Агата Кристи: Po laidotuvių

Niekas nesiklausė, kaip apimta ekstazės Rozemunda svarstė savo reikalus. Jie susimąstė apie savo pačių artimiausią ateitį.

„Viskas kabėjo ant plauko, — galvojo Džordžas — Dabar aš galiu susigrąžinti pinigus, ir niekas niekada nesužinos... Bent jau kabėjau ant plauko“.

Gregoris užsimerkė ir patogiai atsilošė. „Tai tikras pabėgimas iš vergijos — štai kaip galima tai pavadinti“.

Sjuzena be jokių emocijų savo aiškiu balsu pasakė:

— Man, žinoma, labai gaila vargšo dėdės Ričardo. Tačiau jis jau buvo labai senas. Mortimeriui mirus, jis neturėjo dėl ko gyventi. Jam būtų tikras siaubas tęsti invalido gyvenimą ilgus metus. Jau geriau taip staiga numirti be visos tos sumaišties.

Jos griežtas jaunų akių žvilgsnis sušvelnėjo, kai ji pažvelgė į savo vyro veidą. Ji dievino Gregą. Savotiškai jautė, kad ji Gregui nėra tokia svarbi, kaip jis jai, bet tai tik dar labiau stiprino Sjuzenos jausmus jam. Gregas buvo jos, dėl jo ji padarytų viską... Bet ką... III

Modė Eberneti liko Enderbyje nakvoti. Persirenginėdama pietums, ji svarstė, ar derėjo siūlytis pasilikti čia ilgiau, kad padėtų Helenai surūšiuoti daiktus prieš atlaisvinant namą. Ten visi Ričardo asmeniniai daiktai... Tikriausiai ten ir laiškai... Visus svarbiausius dokumentus, kaip ji manė, jau paėmė misteris Entvislas. O jai iš tiesų reikėjo kaip galima greičiau grįžti pas Timotį. Jis taip nervindavosi, kai jos nebūdavo šalia. Ji tikėjosi, kad jis bus patenkintas testamentu. Jis buvo tikras, kad didžioji Ričardo turto dalis atiteks jam. Pagaliau jis buvo vienintelis gyvas Ebernetis. Ričardas, be abejonės, galėjo patikėti jam prižiūrėti jaunąją kartą. Taigi ji bijojo, kad Timotis visgi susierzins, o tai taip kenkia jo virškinimui. Iš tikrųjų, kai Timotis susierzina, jis gali pasielgti visai neprotingai. Būdavo atvejų, kai jis, atrodo, prarasdavo saiko jausmą... Ji svarstė, ar jai vertėtų pakalbėti apie tai su daktaru Bartonu... Pastaruoju metu jis vartoja per daug migdomųjų. Jis taip supyko, kai ji norėjo nuo jo paslėpti buteliuką. Daktaras Bartonas sakė, kad jie gali būti pavojingi. Nuo jų pasidarai mieguistas ir užmiršti, kad juos jau gėrei, imi dar. Visko gali atsitikti. Tikriausiai buteliuke jų jau likę ne per daugiausia. Timotis iš tikrųjų labai netvarkingai vartoja vaistus. Jis niekada jos neklauso. Kartais būna tiesiog nepakenčiamas...

Ji atsiduso, po to pralinksmėjo. Reikalai pakrypo į gerąją pusę. Štai kad ir sodas... IV

Helena Eberneti sėdėjo prie židinio žaliojoje svetainėje ir laukė, kada Modė nusileis pietauti. Ji apsižvalgė aplink ir atsiminė senas dienas su Leo ir kitais.

Tai buvo laimingas namas. Bet tokiam namui reikėjo žmonių. Jam reikėjo ir vaikų, ir tarnų, ir daug maisto, ir liepsnos, žiemą ūžiančios židinyje. Namas buvo liūdnas, kai jame gyveno vienas senas vyras, netekęs savo sūnaus...

Įdomu, kas jį nupirks? Gal jis pavirs viešbučiu ar institutu, o gal kokiais nakvynės namais jaunimui. Toks dabartės senų didžiulių namų likimas. Niekas jų neperka, kad juose gyventų. O gal jį nugriaus? Ji ryžtingai nusipurtė tų liūdnų minčių. Niekam nenaudinga mąstyti apie praeitį. Šis namas ir laimingos dienos čia, ir Ričardas, ir Leo, visa tai buvo labai puiku, bet tai jau praeityje. Ji turėjo savo interesų... O dabar, turėdama tuos pinigus, kuriuos paliko Ričardas, galės išlaikyti vilą Kipre ir daryti viską, ką buvo suplanavusi. Ak, kiek rūpesčių paskutiniu metu turėjo dėl pinigų: mokesčiai, nesėkmės dėl blogų investicijų... Dabar Ričardo pinigų dėka visa tai jau baigėsi...

Vargšas Ričardas. Taip numirti miegant — tai tikra Dievo malonė... Kaip ten rašė nekrologe: „Staiga išėjo...“ Ji pagalvojo, kad būtent tai davė pagrindą Koros absurdiškai minčiai. Kora tikrai nepakenčiama! Ji visada tokia buvo. Helena atsiminė, kaip sutiko ją kartą užsienyje, tuoj po jos vedybų su Pjeru Lanskene. Tada ji buvo ypač kvaila ir tuščia, kreipė į šalį galvą ir sakė tuos savo kategoriškus teiginius apie tapybą, ypač apie savo vyro tapybą... Neaišku, kuo labiau buvo nepatenkintas jos vyras — žmona ar tapyba. Joks vyras negalėtų pakęsti, kad jo žmona taip apsikvailintų. Kora nebuvo išmintinga. Na, vargšelė dėl to nekalta, ir tas jos vyras nesielgė su ja labai gerai.

Helena nukreipė išsiblaškiusį žvilgsnį į vaškines gėles, stovinčias ant apvalaus malachitinio stalelio. Ji prisiminė Korą, sėdinčią prie jo, kai visi buvo beišeiną į bažnyčią. Ak, ta Kora! Ji taip džiaugėsi, sugrįžusi į savo senuosius namus, kad net pamiršdavo, ko ji čia atvažiavusi. Vis aikčiojo, atpažindama įvairius daiktus, kiekvienam atvejui papasakodama kokią nors istoriją iš tų tolimų dienų, praleistų čia.

„Ko gero, — pagalvojo Helena, — ji buvo mažesnė savanaudė, negu mes visi...“

Korai niekada nebuvo svarbu, ką apie jos elgesį pagalvos aplinkiniai. Juk tik ji galėjo taip betarpiškai pareikšti: „Juk jį nužudė, ar ne?“

O kaip visi į ją sužiuro — priblokšti ir net išgąsdinti jos žodžių...

Staiga Helenos veidas apsiniaukė: mintyse ji vėl pamatė tą sceną... Kažkas ten buvo ne taip...

Kažkas iš aplinkos?..

Kažkas iš aplinkinių?..

Gal tai buvo kieno nors veido išraiška? Visgi ten buvo kažkas, ko ji negalėjo paaiškinti žodžiais — ko tomis aplinkybėmis neprivalėjo ten būti...

Ji pati to aiškiai nesuprato... Tiesiog negalėjo tiksliai įvardinti... bet ji buvo įsitikinusi, kad kažkas kažkur buvo nenormalu. V

Tuo metu Svindono stoties bufete ledi, dėvinti pretenzingus gedulo drabužius, su apetitu valgė bandeles, užsigerdama arbata, ir svajojo apie ateitį.

Ji buvo laiminga ir net nesusimąstė apie jos laukiančią nelaimę.

Tos kelionės su persėdimu tikrai labai vargina. Aišku, būtų buvę paprasčiau grįžti namo per Londoną — ir ne ką brangiau... Ak, dabar jai pinigai jau neturi reikšmės...

Bet jeigu ji būtų važiavusi su giminaičiais, greičiausiai visą kelią būtų turėjusi kalbėti, o tai per daug vargina. Ne, geriau jau važiuoti namo su persėdimu. Tos saldžios bandelės tikrai puikios. Keista, kaip išalksti per tas laidotuves. Sriuba Enderbyje buvo nepaprastai skani, taip pat ir šaltas suflė.

Bet kokie jie visi pasipūtę veidmainiai! Visi tie veidai, kai ji prasitarė apie Ričardo nužudymą! O kaip jie visi į ją sužiuro!

Ne, gerai, kad ji pasakė tai, ką privalėjo pasakyti. Ji linktelėjo galva, teisindama save. Taip, ji pasielgė teisingai.

Ji pažiūrėjo į laikrodį. Liko penkios minutės iki traukinio išvykimo. Baigė gerti arbatą. Deja, arbata buvo nekokia. Ji susiraukė.

Keletą minučių sėdėjo svajodama apie ateitį. Nusišypsojo kaip patenkintas kūdikis.

Pagaliau ji galės pasimėgauti gyvenimu... Kora atsikėlė ir nuėjo traukinio link, vis galvodama apie ateitį...

4 SKYRIUS

Misteris Entvislas miegojo labai neramiai. Rytą jis buvo toks pavargęs ir taip prastai jautėsi, kad net nesikėlė.

Jo sesuo, kuri prižiūrėjo namus, atnešė į lovą pusryčius ant padėklo ir griežtai jam išaiškino, kaip blogai jis padarė, nusibeldęs į Anglijos šiaurę, ir dar jo amžiuje, su tokia prasta sveikata. Misteris Entvislas bandė pasiteisinti, sakydamas, kad Ričardas Ebernetis buvo labai senas jo draugas.

— Laidotuvės! — purkštelėjo jo sesuo nepritardama — Laidotuvės tavo amžiaus vyrui gali būti lemtingos! Tu gali nusibaigti taip staiga, kaip ir tavo brangusis Ebernetis, jei labiau nesusirūpinsi savimi.

Jai tariant žodį „staiga“ misteris Entvislas susigūžė ir nutilo. Daugiau jis su ja nesiginčijo. Jis pats gerai suprato, kodėl šis žodis privertė jį susigūžti. Kora Lanskene! Jos išsakyta mintis buvo visai neįmanoma, bet vis vien jis norėtų tiksliai sužinoti, kodėl ji tai pasakė. Taip, jis būtinai nuvažiuos į Litčet Sent-Meri ir susitiks su ja. Jis galėtų apsimesti, kad tai dėl reikalų, susijusių su testamento vykdymu, kad jam reikia jos parašo. Nebūtina jai parodyti, kad jam nors kiek rūpi ta kvaila pastaba. Bet jis nuvažiuos ir pasimatys su ja, ir labai greitai...