Чак Паланик: Pasprink

Koridoriuje, pusiaukelėje į 234-ą kambarį, Niko stumteli mane prie sienos. Ji palaukia, kol žmonės praeina pro mus ir sako: „Aš žinau, kur galėtume nueiti?

Visi eina į mėlynai dažytą sekmadieninės mokyklos kambarį ir Niko jiems šypsosi. Jiems praėjus, pasuka pirštą prie smilkinio, parodydama tarptautinį ženklą, reiškiantį, kad esi kvailys, ir sako: „Nevykėliai? Ji pastumia mane į kitą pusę, link ženklo MOTERIMS.

Tarp žmonių, susirinkusių 234-ame kambaryje, yra apsimetėlis sveikatos apsaugos pareigūnas, kuris kviečiasi keturiolikmetes mergaites apklausai apie jų vaginas.

Ten yra komandos palaikymo grupės vadovė, kuriai iš skrandžio išpumpavo svarą spermos. Ji vardu Lu Ana.

Vyruką, kurio pimpis įstrigo kukurūzų spragėsiu dėžutės angoje kino teatre, galite vadinti Stivu, šį vakarą jo apgailėtinas užpakalis įspraustas į vaikišką plastikinę sekmadieninės mokyklos kėdutę prie dažais išterlioto stalo.

Manai, kad visa tai tik pokštas. Pirmyn, gali juoktis.

Šie žmonės yra priklausomi nuo sekso.

Visi šie žmonės, kuriuos laikei tik miesto legendų personažais, yra tikri. Jie turi vardus ir veidus. Darbus ir šeimas. Aukštosios mokyklos diplomus ir areštų protokolus.

Moterų tualete Niko pargriauna mane ant šaltų plytelių ir, numaudama kelnes, apžergia klubus. Kita ranka čiumpa už kaklo ir prisitraukia mano veidą, mano pravirą burną prie savosios. Jos liežuvis grumiasi su manuoju, nykščiu bando sudrėkinti mano pimpio galvutę. Nutempia žemyn džinsus. Pasikelia suknelės kraštus lyg darydama reveransą, užsimerkusi ir šiek tiek atlošta galva. Prisiglaudžia gaktiplaukiais prie manųjų ir kažką sušnabžda į kaklą.

Aš sakau: „Dieve, kokia tu graži“, nes dar keletą minučių galiu šitaip sakyti.

Niko atlošia galvą, kad galėtų pažiūrėti į mane, ir sako: „Ką tai turėtų reikšti?“

Atsakau: „Nežinau. Turbūt nieko. Nesvarbu.“

Plytelės dvokia dezinfekavimo skysčiu ir atrodo lyg smėlėtos po mano subine. Sienos kyla iki plytelėmis išklotų lubų ir ventiliacinių angų, apaugusių dulkėmis ir purvu. Iš metalinės dėžės panaudotiems tamponams sklinda kraujo kvapas.

„Išleidimo dokumentas, — sakau. Spragteliu pirštais. — Atsinešei?

Niko truputį pakelia klubus, nuleidžia, vėl pakelia, tada atsisėda. Jos galva vis dar atmesta, akys užmerktos, ji pagraibo suknelės iškirptėje, ištraukia sulankstytą mėlyno popieriaus keturkampį ir meta man ant krūtinės.

Sakau: „Gera mergaitė“ ir ištraukiu rašiklį iš marškinių kišenės. Kas kartą Niko vis aukščiau pakelia klubus ir vėl nuleidžia. Truputį siūbuodama pirmyn ir atgal. Rankomis įsirėmusi į šlaunis ji keliasi ir leidžiasi.

„Aplink pasaulį, Niko, — sakau. — Aplink pasaulį!“

Ji pusiau atsimerkia ir žiūri žemyn į mane, o aš rašikliu padarau judesį, lyg maišyčiau kavos puodelį. Net per drabužius jaučiu į nugarą įsispaudusias plyteles.

„Aplink pasaulį, — sakau. — Dėl manęs, mažute.“

Niko užsimerkia ir abiem rankom apsuka suknelę aplink liemenį. Ji visu svoriu atsisėda ant klubų ir permeta vieną koją man per pilvą. Permeta kitą ir dabar ji sėdi veidu į mano pėdas.

„Puiku“, — sakau ir išlankstau mėlyną popierių. Išskleidžiu ant apvalios sulenktos nugaros ir pasirašau apačioje, langelyje su užrašu RĖMĖJAS. Per suknelę galiu jausti jos liemenėlės užsegimą, elastinį, su penkiomis ar šešiomis mažytėmis kabutėmis, galiu užčiuopti šonkaulius po plonu raumenų sluoksniu.

Šiuo metu koridoriaus gale, 234-ame kambaryje, sėdi tavo geriausio draugo mergina, kuri, pasivaišinusi ispaniškomis muselėmis, vos nenumirė šokinėdama ant medinės pavarų svirties. Jos vardas Mendė.

Ten sėdi vyrukas, kuris, apsirengęs baltu chalatu, įsigavo į kliniką ir išsityrė dubenį.

Visi jie ten — apkalbėti draugų draugų draugai.

Vyras, kurį suluošino melžimo aparatas. Jis vardu Hovardas.

Mergina, nuoga pakibusi ant dušo užuolaidos strypo, vos nenumirė nuo autoerotinės asfiksijos, jos vardas Paula ir ji yra seksoholikė.

Sveika, Paula.

Duokš savo čiuptuvus.

Vyrai, montuojantys kameras moterų tualeto unitazuose.

Vyrukas, savo sperma terliojantis vokų kampus ir informacinius lankstinukus.

Visi tie smalsučiai. Nimfomanės. Ištvirkęs senis. Tualetų stebėtojai. Žaidimo rankomis aistruoliai.

Seksualiniai blogiukai, kurių tau liepė saugotis mamytė. Visos tos baisios gąsdinančios istorijos.

Jie visi yra čia. Gyvi ir nesveiki.

Čia yrą dvylikos etapų seksualinės priklausomybės pasaulis. Seksualinis apsėdimas. Ištisą savaitę kiekvieną vakarą jie susirenka kokios nors bažnyčios galiniame kambarėlyje. Kokioje nors bendruomenės centro konferencijų salėje. Kiekvieną naktį, kiekviename mieste. Yra net virtualūs susitikimai Internete.

Seksoholikų susirinkime susipažinau su geriausiu draugu Deniu. Jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad reikėjo masturbuotis penkiolika kartų per dieną. To negana — jam buvo sunku sugniaužti kumštį ir jis nerimavo, kad mašininė alyva gali pakenkti.

Jis nusprendė naudoti kūno losjoną, tačiau jokios priemonės, skirtos odai minkštinti, nebuvo veiksmingos.

Denis ir visi tie vyrai bei moterys, kuriuos laikai siaubingais, juokingais arba patetiškais — visi čia nusiramina. Tai vieta, kur jie atsiveria.

Čia susirenka prostitutės ir seksualiniai nusikaltėliai, išleisti trims valandoms iš pataisos darbų kalėjimo, moterys, mėgstančios grupinį seksą, ir vyrai, patiriantys malonumą pornografiniuose knygynėliuose. Prostitutės čia vėl susitinka su savo klientais. Tvirkintojai — su savo aukomis.

Niko patraukia didelį baltą užpakalį beveik iki pat mano pėdų ir staigiai nuleidžia žemyn. Aukštyn ir žemyn. Joja pilvu per mane visą. Atsistumia ir nuleidžia. Atsistumiant nuo mano šlaunų, jos rankų raumenys padidėja. Mano šlaunys nutirpo ir pabalo.

„Kad geriau pažintume vienas kitą, — sakau. — Niko, ar aš tau patinku?“

Ji atsigręžia ir per petį pažvelgia į mane.

„Kai tapsi gydytoju, galėsi išrašyti receptą bet kokiems vaistams, tiesa?“

Jei tik kada nors grįšiu į universitetą. Niekada nereikia nuvertinti medicininio išsilavinimo galios. Pakeliu rankas prie ištiestų šlaunų, kad padėčiau pasikelti, o ji suneria savo šaltus švelnius pirštus su manaisiais.

Prisispaudusi prie mano kojų, neatsigręždama, ji sako: „Draugai kirto lažybų, kad tu gali būti vedęs?

Laikau jos švelnų baltą užpakalį rankomis.

„Ir kokia suma?“ — klausiu.

Sakau Niko, kad jos draugai galbūt teisūs.

Tiesa tokia, kad sūnus, kurį užaugino vieniša mamytė, jau gimsta beveik vedusiu. Nežinau kodėl, tačiau kol mamytė gyva, atrodo, kad visos kitos moterys tavo gyvenime gali būti nebent meilužėmis.

Šių laikų Edipo mite mamytė nužudo tėvą, kad galėtų ištekėti už sūnaus.

Ir su motina neįmanoma išsiskirti.

Ar ją nužudyti.

O Niko klausia: „Ką turi galvoje sakydamas visos kitos moterys? Jėzau, apie kelias mes kalbame?“ Ji sako: „Džiaugiuosi, kad naudojame gumytes!“

Norėdamas pateikti pilną sekso partnerių sąrašą, turėčiau pasitikrinti ketvirtąjį etapą. Savąją moralės inventorizacijos knygą. Negailestingą ir pilną priklausomybės istoriją.

Jei tik kada nors pasiknisčiau po praeitį ir užbaigčiau tą sušiktą etapą.

Visiems tiems žmonėms, sėdintiems 234-ame kambaryje, mėginantiems įveikti visus dvylika etapų seksoholikų susirinkimuose, ketvirtasis yra labai reikšmingas ir veiksmingas įrankis, kad galėtų suprasti ir pasveikti nuo... na, supratot.