Агата Кристи: Po laidotuvių

Vėl įeidamas į kambarį, Lenskomas ištarė prislopintu tinkamu šiai progai balsu:

— Priešpiečiai paduoti.

2 SKYRIUS

Suvalgius vištienos buljoną ir šaltus užkandžius, po kurių sekė puikus šable vynas, laidotuvių nuotaika praskaidrėjo. Tikrai niekas nejuto gilaus sielvarto dėl Ričardo Ebernečio mirties, kadangi nė vienas iš jų artimai su juo nebendravo. Žiūrint iš šalies, jų elgesys buvo tinkamai santūrus ir prislėgtas, išskyrus lengvabūdišką Korą, kuri aiškiai jautėsi puikiai. Na, o dabar ir visiems pasidarė aišku, kad mandagumo normos išlaikytos, ir jau galima pradėti normalų pokalbį. Misteris Entvislas davė jam pradžią. Jis turėjo patirties laidotuvėse ir tiksliai žinojo teisingą įvykių eigą jose.

Kai pietūs baigėsi, Lenskomas pakvietė visus kavos į biblioteką. Jis jautė šios akimirkos subtilumą. Atėjo laikas testamento svarstymui. Biblioteka tam teikė tinkamą atmosferą su knygų lentynomis ir sunkiomis aksominėmis užuolaidomis. Lenskomas jiems padavė kavą ir pasišalino, uždaręs paskui save duris.

Po keleto atsitiktinių pastebėjimų visi tiriamai sužiuro į misterį Entvislą. Jis prabilo iš karto, tik pažiūrėjęs į savo laikrodį.

— Aš turiu suspėti į 3.30 traukinį — pradėjo jis.

— Pasirodo, ir kiti turėjo suspėti į tą traukinį.

— Kaip jūs žinote, — tarė misteris Entvislas, — aš esu Ričardo Ebernečio testamento vykdytojas...

Jį nutraukė.

— Aš to nežinojau, — linksmai pasakė Kora — Nejaugi? Ar jis man ką nors paliko?

Jau ne pirmą kartą misteris Entvislas suprato, kad Kora linkusi kalbėti ne vietoje.

Griežtai pasižiūrėjęs į ją, jis tarė:

— Prieš metus Ričardo Ebernečio testamentas buvo labai paprastas. Pagal tam tikrus įstatymus jis viską buvo palikęs savo sūnui Mortimeriui.

— Vargšas Mortimeris, — neišlaikė Kora — suaugęs žmogus, ir staiga tas siaubingas vaikų paralyžius!

— Tokia staigi ir tragiška Mortimerio mirtis Ričardui buvo didžiulis smūgis. Jam prireikė kelių mėnesių, kad po jo atsigautų. Tada jis pakeitė savo testamentą.

Modė Eberneti paklausė savo žemu balsu:

— Kas būtų atsitikę, jei jis nebūtų surašęs naujo testamento? Aš noriu paklausti, ar viskas būtų atitekę Timočiui, kaip artimiausiam giminaičiui?

Misteris Entvislas atvėrė burną, kad paaiškintų artimiausio giminaičio sąvoką, bet pagalvojęs sausai ištarė:

— Taigi Ričardas nusprendė sudaryti naują testamentą, tačiau prieš tai jis nutarė geriau susipažinti su jaunąja karta.

— Jis mums visiems suruošė konkursinį egzaminą, — netikėtai sodriai nusijuokė Sjuzena — Iš pradžių Džordžui, po to Gregui, o tada Rozemundai ir Maiklui.

Kaulėtas Gregorio Benkso veidas paraudo, ir jis šaižiai pasakė:

— Aš nemanau, kad turėtum taip kalbėti, Sjuzena. Konkursinis egzaminas!

— Bet kas buvo, tai buvo, ar ne, misteri Entvislai?

— Ar jis man ką nors paliko? — vėl paklausė Kora.

Misteris Entvislas nusikosėjo ir gana šaltai tarė:

— Aš atsiųsiu jums visiems testamento kopijas. Jei norite, galiu jį visą perskaityti, bet tie juridiniai terminai jums gali pasirodyti gana painūs. Trumpai tariant, esmė tokia: atskaičius kai kuriuos mažus palikimus ir stambią palikimo sumą, skirtą rentai Lenskomui, didžioji turtų dalis (o tai labai dideli turtai) turi būti padalinta į šešias lygis dalis. Keturios iš jų, užmokėjus visus mokesčius, turi atitekti Ričardo broliui Timočiui, jo sūnėnui Džordžui Krosfildui, jo dukterėčioms Sjuzenai Benks ir Rozemundai Šein. Iš kitų dviejų iki gyvos galvos turi būti mokama renta jo brolio Leo žmonai misis Helenai Eberneti ir jo seseriai misis Korai Lanskene. Po jų mirties šis kapitalas turi būti padalintas kitiems keturiems paveldėtojams arba jų palikuonims.

— Tai labai puiku! — tarė Kora Lanskene su nuoširdžiu pritarimu — Metinė renta! Koks jos dydis?

— Aš... ė-ė... negaliu dabar tiksliai pasakyti. Didelės laidotuvių išlaidos, žinoma, ir...

— Ar negalėtumėte bent apytikriai ją nuspėti?

Misteris Entvislas suprato, kad Kora nenurims, kol nebus patenkintas jos smalsumas.

— Gal kokie trys ar keturi tūkstančiai per metus.

— Jergutėliau! — sušuko Kora — Aš vyksiu į Kapri.

Helena Eberneti švelniu balsu tarė:

— Kaip gražu ir dosnu iš Ričardo pusės. Aš tikrai vertinu jo jausmus man.

— Jūs jam labai patikote, — tarė misteris Entvislas. — Leo buvo jo mylimiausias brolis, ir jis visada labai džiaugdavosi, kai po Leo mirties jūs jį aplankydavote.

— Gaila, nežinojau, kad jis serga, — pasakė Helena kupinu gailesčio balsu — Aš atvažiavau jo aplankyti prieš pat jo mirtį, bet nors ir žinojau, kad jis serga, bet nemaniau, kad taip rimtai.

— Jis visą laiką rimtai sirgo, — paaiškino misteris Entvislas, — bet nenorėjo, kad apie jo ligą būtų kalbama, ir aš esu įsitikinęs, kad niekas nesitikėjo tokios staigios mirties. Kiek žinau, gydytoją ji irgi labai nustebino.

— Laikraščiai rašė: „Staiga, savo namuose...“ — tarė Kora, linkčiodama galvą — Mane tai tiesiog pribloškė.

— Tai mums visiems buvo tikras šokas, — pridūrė Modė Eberneti — Vargšelis Timotis siaubingai nusiminė. Jis vis kartojo: „Taip staiga , o viešpatie, taip staiga „.

— Tačiau labai greitai nustojo apie tai kalbėti, tiesa? — paklausė Kora.

Visi sužiuro į ją. Ji atrodė šiek tiek sumišusi.

— Aš manau, kad jūs visi esate visiškai teisūs, — pasakė ji paskubomis ir užsikirsdama — Visiškai teisūs. Noriu pasakyti — viešumas nieko gero neduoda. Tai tikrai labai nemalonu. Reikėtų, kad tai neiškiltų viešumon. Kam pašaliečiams apie tai žinoti?..

Atsukti į ją veidai atrodė net dar labiau sutrikę.

Misteris Entvislas palinko į priekį.

— Tiesą sakant, Kora, man gaila, bet aš ne visai suprantu, ką jūs turite galvoje.

Kora Lanskene apžvelgė visus nuostabos kupinomis akimis. Ji tarsi paukštelis pakreipė galvą į vieną šoną.

— Juk Ričardą nužudė, ar ne? — pasakė ji.

3 SKYRIUS

Pakeliui į Londoną pirmos klasės vagono kampe misteris Entvislas pasinėrė į tos keistos Koros Lanskene pastabos apmąstymą. Be abejonės, Kora — nesantūri, aikštinga ir ne visada išmintinga moteris. Jis prisiminė, kad dar būdama mergaitė, ji pasižymėjo tuo, jog netaktiškai išpoškindavo visiems kai kurias tiesas, apie kurias būtų buvę geriau nutylėti. Bent jau jis negalvojo, kad tai buvo tiesa. Šiam atvejui šis žodis visai netiko. Tai buvo tik nevykęs teiginys. Mintyse jis atgamino visą vaizdą, sukeltą šios nelemtos pastabos. Smerkiantys priblokštų aplinkinių žvilgsniai privertė Korą pajusti visą jos žodžių niekšiškumą.

Modė sušuko:

— Nejaugi, Kora?

Džordžas pasakė:

— Mano brangioji teta Kora!

Kažkas kitas pasakė:

— Ką tu turi galvoje taip sakydama?

O Kora, pasimetusi ir supratusi savo kaltę, visiškai sutrikusi pralemeno:

— O, atleiskite man, aš visai nenorėjau to pasakyti. Na, žinoma, tai buvo labai kvaila iš mano pusės, bet man susidarė toks įspūdis iš jo pasakytų žodžių... Ak, žinoma, aš suprantu, kad nieko panašaus nebuvo, bet jo mirtis buvo tokia staigi. Ne, prašau jūsų, pamirškite, kad aš ką nors tokio pasakiau. Aš nenorėjau pasirodyti tokia kvaila. Aš pati suprantu, kad visada prikalbu visokių nesąmonių.

Po to tas įvykis buvo užmirštas, ir prasidėjo dalykiškas pokalbis apie velionio Ebernečio asmeninių daiktų dalybas. Misteris Entvislas pridūrė, kad namas ir jame esantys daiktai bus parduodami.