Агата Кристи: Po laidotuvių

Jis baigė pusryčiauti, vėl atsigulė ir perskaitė „The Times“. Laikraštis jį kiek apramino.

Buvo maždaug be ketvirčio šešios vakare, kai suskambėjo telefonas. Entvislas pakėlė ragelį ir išgirdo misterio Džeimso Peroto, firmos „Bolandas, Entvislas, Entvislas ir Bolandas“ antrojo partnerio balsą.

— Klausykit, Entvislai — pasakė misteris Perotas, — man ką tik paskambino policija iš kažkokio Litčet Sent-Meri.

— Litčet Sent-Meri?

— Taip. Atrodo... — misteris Perotas patylėjo. Atrodė, kad jis suglumęs. — Tai dėl kažkokios misis Koros Lanskene. Ar ji nebuvo viena iš Ebemečio turto paveldėtojų?

— Taip, žinoma. Aš ją mačiau laidotuvėse vakar.

— Ką? Vakar ji buvo laidotuvėse?

— Taip. Kas gi jai atsitiko?

— Na, — misterio Peroto balsas atrodė netvirtas, — ji... Tai tiesiog neįtikėtina... Ją... Ją užmušė.

Tariant paskutinį žodį, misterio Peroto balse pasigirdo priekaištas, tarsi tas žodis ką nors galėtų reikšti firmos „Bolandas, Entvislas, Entvislas ir Bolandas“ reikalams.

— Užmušė?!

— Taip... Taip... Bijau, kad taip. Na, aš noriu pasakyti, kad, be abejonės, taip.

— Kaip policija surado mus?

— Jos kompanionė ar ekonomė, ar kas ji ten tokia... Kažkokia mis Gilkrist. Policija paklausė nužudytosios artimiausios giminės ar jos advokato pavardės. O ta mis Gilkrist, pasirodo, tiksliai nežinojo jos giminių adresų, bet ji girdėjo apie mus. Taigi jie tuoj pat mus surado.

— Kodėl jie mano, kad ji buvo nužudyta? — toliau klausinėjo misteris Entvislas.

Misterio Peroto balse vėl pasigirdo priekaišto gaidelė.

— Na, atrodo, kad tai nekelia jokių abejonių. Mat nusikaltimas buvo atliktas kirvuku ar panašiu daiktu — labai žiaurus nusikaltimas.

— Apiplėšimas?

— Taip iš pirmo žvilgsnio ir atrodė. Išdaužtas langas, trūksta kelių papuošalų, atidaryti stalčiai, ir panašiai, bet policija, atrodo, galvoja, kad čia kažkas ne taip...

— Kuriuo laiku tai atsitiko?

— Atrodo, tarp antros ir pusės penkių šią popietę.

— Kur buvo namų prižiūrėtoja?

— Ji keitė bibliotekoje knygas. Grįžusi namo apie penktą valandą, rado misis Lanskene jau mirusią. Policija teiraujasi, ar mes negalėtume suteikti jiems kokios informacijos apie nužudytąją. Aš pasakiau, — misterio Peroto balse pasigirdo pasipiktinimo gaidelė, — kad apie tai negali būti ir kalbos.

— Taip, žinoma.

— Tai, aišku, buvo koks pusprotis vietinis stuobrys, kuris galvojo, kad ten galima ką nors pavogti, bet išsigando ir ją nudobė. Turėjo būti taip, na, kaip jūs galvojate, misteri Entvislai?

— Taip, taip... — sumurmėjo misteris Entvislas.

Perotas teisus, tarė jis sau. Tikriausiai taip ir buvo.

Tačiau, nelaimei, jo ausyse suskambo nerūpestingas Koros balsas: „Juk Ričardą nužudė, ar ne?“

Ta Kora buvo tikra kvailutė. Ji visada buvo tokia. Visad kišdavo nosį, kur nereikia. Garsiai tėkšdavo tiesą į akis, nors tai kitiems ir nepatikdavo.

Tiesą!

Ir vėl tas nerimą keliantis žodis... II

Misteris Entvislas ir inspektorius Mortonas apžiūrinėjo vienas kitą tiriančiais žvilgsniais.

Tiksliai ir bešališkai, kaip tik mokėjo, senasis juristas išdėstė inspektoriui visus jam žinomus faktus apie Korą Lanskene. Apie jos auklėjimą, vedybas, našlystę, jos finansinę padėtį bei jos gimines. Jis paminėjo ir tai, kad misteris Timotis Ebernetis yra jos vienintelis gyvas brolis ir artimiausias giminaitis, bet, būdamas atsiskyrėlis ir invalidas, jis visai negali išeiti iš namų.

— Jis įgaliojo mane, jei reikės, tvarkyti visus formalumus, — pridūrė juristas.

Inspektorius linktelėjo galvą. Tikra laimė tvarkyti reikalus su šiuo pagyvenusiu griežtu teisininku. Juolab, jis net tikėjosi, kad šis teisininkas galėtų pagelbėti jam spręsti šią vis keblesne tampančią problemą.

Jis tarė:

— Kiek supratau iš mis Gilkrist žodžių, misis Lanskene buvo išvykusi Šiaurėn į savo vyresniojo brolio laidotuves dieną prieš savo mirtį?

— Būtent taip, inspektoriau. Aš ir pats ten buvau.

— Ar nepastebėjote ko nors neįprasto jos elgesyje, ko nors keisto ar keliančio nerimą?

Misteris Entvislas pakėlė antakius, apsimestinai nustebęs.

— Ar paprastai žmogus, kuris netrukus turi būti nužudytas, elgiasi keistokai? — paklausė jis.

Inspektorius liūdnai šyptelėjo.

— Aš negalvoju ją buvus aiškiarege, ar kad ji turėjo tai nujausti. Ne, aš tik medžioju informaciją — ką nors neįprasto.

— Nemanau, kad jus visiškai suprantu, inspektoriau, — tarė misteris Entvislas.

— Tai ne taip lengva suprasti, misteri Entvislai. Sakykim, kažkas sekė tą moteriškę Gilkrist, kai ji išėjo iš namo apie antrą valandą ir nuėjo į kaimą, į autobusų stotelę. Tas kažkas tada specialiai paėmė kirvuką, gulintį prie malkinės, išdaužė juo malkinės langą, įsigavo į namą, laiptais užlipo aukštyn ir žiauriai užpuolė misis Lanskene kirviu. Buvo suduoti šeši ar aštuoni smūgiai, — misteris Entvislas net sudrebėjo — O taip, kraugeriškas nusikaltimas. Tada įsilaužėlis ištraukė keletą stalčių, susižėrė kelis papuošalus, vertus vos keletos svarų, ir išsinėšino.

— Ar ji buvo lovoje tuo metu?

— Taip. Panašu, kad praėjusį vakarą, kai ji vėlai grįžo iš Šiaurės, buvo išsekusi ir labai susijaudinusi. Kiek žinau, ji gavo kažkokį palikimą?

— Taip.

— Misis Kora labai blogai miegojo ir pabudo su dideliu galvos skausmu. Ji išgėrė keletą puodelių arbatos, išgėrė stimuliuojančių vaistų nuo galvos skausmo ir po to paprašė savo kompanionę netrukdyti jos iki priešpiečių. Nepasijutusi geriau, nusprendė išgerti dvi tabletes migdomųjų. Po to pasiuntė mis Gilkrist į Ridingą bibliotekoje pakeisti keletą knygų. Kai tas žmogus įsilaužė, ji migdėsi, jei dar nemiegojo. Jis būtų galėjęs paimti viską, ko tik norėjo, vien jai pagrasinęs, arba jis lengvai galėjo užkimšti jai burną. Bet ne, lauke specialiai paėmė kirvį. To jau per daug!

— Jis tikriausiai norėjo ją pagąsdinti, — spėliojo misteris Entvislas — Jei ji būtų priešinusis, tai...

— Iš medicininės ekspertizės išvadų neatrodo, kad ji būtų priešinusis. Kai ją užpuolė, ji ramiai miegojo ant šono.

Misteris Entvislas neramiai pasimuistė kėdėje.

— Vis dėlto kartais galima išgirsti apie tokias brutalias ir gana beprasmes žmogžudystes, — pastebėjo jis.

— O taip, taip, manau, galiausiai pasirodys, kad taip ir buvo. Duoti nurodymai sekti kiekvieną įtartiną tipą. Tačiau mes beveik tikri, kad niekas iš vietinių gyventojų nėra čia įsivėlęs. Visų vietinių pasiaiškinimai patenkinami. Daugelis tokių dienos metu dirba. Tiesa, misis Lanskene kotedžas nėra pačiame kaimelyje, bet pakeliui į jį. Bet kas galėjo ten lengvai nusigauti ir būtų nepastebėtas. Aplink kaimelį tikras kelių ir takelių labirintas. Buvo gražus rytas, jau keletą dienų nelijo, tad negalėjo matytis jokių mašinos vėžių, jei kas nors būtų atvažiavęs mašina.

— Jūs galvojate, kad taip ir buvo? — griežtai paklausė misteris Entvislas.

Inspektorius patraukė pečiais.

— Aš nežinau. Aš tik sakau, kad šioje byloje yra daug įdomių detalių. Štai, pavyzdžiui, — jis pažėrė ant stalo saują daiktų: dobilo formos sagę su mažais perliukais, sagių komplektą su ametistais, mažą perlų vėrinėlį ir granatų apyrankę.

— Tai tie daiktai, kurie buvo paimti iš jos papuošalų dėžutės. Juos rado nusviestus į krūmus netoli namo.

— Taip, taip, tai gana keista. Galbūt jos žudikas išsigando to, ką padarė...