Чак Паланик - Pasprink

Vieną dieną, kai užaugs, pasakoja Mamulė šešėliui, vaikis sugrįš čia ir pamatys, kad tapo lygiai tokiu pat, kaip ji šiąnakt nupiešė.

Vaikio nuogos rankos dreba nuo šalčio.

O Mamulė sako: „Valdykis, po galai. Stovėk ramiai, arba viską sugadinsi.“

Ir vaikis stengiasi pasijusti šilčiau, tačiau žibintų šviesos, nors ir kokios skaisčios, neskleidžia jokios šilumos.

„Turiu nubrėžti aiškų kontūrą, — sako Mamulė. — Jeigu drebėsi — jis bus išskydęs!“

Ir tik po daugelio metų, kai šis kvailas mažas nevykėlis baigė koledžą su pagyrimu ir nėrėsi iš kailio, kad patektų į Pietų Kalifornijos universiteto medicinos fakultetą — tik tada, kai sukako dvidešimt ketveri ir jis studijavo antrame kurse, kai mamai nustatė diagnozę, o jį paskyrė globėju — tik tada šitas mulkis suprato, kad būti stipriu, turtingu ir protingu toli gražu ne svarbiausias dalykas gyvenime.

O dabar vaikiui nuo šalčio gelia ausis. Svaigsta galva ir vėjas košia kiaurai. Krūtinės, panašios į balandžio, oda pašiurpusi lyg žąsies. Speneliai nuo šalčio pavirtę raudonais spuogeliais ir mažasis šiknius sau sako: „Aš tikrai to nusipelniau!“

Mamulė taria: „Bent jau pasistengtum tiesiai stovėti!“

Vaikis atlošia pečius ir įsivaizduoja, kad žibintų šviesos yra baudžiamasis būrys. Jis nusipelnė plaučių uždegimo. Jis nusipelnė tuberkuliozės.

Taip pat žr. Hipotermija.

Taip pat žr. Vidurių šiltinė.

O Mamulė sako: „Po šios nakties daugiau prie tavęs nekibsiu!“

Autobusiuko variklis atsidūsta, išleisdamas ilgą mėlynų dūmų debesį.

Mamulė šūkteli: „Stovėk ramiai, nenorėk, kad trenkčiau!“

Tikra tiesa, šitas vaikiščias nusipelnė pylos. Jis nusipelnė visko, ką yra gavęs. Ir šitas mulkis stuobrys tikrai tikėjosi, kad ateitis bus geresnė... Jei tik labai pasistengsi. Jei tik gerai mokysies. Pakankamai greitai bėgsi. Viskas pakryps teisinga linkme ir gyvenimas bus daug geresnis.

Pakyla vėjo gūsis ir sniego trupinėliai pažyra nuo medžių, kiekviena snaigė gelia ausis ir skruostus. Sniegas tirpsta ant batraiščių.

„Pamatysi, — sako Mamulė, — kad verta buvo pakentėti.“

Šią istoriją jis galės papasakoti savo sūnui. Vieną gražią dieną.

Mamulė pasakoja, kad mergina iš Senovės Graikijos daugiau niekada nematė savo mylimojo.

O vaikis yra toks kvailas, kad tiki, jog paveikslas, skulptūra ar pasakojimas gali atstoti tą, kurį myli.

Mamulė sako: „Tau reikia tiek daug pasiekti.“

Sunku patikėti, bet šis kvailas, tingus, juokingas vaikiukas, kuris tiesiog stovi drebėdamas, prisimerkęs nuo ryškios šviesos ir triukšmo, tiki, kad ateitis bus šviesi. Įsivaizduok ką nors tokį kvailą, kad nesuprastų, jog viltis — tik dar vienas dalykas, kurį išaugi. Kuris tikėtų, kad gali sukurti kažką amžina.

Kvaila net prisiminti visą šį šlamštą. Keista, kad jis taip ilgai išgyveno.

Taigi, pakartosiu dar kartą: jeigu ketini visa tai skaityti — nedaryk to.

Tai tikrai ne pasakojimas apie drąsų, mielą ar pasišventusį žmogų. Jis ne toks, kurį galima būtų pamilti.

Žinok, tai, ką skaitai — negailestingas pasakojimas apie žmogų, turintį priklausomybę. Daugumos dvylikos etapų gydymo programų ketvirtasis etapas reikalauja inventorizuoti savo gyvenimą. Kiekvieną nevykusį subinlaižišką savo gyvenimo faktą privalai aprašyti sąsiuvinyje. Pateikti pilną savo nuodėmių sąrašą. Tokiu būdu kiekvieną savo nuodėmę jauti pirštų galiukuose. Tada privalai visas jas ištaisyti. Tai taikoma ne tik alkoholikams, narkomanams, apsirijėliams, bet ir priklausomiems nuo sekso.

Tokiu būdu gali bet kada sugrįžti į praeitį ir peržvelgti blogiausias savo gyvenimo akimirkas.

Nes manoma, kad tie, kurie pamiršta praeities klaidas, pasmerkti jas pakartoti.

Taigi jei skaitai visa šitai, tiesą sakant — tai tikrai ne tavo reikalas.

Kvailas vaikiūkštis, šalta naktis — visa šitai bus tik dar truputėlis kvailo mėšlo, apie kurį galvosi užsiimdamas seksu, negalėdamas nusimesti naštos. Jei esi vyrukas.

Tas silpnutis mažutis subinlaižys, kuriam Mamulė liepė: „Tik dar truputį palauk, dar labiau pasistenk ir viskas bus gerai?

Cha.

Mamulė pasakė:

— Vieną dieną atsipirks visos mūsų pastangos, aš tau pažadu.

Ir šitas mažas pimpis, kvailas pienburnis stovėjo drebėdamas, pusnuogis sniege ir tikėjo, kad galima pažadėti net neįmanomus dalykus.

Taigi, jei manai, kad tai tave išgelbės...

Jei tiki, kad kas nors gali tave išgelbėti...

Prašau laikyti tai paskutiniu perspėjimu.

2 skyrius

Kai atvykstu prie bažnyčios, jau tamsu ir pradeda lyti, Niko laukia kol kas nors atrakins laukujės duris, nuo šalčio apglėbusi save rankomis.

— Pasaugok jas, — sako ji ir paduoda man šiltą šilkinį gniužulą.

— Tik porą valandų, — sako ji. — Aš neturiu kišenių.

Ji apsirengusi blyškiai oranžiniu zomšos švarku su ryškiai oranžine kailine apykakle. Kyšo gėlėtos suknelės sijonas. Be kojinių. Ji užlipa laipteliais prie bažnyčios durų, atsargiai šonu statydama kojas, apautas juodais aukštakulniais.

Tai, ką man padavė — šilta ir drėgna.

Tai jos kelnaitės. Ji šypsosi.

Už stiklinių durų moteris plauna grindis. Niko pabeldžia į stiklą ir parodo į savo rankinį laikrodį. Moteris įmerkia šluostę į kibirą. Ištraukia ją ir išgręžia, pakabina šluostę šalia durų ir sužvejoja savo darbinės palaidinės kišenėje raktų ryšulį. Rakindama duris, moteris šaukia per stiklą.

— Šį vakarą renkatės 234-ame kambaryje.

Stovėjimo aikštelėje jau prisirinkę žmonių. Žmonės sveikinasi lipdami laiptais ir aš įsigrūdu Niko kelnaites kišenėn. Žmonės skuba įveikti paskutinius laiptelius, kol neužsitrenkė durys. Ar gali patikėti, kad pažįstu visus čia esančius.

Tai žmonės — legendos. Apie kiekvieną šių vyrų ir moterų tikrai esi girdėjęs.

1950 m. dulkių siurblių gamintojai sugalvojo nediduką dizaino patobulinimą. Siurblio žarnoje, kelių centimetrų gylyje, jie įtaisė besisukantį sraigtelį aštriais ašmenimis. Įsiurbiamas oras suka ašmenis, kurie susmulkina bet kokį galintį užkimšti žarną šapelį ar gyvūno plauką.

Toks buvo sumanymas.

Tačiau iš tiesų nutiko taip, kad daugybė vyrų sužalotais pimpiais užplūdo ligoninių priimamuosius.

Bent jau tokia yra legenda.

Kita sena miesto legenda — apie siurprizo vakarėlį, surengtą gražutei namų šeimininkei, kai visa šeima ir draugai pasislėpė viename kambaryje ir pašoko šaukdami „Su gimimo diena!“, rado ją, išsitiesusią ant sofos, o šeimos šunį laižantį riešutų sviestą iš jos tarpukojo.

Žinok — ji tikra.

Kita legendinė moteris čiulpdavo vairuojantiems vyrukams, tik kartą vienas nesuvaldė automobilio ir taip staigiai nuspaudė stabdžius, kad moteris nukando jam pusę penio — aš juos pažįstu.

Visi šie vyrai ir moterys yra čia.

Dėl šių žmonių visi skubios pagalbos kabinetai turi grąžtus su deimantiniais antgaliais, pragręžiančiais storą šampano ar sodos vandens butelio kaklelio stiklą. Kad lengviau būtų ištraukti.

Tai šie žmonės atkrypuoja naktį sakydami, kad paslydo ir užkrito ant cukinijos, elektros lemputės, lėlės Barbės, biliardo kamuolio, pavarų perjungimo rankenos...

Taip pat žr. Biliardo lazda.

Taip pat žr. Žaislinis žiurkėnas.

Šie nevėkšlos paslysta duše ant slidaus šampūno buteliuko, juos visada užpuola nepažįstami asmenys ir prievartauja žvakėmis, beisbolo lazdomis, kietai virtais kiaušiniais, blykstėmis ir atsuktuvais, kuriuos reikia ištraukti. Tai vyrukai, kurie įstringa kriauklių vandens nutekėjimo angose.