Агата Кристи: Po laidotuvių

— Taip. Bet tada jis būtų visa tai palikęs ten, viršuje, jos kambaryje. Žinoma, bėgant iš miegamojo paradinių vartų link jį galėjo apimti panika.

Misteris Entvislas ramiai tarė:

— Arba jis juos paėmė, kaip jūs spėjate, kad užmaskuotų tikras priežastis.

— Taip, yra kelios versijos... Žinoma, ta moteris Gilkrist irgi galėjo tai padaryti. Dvi moterys vienos gyvena kartu — niekada nežinai, kokie nesutarimai, pykčiai ar aistros galėjo tarp jų kilti. O taip, mes pagalvojome ir apie tokią galimybę. Bet tai mažai tikėtina. Kiek mums žinoma, jos labai gerai sutarė, — jis patylėjo, prieš tęsdamas mintį — Jūsų nuomone, misis Lanskene mirtis niekam nebuvo naudinga?

Teisininkas neramiai sujudėjo kėdėje.

— Aš ne visai tai norėjau pasakyti...

Inspektorius griežtai pažiūrėjo į jį.

— Kaip supratau, jūs sakėte, kad misis Lanskene gyveno iš jos brolio jai skiriamų lėšų, ir neturėjo jokio kito turto arba pragyvenimo šaltinio?

— Būtent taip ir buvo. Jos vyras mirė visiškai subankrutavęs, o kiek aš ją pažinojau, absoliučiai nemokėjo nors kiek susitaupyti.

— Kotedžą ji nuomavosi, o tie keli prasti baldai neturi jokios vertės net ir šiomis dienomis. Tiesiog ąžuolo imitacija ir keletas prastų drobių. Kam ji juos bepaliktų, paveldėtojas iš to mažai pasipelnys, aišku, jei ji iš viso buvo surašiusi testamentą.

Misteris Entvislas papurtė galvą.

— Aš nieko negirdėjau apie jos testamentą. Supraskite, aš jos nebuvau matęs jau daug metų.

— Tad būtent ką jūs turėjote galvoje dabar? Aš manau, kad jūs kažką nutylite.

— Taip, taip, aš norėjau būti labai tikslus.

— Ar jūs kalbate apie palikimą, kurį anksčiau paminėjote? Ar tai tas, kurį paliko jos brolis? Ar pagal testamentą ji turėjo galios juo disponuoti?

— Ne, ne ta prasme, apie kurią jūs galvojate. Ji neturėjo teisės disponuoti tuo kapitalu. Dabar, kai ji mirė, jis bus padalintas tarp penkių kitų Ričardo Ebernečio paveldėtojų. Štai ką aš turėjau galvoje. Visi penki automatiškai išloš iš jos mirties.

Inspektorius pažvelgė į jį nusivylęs.

— O, aš maniau, kad mes buvome beatrandą atsakymą.

— Na, aišku, niekas neturėjo motyvo atvykti pas ją ir smogti jai kirviu. Panašu, kad tai kokio nors maniako darbas, — vieno iš tų suaugusių nusikaltėlių — tikriausiai daug jų klaidžioja aplinkui. Ir tada jis išsigando, sviedė į krūmus tuos papuošalus ir pabėgo... Išties taip ir turėjo būti. Aišku, jei tai ne didžiai gerbiama mis Gilkrist... Baisu net pagalvoti apie tai — tai tikra nesąmonė.

— Kada ji atrado kūną?

— Ne anksčiau kaip penktą valandą. Grįžusi iš Ridingo, ji atsirakino paradines kotedžo duris, iškart nuėjo į virtuvę ir užkaitė virdulį arbatai. Iš misis Lanskene kambario nesigirdėjo jokio garso, ir mis Gilkrist pagalvojo, kad ji tebemiega. Tada mis Gilkrist pastebėjo išdaužtą virtuvės langą: ant žemės visur buvo pilna stiklų. Netgi tada ji iš pradžių pagalvojo, kad tai padarė koks nors berniukas su kamuoliu ar laidyne. Ji užlipo laiptais aukštyn ir labai atsargiai žvilgtelėjo į misis Lanskene kambarį, kad įsitikintų, ar ji dar miega, o gal ji jau pasiruošusi gerti arbatą. Pamačiusi, kas atsitiko, ji, žinoma, suklykė ir puolė bėgti keliuku pas artimiausius kaimynus. Jos pasakojimas visiškai įtikinamas, nerasta jokio kraujo nei jos kambaryje, nei vonioje ar ant jos drabužių. Ne, aš nemanau, kad mis Gilkrist su tuo turi ką nors bendra. Daktaras atvyko ten pusę šešių. Jis nustatė mirties laiką: ne vėliau kaip pusę penkių, o gal net arčiau antros valandos. Taigi panašu, kad kas tai bebūtų, jis lūkuriavo, kol mis Gilkrist išeis iš namų.

Juristas padarė neaiškią grimasą. Inspektorius Mortonas tęsė toliau.

— Manau, jūs nuvyksite pasimatyti su mis Gilkrist?

— Aš jau galvojau tai padaryti.

— Būčiau labai patenkintas, jei jūs tai padarytumėte. Aš manau, ji mums papasakojo viską, ką galėjo, bet ką gali žinoti... Kartais pokalbio metu ima ir iškyla tai šis, tai tas įdomaus. Ji truputį senmergiška, bet visai išmintinga ir praktiška moteris ir ji mums tikrai daug padėjo.

Jis nutilo, po to tarė:

— Kūnas yra morge. Jei jūs norėtumėte jį pamatyti...

Misteris Entvislas sutiko, nors be jokio entuziazmo.

Po kelių minučių jis stovėjo ir žiūrėjo žemyn į Koros Lanskene palaikus. Jai žiauriai smogė, jos chna dažyti kirpčiai buvo sulipę ir sukietėję nuo kraujo. Misteris Entsvilas suspaudė lūpas ir nusisuko — jį pykino.

Vargšelė mažoji Kora. Kaip ji užvakar troško žinoti, ar brolis jai ką nors paliko. Kokia rožinė jai, matyt, atrodė ateitis. Ir kokią galybę kvailysčių savo džiaugsmui ji būtų prikrėtusi, turėdama tuos pinigus.

Vargšė Kora... Kaip trumpai ji mėgavosi tomis viltimis.

Niekas neturėjo naudos iš jos mirties, net ir tas žiaurus žudikas, kuris pabėgdamas išmėtė jos papuošalus. Penki žmonės prisidūrė keletą tūkstančių, bet kapitalo, kurį jie buvo gavę, jiems daugiau negu užteko. Ne, tai negalėjo būti motyvas žmogžudystei. Keista, kad jos mintyse žmogžudystė buvo dar dieną prieš jos pačios nužudymą.

„Juk Ričardas buvo nužudytas, ar ne?“

Absurdas. Tiesiog juokinga, kad ji tai pasakė. Per daug juokinga, kad būtų verta papasakoti tai inspektoriui Mortonui.

Žinoma, po to, kai jis jau aplankė mis Gilkrist...

Tarkim, kad mis Gilkrist, nors tai visai neįtikėtina, jam papasakojo ką nors iš to, ką Ričardas buvo pasakęs Korai.

„Iš to, ką jis pasakė, aš pagalvojau...“. Ką Ričardas pasakė Korai?

— Aš privalau tuoj pat aplankyti mis Gilkrist, — pasakė pats sau misteris Entvislas. III

Mis Gilkrist buvo liesa, išblyškusi moteris, trumpai kirptais žilais plaukais. Ji turėjo vieną iš tų nenusakomų veidų, kuriuos dažnai įgauna moterys, sulaukusios penkiasdešimties.

Ji šiltai pasveikino misterį Entvislą.

— Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvykote, misteri Entvislai. Aš tikrai labai mažai žinau apie misis Lanskene šeimą, ir aš, žinoma, niekada anksčiau nebuvau susidūrusi su žmogžudyste. Tai taip baisu! Žinoma, kartais tenka skaityti apie jas, — pridūrė mis Gilkrist, — tačiau net skaityti apie jas nelabai mėgstu. Kai kurios iš jų tokios bjaurios.

Sekdamas paskui ją į svetainę, misteris Entvislas įdėmiai žvalgėsi aplinkui. Tvyrojo stiprus aliejinių dažų kvapas. Namelis buvo tiesiog prikimštas — ne tiek baldų, kurie labai atitiko inspektoriaus Mortono aprašymą, kiek paveikslų. Sienos buvo padengtos paveikslais, daugiausia tapytais aliejiniais dažais, labai tamsiais ir purvinais paveikslais. Buvo ir akvarelinių eskizų, ir vienas kitas natiurmortas. Mažesnieji paveikslai buvo sukrauti ant suolelio prie lango.

— Misis Lanskene pirkdavo juos išpardavimuose — paaiškino mis Gilkrist — Vargšelė, ji taip tuo domėjosi. Ji vaikščiojo į visus išpardavimus, kurie tik būdavo šiose apylinkėse. Paveikslų kainos mūsų laikais taip krenta, gali jų nusipirkti tiesiog už grašius. Ji nesumokėdavo daugiau kaip po svarą nė už vieną iš jų, kartais tik kelis šilingus, ir visuomet galima būdavo išsirinkti ką nors vertingo, kaip ji visada sakydavo. Ji pasakojo, kad štai šitas yra italų primityvizmo pavyzdys, vertas daugybės pinigų.

Misteris Entvislas nepatikliai pažiūrėjo į italų primityvizmo pavyzdį. Kora, kaip jis atsiminė, niekada nieko nenusimanė apie paveikslus. Jis galėtų suvalgyti savo skrybėlę, jei nors viena iš šių teplionių būta verta nors penkių svarų banknoto.

— Žinoma, — tarė mis Gilkrist, pastebėjusi jo veido išraišką ir pajutusi jo reakciją, — aš pati gerai nenusimanau apie juos, nors mano tėvas buvo tapytojas, deja, nelabai vykęs. Bet, būdavo, aš piešdavau akvareles pati ir daug girdėdavau kalbant apie tapybą, tad misis Lanskene buvo malonu turėti šalia žmogų, su kuriuo galėtų pakalbėti šia tema ir kuris ją suprastų. Vargšelė, ji taip mėgo gražius daiktus...