Агата Кристи: Po laidotuvių

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

Išnašos

DŽEIMSUI

laimingų dienų

Ebyje prisiminimui

1 SKYRIUS

Senasis Lenskomas klibinkščiavo iš kambario į kambarį, visur pakeldamas naktines užuolaidas. Kartkartėmis jis įdėmiai pažvelgdavo pro langus, primerkdamas savo nuo amžiaus nusilpusias akis.

Greitai jie turėtų grįžti iš laidotuvių. Jis paspartino žingsnį. Kiek daug langų šiame name!

Enderbi-Holas buvo dar Viktorijos laikais statytas didžiulis gotikos stiliaus namas. Langų užuolaidos visuose namo kambariuose buvo pasiūtos iš labai puošnaus, bet dabar jau išblukusio aksomo. Kai kurių kambarių sienos buvo apmuštos taip pat jau išblukusiu šilku. Stovėdamas žaliojoje svetainėje, senasis liokajus pažvelgė į senojo Kornelijaus Ebernečio portretą, kabantį virš židinio. Tai jis pastatė Enderbi-Holą. Ruda Kornelijaus Ebernečio barzda agresyviai styrojo atsikišusi priekin, o ranka ilsėjosi ant gaublio — neaišku, ar jam pačiam to norint, ar dailininko sumanymu.

Panašu, kad jo būta labai valdingo žmogaus, bent taip visada apie jį galvodavo senasis Lenskomas, ir jis buvo laimingas, kad jam neteko to žmogaus pažinoti asmeniškai. Jam labiau patiko misteris Ričardas. Geras šeimininkas — štai koks buvo misteris Ričardas. Jo mirtis buvo labai netikėta, nors, žinoma, daktaras pastaruoju metu jį aplankydavo. Ak, juk šeimininkas neatsigavo nuo smūgio, patirto dėl jaunojo ponaičio Mortimerio mirties. Seniokas palingavo galvą, skubiai pasukdamas į baltąjį miegamąjį. Tai buvo siaubinga, tikra katastrofa! Toks puikus ir garbingas jaunas džentelmenas, toks stiprus ir sveikas! Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad tai galėjo jam atsitikti. Gaila, tikrai labai gaila... Štai kaip klostėsi reikalai pastaruoju metu. Šeimininkui to buvo per daug. Ir vis tiek dar prieš savaitę jis atrodė ganėtinai gerai.

Trečioji užuolaida baltajame miegamajame užstrigo ir nepakilo iki reikiamo aukščio. Kildama ji pakrypo šiek tiek šonan ir užsikirto. Tai vis dėl silpnų spyruoklių, štai kur priežastis — tos užuolaidos labai senos, kaip ir viskas šiame name. O šiais laikais tokių senienų niekas netaiso. Jos per daug senamadiškos — štai ką jie apie jas pasakytų, linguodami galvas su kvailu pranašumu veiduose, tarsi seni daiktai nebūtų žymiai geresni už naujuosius! Jis galėtų jiems tai išaiškinti. Tos šiuolaikinės medžiagos — tikras niekalas. Kartais medžiaga dar visai nauja, bet sutyžta tiesiog rankose. Arba netikusi pati medžiaga, arba prasti meistrai, ją išaudę. O taip, jis jiems galėtų viską paaiškinti. Jam nepasisekė sutvarkyti užuolaidos, nors ir atsinešė kopėtėles. Jam buvo sunku lipti ant kopėčių, nes sukosi galva. Tiek to, jis nusprendė kol kas palikti šią užuolaidą ramybėje, kadangi baltojo miegamojo langai įtaisyti ne namo fasade, kur juos galėtų matyti žmonės, grįždami mašinomis iš laidotuvių. Šis kambarys pastaruoju metu nebuvo naudojamas, kadangi jau senokai Enderbyje nebebuvo moterų. Gaila, kad misteris Mortimeris nebuvo vedęs. Vietoj to, kad vestų kokią šaunią jauną ledi ir gyventų namuose, kuriuose bėgioja vaikučiai, jis nuolat vykdavo į Norvegiją žvejoti, į Škotiją medžioti, o į Šveicariją — slidinėti. Jau seniai šiame name nebebuvo jokių vaikų...

Ir Lenskomas aiškiai atsiminė tuos laikus — žymiai aiškiau, negu pastaruosius dvidešimt metų, kurie kažkaip susiliejo ar susimaišė, ir jis negalėjo net atsiminti, kas atvyko ar išvyko, netgi, — kaip jie atrodė. Bet jis pakankamai gerai prisiminė tas senąsias dienas.

Misteris Ričardas buvo lyg tėvas savo jaunesniems broliams ir seserims. Kai mirė jo tėvas, jam buvo tik dvidešimt ketveri metai. Jis iš karto pasinėrė į šeimos ir firmos valdymo reikalus. Namuose visada buvo tvarka ir visa ko perteklius. Jis užsikrovė sau visus kasdieninius namų rūpesčius ir uoliai stengėsi palaikyti tvarką namuose. Tai buvo laiminga šeima, kurioje augo visi tie jaunieji džentelmenai ir jaunosios ledi. Tiesa, kartais kildavo muštynės ir ginčai. Tada kliūdavo guvernantėms. Baugštus sutvėrimėliai tos guvernantės. Lenskomas į jas visada žiūrėdavo iš aukšto. Jaunosios ledi mėgdavo paišdykauti, ypač mis Džeraldina. Mis Kora taip pat buvo nepėsčia, nors ir žymiai jaunesnė. O dabar misteris Leo miręs, mis Lora taip pat... Misteris Timotis tapo liūdnu invalidu. Ir mis Džeraldina numirė kažkur užsienyje. O misteris Gordonas žuvo kare. Misteris Ričardas, pats vyriausias, pasirodė esąs stipriausias iš jų visų. Jis juos visus pergyveno, bent jau beveik visus, kadangi misteris Timotis dar gyvas, ir mažoji mis Kora taip pat — ta, kuri ištekėjo už to nesimpatiško dailininko. Dvidešimt penkeri metai prabėgo nuo to laiko, kai jis matė ją paskutinį kartą. Ji buvo gražutė mergina, kai pabėgo su tuo tipu. Dabar jis ją vos pažino — tokia sustorėjusi ir taip keistai apsirengusi! Jis buvo prancūzas, ar kažkas panašaus. Aišku, kad nieko gero negalėjo išeiti iš vedybų su tokiu žmogum! Bet mis Kora visuomet buvo šiek tiek, na, kaip čia pasakius... Jei ji gyventų kaime, ją vadintų kvailele.

Ji jį prisiminė iškart. „Nagi, nagi, tai Lenskomas!“, pasakė ji ir, atrodo, apsidžiaugė jį matydama. Taip, tais senais laikais jie jį labai mylėjo. Kai namuose būdavo kokie kviestiniai pietūs, jis jiems visada palikdavo ką nors skanaus. Tada senasis Lenskomas buvo visiems reikalingas, o dabar... Jaunoji karta, kurios jis ir pats dabar neatpažįsta, apie jį galvoja tik kaip apie liokajų, įleidusį šiuose namuose šaknis. „Visai nepažįstama kompanija — pagalvojo jis, kai jie visi susirinko į laidotuves, — ir nepasakyčiau, kad labai šauni kompanija.“

O misis Leo buvo visai kitokia. Po vedybų ji su misteriu Leo retkarčiais čia atvažiuodavo. Ji buvo puiki moteris, ta misis Leo, tikra ledi. Visada tinkamai apsirengusi ir susišukavusi. Ir šeimininkas ją visada mėgo. Gaila, kad ji su misteriu Leo neturėjo vaikų...

Lenskomas atsipeikėjo: ką gi jis čia daro? Stovi ir svajoja apie senąsias dienas, o čia tiek darbo! Visos užuolaidos apačioje jau sutvarkytos, tad jis liepė Dženetai eiti viršun ir paruošti miegamuosius kambarius. Jis, Dženeta ir virėja dalyvavo laidotuvių ceremonijoje bažnyčioje, bet užuot važiavę su visais į krematoriumą, jie parvažiavo namo sutvarkyti užuolaidas ir paruošti priešpiečius. Tai, suprantama, turėjo būti šalti užkandžiai: kumpis, viščiukas, liežuvis ir salotos. Po to šaltas citrinų suflė ir obuolių tortas. O pradžiai — karšta sriuba; vertėtų nueiti pasižiūrėti, ar Mardžerė pasiruošusi ją paduoti, kadangi jie gali atvažiuoti bet kurią akimirką.

Lenskomas, vilkdamas kojas, nusliūkino per kambarį. Jo žvilgsnis nuslydo siena aukštyn ir apsistojo ties paveikslu virš židinio. Tai buvo antras paveikslas iš dviejų. Pirmasis kabojo žaliojoje svetainėje. Jame buvo meistriškai nutapyti baltas baltas atlasas ir perlai. Juo apsisiautusi būtybė nebuvo tokia įspūdinga. Švelnūs bruožai, lūpos širdute, per vidurį perskirti plaukai. Kukli, nepretenzinga moteris. Vienintelis misis Kornelijus Eberneti vertas dėmesio dalykas buvo jos vardas — Korali. Net praėjus šešiasdešimčiai metų nuo pirmojo jų pasirodymo, „Korali“ nuospaudų pleistrai vis dar turėjo didelį pasisekimą. Niekas negalėjo pasakyti, ar tie pleistrai iš tiesų buvo tokie nuostabūs, tačiau jie patenkino visuomenės užgaidas. Jų dėka iškilo šie neogotikinio stiliaus rūmai su dideliu juos supančiu sodu. Tie pleistrai ir buvo pajamų šaltinis septyniems vaikams, tai jų dėka ir misteris Ričardas Ebernetis prieš tris dienas mirė kaip labai turtingas žmogus. II