Агата Кристи - Po laidotuvių

— Na, nurimkite, prašau jūsų. Aš nenoriu, kad jūs vėl visa tai iškentėtumėt. Aš tik norėjau išgirsti, ką jūs dar galėtumėt papasakoti apie misis Lanskene. Apie paskutines valandas prieš atsitinkant šiai tragedijai.

— Tai visai natūralu, būtinai papasakokite jos giminėms, kad, nežiūrint tokios blogos nakties, ji jautėsi labai laiminga ir su viltimi žiūrėjo į ateitį.

Misteris Entvislas luktelėjo, prieš užduodamas kitą klausimą. Jis norėjo būti atsargus, kad neperimtų iniciatyvos iš liudininkės.

— Ar ji nepasakojo apie kurį nors iš savo giminaičių išsamiau?

— Ne, ne, nemanau, — mis Gilkrist pamąstė, — išskyrus tai, kad ji pasakė apgailestaujanti, jog nepasimatė su savo broliu Timočiu.

— Ar ji visai nieko nekalbėjo apie savo brolio mirtį? Na, jos priežastį? Ar ką nors panašaus?

— Ne.

Mis Gilkrist veide nesimatė nė ženklo nerimo, o misteris Entvislas buvo įsitikinęs, jog jei Kora jai būtų prasitarusi apie tą jos ištartą nuosprendį, būtų atvirkščiai.

— Manau, kad jis jau kurį laiką sirgo, — vangiai tarė mis Gilkrist, — nors turiu pasakyti, kad nustebau, išgirdusi apie jo mirtį. Jis atrodė dar toks stiprus.

Misteris Entvislas skubiai paklausė:

— Ar jūs jį matėte? Kada?

— Kai jis buvo atvykęs pasimatyti su misis Lanskenę. Turiu pagalvoti kada... tai buvo prieš tris savaites.

— Ar jis čia ilgiau pasisvečiavo?

— O ne, atvyko tik priešpiečiams. Tai buvo tikras siurprizas. Šeimininkė nesitikėjo jo išvysti. Kiek suprantu, anksčiau jo šeimoje yra buvę kažkokių nesutarimų. Kaip ji man sakė, jau daug metų ji nebuvo jo mačiusi.

— Taip, taip ir buvo.

— Jo vizitas ją labai nuliūdino, — tikriausiai ji suprato, kad jis serga.

— Ar ji žinojo, kad jis serga?

— O taip, tai aš gerai prisimenu. Kadangi aš pati sau pagalvojau, suprantat, ką noriu pasakyti, ar tik misteris Ebernetis neserga smegenų suminkštėjimu. Viena mano teta...

Misteris Entvislas sumaniai pakeitė pokalbio temą.

— Ar misis Lanskene jums kažką pasakė, kad jūs pagalvojote apie smegenų suminkštėjimą?

— Taip. Ji pasakė kažką tokio: „Vargšas Ričardas. Mortimerio mirtis jį taip susendino. Ir kalba jis visai kaip senis. Visos tos fantazijos apie persekiojimą ir apie tai, kad jį kažkas nuodija. Su senais žmonėmis taip būna“. Aš, aišku, žinojau, kad taip tikrai su jais būna. Ta mano teta — apie ją jums pasakojau — buvo tikra, kad tarnai bando ją nunuodyti maistu, ir pagaliau ėmė valgyti tik virtus kiaušinius, kadangi, kaip ji sakė, neįmanoma įdėti nuodų į virto kiaušinio vidų. Mes iš jos juokėmės, bet jei tai būtų dabar, nežinau, ką mes būtume darę. Kai taip mažai kiaušinių, o dar ir tie atvežami iš užsienio...

Misteris Entvislas praleido pro ausis mis Gilkrist pasakojimą apie tetą. Jis buvo labai susirūpinęs. Kai mis Gilkrist liovėsi kalbėjusi, jis pagaliau prabilo:

— Tikiuosi, misis Lanskene nežiūrėjo į visa tai per daug rimtai?

— O ne, misteri Entvislai, ji visa tai puikiai suprato, — ši pastaba misteriui Entvislui taip pat sukėlė nerimą, nors ir ne ta prasme, kurios mis Gilkrist tikėjosi.

Ar Kora Lanskene visa tai suprato? Ne tada, gal vėliau. Gal ji per gerai suprato?

Misteris Entvislas žinojo, kad Ričardas Ebernetis toli gražu dar nebuvo nukaršęs senis. Ričardas visiškai atsakė už savo veiksmus. Jis nebuvo iš tų, kurie kenčia nuo kokios nors formos persekiojimo manijos. Kaip ir anksčiau, jis buvo sumanus biznierius, ir šiuo atžvilgiu jo liga nebuvo niekuo dėta.

Atrodė keista, kad jis būtų pasakojęs tokius dalykus savo seseriai, o gal Kora su savo vaikišku įžvalgumu skaitė tarp eilučių ir tiksliai suprato, ką Ričardas norėjo pasakyti.

Daugeliu atžvilgių Kora buvo tikra kvailė, pagalvojo misteris Entvislas. Ji buvo ekscentriška ir pasižymėjo kažkokiu infantilišku tiesmukiškumu bei beširdiškumu. Bet tuo pat metu ji turėjo tą antgamtišką vaiko sugebėjimą kartais nuspėti įvykius, kas kitiems buvo tiesiog neįtikėtina.

Misteris Entvislas nusprendė viską palikti taip, kaip yra. Mis Gilkrist — jis buvo įsitikinęs — nežinojo daugiau, negu papasakojo. Jis paklausė, ar jai kas nors žinoma apie Koros Lanskene testamentą. Mis Gilkrist iškart atsakė, kad misis Lanskene testamentas yra laikomas banke.

Tuo jis ir baigė. Atlikęs dar šiokius tokius formalumus, paliko šiuos namus. Misteris Entvislas įsiūlė mis Gilkrist nedidelę sumą pinigų, kad ji apmokėtų pasitaikančias išlaidas ir prižadėjo vėl su ja susisiekti. O dabar jis būtų jai labai dėkingas, jei ji pagyventų šiame namelyje, kol susiras naują tarnybą. Tai, mis Gilkrist žodžiais, būtų jai labai patogu, ir būti čia jai visai nėra nemalonu.

Mis Gilkrist neleido jam išeiti, kol neaprodė viso kotedžo ir nesupažindino su įvairiais velionio Pjero Lanskene paveikslais, kurių buvo pilnas visas mažas valgomasis ir nuo kurių misteris Entvislas net sudrebėjo. Daugiausia tai buvo nuogi aktai, nupiešti palyginti nerūpestingai, tačiau su labai kruopščiai išbaigtomis detalėmis. Jis taip pat buvo priverstas gėrėtis įvairiomis mažomis drobėmis, vaizduojančiomis žvejų uostus, kuriuos buvo nutapiusi pati Kora.

— Polpereo, — išdidžiai ištarė mis Gilkrist — Mes ten buvome pernai, ir misis Lanskene gėrėjosi jo gražiu gamtovaizdžiu.

Misteris Entvislas, žiūrėdamas į Polpereo iš pietvakarių, iš šiaurės vakarų ir, matyt, iš keletos kitų taškų, sutiko, kad misis Lanskene tikrai nebuvo abejinga jo grožiui.

— Misis Lanskene žadėjo palikti man šiuos savo eskizus, — susimąsčiusi pasakė mis Gilkrist — Aš jais taip žavėjausi. Šiame jūs tiesiog matote, kaip lūžta bangos, ar ne tiesa? Jei ji ir būtų pamiršusi apie mane, gal kartais galėčiau gauti nors vieną kaip suvenyrą, kaip jūs manote?

— Esu tikras, kad tai galima suorganizuoti, — geraširdiškai tarė misteris Entvislas.

Jis atliko dar keletą formalumų ir išvyko pakalbėti su banko direktoriumi, po to — dar pasitarti su inspektorium Mortonu.

5 SKYRIUS

— Tu visiškai išsekęs, — tarė mis Entvisl, ir jos balse buvo girdėti pasipiktinimo ir grėsmingumo gaidelės, taip būdingos atsidavusioms seserims, kalbant su broliais, kurių namus jos prižiūri. Tu turėtum labiau pasisaugoti, neužmiršk savo amžiaus. Ką gi tu turi bendra su tuo reikalu, norėčiau žinoti? Juk tu jau pensijoje, ar ne?..

Misteris Entvislas jai švelniai atsakė, kad Ričardas Ebernetis buvo vienas iš seniausių jo draugų.

— Leisk man pasakyti. Juk Ričardas Ebernetis yra miręs, ar ne? Taigi aš nematau prasmės tavo kišimąsi į tuos dalykus, kurie tavęs visai neliečia. Tu pats gali numirti nuo peršalimo tuose bjauriuose traukiniuose, kur galybė skersvėjų. O dar ta žmogžudystė! Aš visai nesuprantu, kam jie tave ten iškvietė.

— Jie mane susirado, nes namelyje buvo laiškas su mano parašu, kuriame Korai pranešiau apie laidotuves.

— Laidotuvės! Vienos po kitų. Ak, vos nepamiršau. Dar vienas brangusis Ebernetis tau skambino — Timotis, taip, atrodo, jis prisistatė. Kažkur iš Jorkširo, ir skambino jis taip pat dėl laidotuvių! Sakė, kad paskambins vėliau.

Tą vakarą misteriui Entvislui kažkas paskambino telefonu. Atsiliepęs jis kitame laido gale išgirdo Modės Eberneti balsą.

— Ačiū Dievui, kad pagaliau jus suradau! Timotis siaubingai jaučiasi. Žinia apie Koros mirtį jį tiesiog sukrėtė.

— Visiškai suprantu, — pasakė misteris Entvislas.

— Ką jūs pasakėte?

— Aš pasakiau, kad tai visai suprantama.

— Aš manau, — Modės balsas atrodė ypač netvirtas, — ar jūs norite pasakyti, kad tai iš tikrųjų buvo žmogžudystė?