia iš Anglijos. Kad sukurtų alternatyvią realybę. O gal tikrai tie piligrimai buvo kvaištelėję? Juk nevykėliai, su kuriais dirbu, užuot ieškoję tikėjimo Dievo meile, mėgina rasti išsigelbėjimą priklausomybėje nuo ko nors.

Arba valdžios ir dviveidiškumo žaidimėliuose. Tai gali paliudyti Jo Aukštybė Lordas Čarlis, šiuo metu pasislėpęs už nėrinių užuolaidos, nevykęs dramos magistras. Čia jis yra teisė, baudžianti surakinimu kaladėje vienu baltos pirštinėtos rankos mostu. Aišku, istorijos pamokose niekas jums nepasakojo, kad kolonijiniais laikais asmuo, per naktį paliktas kaladėje, tapdavo ištvirkėlių žaisliuku. Vyrai ir moterys, atsidūrę kaladėje, net nežinodavo, kas juos dulkina, ir būtent tai buvo tikroji priežastis vengti tokios bausmės, na, nebent atsirastų draugas ar šeimos narys, kuris visą laiką stovėtų greta. Kad apsaugotų. Kad, tikrąją to žodžio prasme, išgelbėtų jūsų subinę.

„Biče, — sako Denis, — vėl tos kelnės.“

Užtraukiu jas.

Lietaus permerkti Denio marškiniai prilimpa prie nugaros, matyti mentės ir stuburas, o oda baltesnė už nubalintą drobę. Purvas semia medines klumpes. Net skrybėlė neapsaugo manęs nuo lietaus, apsiaustas vis labiau drėksta, kojos šlampa, dėl šlapių vilnonių kelnių pradeda niežėti tarpkojį. Net luošiai viščiukai išsibėgiojo ieškodami sausesnės vietos.

„Biče, — sako Denis šniurkščiodamas, — rimtai, nebūtina čia stovėti?

Jei gerai prisimenu ligų požymius, Denio blyškumas gali reikšti kepenų vėžį.

Taip pat ir. Leukemija.

Taip pat ir. Plaučių edema.

Pradeda dar smarkiau lyti, debesys tokie tamsūs, kad namuose žmonės įsijungia šviesą. Iš kaminų rūkstantys dūmai leidžiasi žemyn. Turistai tikriausiai tavernoje geria australietišką elį iš alavinių puodelių, pagamintų Indonezijoje. Medžio dirbinių parduotuvėlėje baldžius uosto klijus iš popierinio maišelio kartu su kalviu ir pribuvėja, kalbančia apie muzikos grupę, kurią svajoja įkurti, bet to niekada nebus.