Агата Кристи - Po laidotuvių

— Ar jums ji labai patiko?

Jis pats suprato, kad tai kvailas klausimas. Negi ji galėtų atsakyti „ne“? Su Kora, pagalvojo jis, be abejonės, nebuvo saldu gyventi.

— O taip, — pasakė mis Gilkrist — Mes labai gerai sutarėme. Kartais, žinote, misis Lanskene elgdavosi kaip vaikas. Ji sakydavo viską, kas jai šaudavo į galvą.

Apie mirusius nesakoma: „Ji buvo visiška kvailė“, todėl misteris Entvislas pasakė:

— Toli gražu, ji nebuvo giliai mąstanti moteris.

— Ne... ne... tikriausiai ne. Bet ji buvo labai įžvalgi, misteri Entvislai. Tikrai labai įžvalgi. Kartais mane tiesiog labai stebindavo, kaip ji sugebėdavo pataikyti tiesiai į tašką.

Senasis juristas pažvelgė į mis Gilkrist su didesniu susidomėjimu. Jis pagalvojo, kad ji ne tokia jau kvaila.

— Manau, kad jūs praleidote su misis Lanskene keletą metų?

— Trejus su puse.

— Na, jūs buvote jos kompanionė ir taip atlikdavote... Na... Prižiūrėdavote namus?

Buvo akivaizdu, kad jis palietė jautrią temą. Mis Gilkrist šiek tiek išraudo.

— O taip, žinoma. Dažniausiai gamindavau valgį — man tai labai patinka — taip pat valydavau dulkes ir atlikdavau kitus lengvus namų ruošos darbus. Žinoma, ne juodus darbus, — mis Gilkrist tonas išreiškė griežtą nusistatymą.

Misteris Entvislas, kuris neturėjo supratimo, kas tie „juodi darbai“, pritariamai sumurmėjo.

— Jiems atlikti iš kaimo ateidavo misis Penter. Reguliariai, du kartus į savaitę. Suprantate, misteri Entvislai, aš jokiu būdu negalėjau net pagalvoti, kad tapsiu tarnaite. Aš pati turėjau mažą arbatinę, bet karo metu ji bankrutavo. Tai buvo labai miela vietelė. Aš pavadinau ją „Po gluosniu“. Visi indai buvo išpiešti mėlynais gluosnio piešiniais — labai gražučiais — ir pyragaičiai buvo tikrai geri. Aš visada iškepu nuostabius pyragaičius ir paplotėlius. Taip, man išties gerai sekėsi, ir tada prasidėjo karas, sumažėjo maisto atsargos, ir mano verslas žlugo. Karo pasekmė — štai kaip aš tai vadinu, na, ir taip pat galvoju. Aš praradau tą nedidelį kiekį pinigų, kuriuos man buvo palikęs tėvas ir kuriuos aš investavau į verslą, ir, žinoma, man reikėjo pasiieškoti kokio nors užsiėmimo. Aš neturėjau jokio išsilavinimo. Taigi aš nuėjau pas vieną moterį, bet tas darbas manęs visiškai nepatenkino. Ji buvo šiurkšti ir valdinga. Po to aš šiek tiek dirbau kontoroje, bet man ten visai nepatiko. Ir tada aš atėjau pas misis Lanskene, ir mes iš pirmo žvilgsnio patikome viena kitai. Dėl daug ko — dėl to, kad jos vyras buvo dailininkas, ir dėl viso kito, — misis Gilkrist staiga nutilo ir liūdnai pridūrė:

— Bet kaip aš mylėjau savo brangią, brangią arbatinę. Ateidavo į ją tokie puikūs žmonės!

Žiūrėdamas į mis Gilkrist, misteris Entvislas joje staiga atpažino tipišką paveikslą šimtų tokių moterų, pretenduojančių į ledi, kurias jis sutikdavo daugybėje tokių „Įlankos medžių“, „Meduolinių katinų“, „Mėlynųjų papūgų“ ir panašių vietelių. Visos jos, apsirengusios griežtais žydrais, rožiniais ar oranžiniais chalatėliais, priiminėdavo užsakymus didžiuliams puodeliams kinietiškos arbatos su pyragaičiais ir didžiavosi kilminga klientūra. „Esu tikras, kad šalyje dar yra likusių tokių mis Gilkrist, ir visos jos panašios — visos turi nuožmius, kantrius veidus, įnoringai sučiauptas lūpas ir praretėjusius žilus plaukus“.

Mis Gilkrist tęsė toliau:

— Bet ką aš čia dabar — neprivalau kalbėti apie save. Policijoje su manimi elgėsi labai maloniai ir supratingai. Tikrai labai maloniai. Inspektorius Mortonas pats asmeniškai mane aplankė ir išklausė kantriai ir geranoriškai. Jis netgi patvarkė, kad aš galėčiau pernakvoti pas misis Leik, kuri gyvena gatvės gale, bet aš atsisakiau. Aš jaučiu, kad turiu saugoti visus misis Lanskene daiktus. Jie išnešė lavoną... — mis Gilkrist nurijo ašaras, — ir, žinoma, užrakino jos kambarį. Inspektorius man pasakė, kad konsteblis budės virtuvėje visą naktį, kadangi išdaužtas langas. Puiku, kad jį šįryt jau įstiklino... Na, apie ką aš čia dabar? O taip, taigi aš pasakiau, kad aš visai gerai jausiuosi savo kambaryje, nors, turiu prisipažinti, vis dėlto užstūmiau komoda duris ir pastačiau didžiulį ąsotį su vandeniu ant palangės. Niekada nežinai... Juk gali išgirsti apie tokius dalykus... O jeigu tai visgi buvo maniakas?..

Čia mis Gilkrist nutilo. Misteris Entvislas skubiai pasakė:

— Aš žinau visus svarbiausius faktus. Inspektorius Mortonas mane informavo. Bet jei jums nebūtų nemalonu vėl viską prisiminti, gal galėtumėt man papasakoti, kaip tai atsitiko?

— Žinoma, misteri Entvislai. Aš gerai suprantu, ką jūs jaučiate. Policija tokia bešališka, ar ne?

— Taigi misis Lanskene grįžo iš laidotuvių tą vakarą prieš... — pradėjo misteris Entvislas.

— Taigi jos traukinys atvyko labai vėlai. Aš užsakiau taksi, kad pasitikčiau ją, kaip ji buvo prašiusi. Vargšelė labai nuvargo, ir tai nenuostabu, bet iš tiesų ji buvo gana gerai nusiteikusi.

— Taigi, taigi... Ar ji ką nors kalbėjo apie laidotuves?

— Šiek tiek. Aš jai daviau puodelį karšto pieno, — daugiau ji nieko nenorėjo, — ir ji papasakojo, kad bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė ir gausybė gėlių, — ak! Ir ji pasakė, jog labai gailisi nepasimačiusi su savo kitu broliu Timočiu — ar toks jo vardas?

— Taip, Timotis.

— Ji pasakė, kad jau dvidešimt metų ji su juo nesimačiusi, kad ji tikėjosi jį ten sutikti. Bet ji puikiai supratusi, kad šiomis aplinkybėmis jam geriau likti namie. Na, o jo žmona buvusi ten, ir ji niekada negalėjusi pakęsti Modės, — o Dieve, atleiskite man, misteri Entvislai, — man tai tiesiog išsprūdo, bet aš niekada nemaniau...

— Tai niekis, — padrąsinančiu balsu pasakė misteris Entvislas — Suprantate, aš nesu jiems joks giminaitis. Ir aš manau, jog Kora ir jos brolienė niekada nejautė simpatijos viena kitai.

— Na, ji beveik taip ir pasakė: „Aš visada žinojau, kad Modė taps viena iš tų valdingų, įkyrių moterų,“ — štai ką ji pasakė. Ir po to ji pasakė esanti labai nuvargusi ir norinti tuoj pat eiti gulti. Aš jau turėjau jai paruošusi karšto vandens butelį, ir ji nuėjo į savo kambarį viršuje.

— Ir ji nieko daugiau nepasakė, ko nors ypač įsimintino?

— Ji to nenujautė, misteri Entvislai, jei jus tai domina. Aš esu tuo tikra. Suprantate, ji buvo nepaprastai gerai nusiteikusi, nekalbant apie nuovargį ir tą liūdną įvykį. Ji manęs paklausė, ar nenorėčiau nuvykti į Kiprą. Į Kiprą! Aš, žinoma, pasakiau, kad tai būtų net per daug puiku, apie tai aš net nesvajojau, o ji tarė: „Mes ten vyksime!“ Būtent taip ir pasakė. Kiek atsimenu, žinoma, ji net neužsiminė, kad brolis jai paskyrė metinę rentą, ar kažką panašaus.

Misteris Entvislas linktelėjo galvą.

— Mano vargšelė. Na, džiaugiuosi, kad ji patyrė malonumą kurdama planus ateičiai, — mis Gilkrist atsiduso ir ilgesingai sumurmėjo, — nemanau, kad dabar kada nors nuvažiuosiu į Kiprą...

— O kitą rytą? — paklausė misteris Entvislas, užmiršęs mis Gilkrist nusivylimą.

— Kitą rytą misis Lanskene visai prastai jautėsi. Ji iš tiesų siaubingai atrodė. Kaip man sakė, ji beveik nemiegojusi. Matė košmarus. „Tai todėl, kad vakar jūs pervargote,“ pasakiau jai, ir ji su manim sutiko. Ji valgė pusryčius lovoje ir visą rytą nesikėlė. Atėjus priešpiečių metui, ji man pasakė, kad vis dar negalėjusi užmigti. „Man taip neramu, — tarė ji, — aš vis galvoju apie įvarius dalykus ir spėlioju“. Ir tada ji pasakė, kad išgers tablečių miegui ir pabandys gerai išsimiegoti dienos metu. Ji norėjo, kad aš autobusu nuvažiuočiau į Ridingą ir pakeisčiau dvi knygas, kurias ji buvo paėmusi iš bibliotekos. Ji jas traukinyje perskaitė ir jau neturėjo ką skaityti. Paprastai dviejų knygų jai užtekdavo beveik savaitei. Taigi tuoj po antros aš išėjau ir tai... ir tai... buvo paskutinis kartas... — mis Gilkrist pradėjo šniurpščioti nosimi — Žinote, tuo metu ji, be abejo, miegojo. Ji nieko neišgirdo, ir inspektorius užtikrino mane, kad ji nesikankino... Jis mano, kad ji buvo užmušta pirmu smūgiu. O Dieve, man darosi bloga vien apie tai pagalvojus!