Агата Кристи: Po laidotuvių

Visi pamiršo Koros išsišokimą. Galų gale Kora visada buvo jei ne kvaila, tai bent stulbinančiai naivi. Ji niekada neturėjo jokio supratimo, ką reikėtų kalbėti, o apie ką geriau būtų nutylėti. Tai, kas leistina devyniolikmetei, visai netinka penkiasdešimties metų moteriai. Tikrai tai jau visai nei šis, nei tas. Tauzyti visokias nesąmones... O juk tai gali būti ir tiesa. Čia misterio Entvislo minčių grandinė staiga nutrūko. Štai jau antrą kartą jis pavartojo žodį „tiesa“. Ir kodėl gi šis žodis sukėlė tokią sumaištį jo mintyse? Ištarti ne vietoje naivūs Koros teiginiai arba pasirodydavo esą teisingi, arba juose būdavo dalelė tiesos. Tai ir sukeldavo minčių sumaištį.

Nors šiaip jau apkūni keturiasdešimt devynerių metų moteris misteriui Entvislui nelabai buvo panaši į tą liesutę anų laikų mergaičiukę, Kora išlaikė tam tikrus savo įpročius. Ji vis dar kaip paukštytė pakreipdavo galvą į šoną, kai sakydavo ypač įžūlią pastabą, tarsi mėgaudamasi savo žodžių sukeltomis pasekmėmis. Lygiai taip pat kartą Kora pakomentavo virtuvės darbininkės figūrą: „Molė vos begali prieiti prie virtuvės stalo — jos pilvas toks atsikišęs. Ir tai tik koks mėnuo ar du. Įdomu, nuo ko ji taip sustorėjo.

Korą greitai nutildė. Ebernečių namuose tvyrojo Viktorijos laikų atmosfera. Ši virtuvės darbininkė jau kitą dieną pradingo, o po tam tikro tyrimo jaunesniajam sodininkui buvo liepta padaryti ją garbinga moterimi. Buvo padovanotas namelis, kuriame jie ir įsikūrė.

Tai atsiminimai iš senų laikų, tačiau jie ir dabar buvo aktualūs.

Misteris Entvislas apmąstė savo nerimą nuodugniau. Ką gi slėpė juokingos Koros pastabos, kas intrigavo pasąmonę? Jis nusprendė atskirai išanalizuoti dvi frazes: „Iš jo pasakytų žodžių...“ ir „Jo mirtis buvo tokia staigi...“

Pirmiausia misteris Entvislas apsvarstė pastarąjį pasakymą.

Taip, Ričardo mirtį galima būtų laikyti staigia. Misteris Entvislas kalbėjosi apie Ričardo sveikatą ir su juo pačiu, ir su jo gydytoju. Pastarasis aiškiai pasakė, kad negalima tikėtis, jog jis ilgai gyvens. Jei misteris Ebernetis labai save prižiūrėtų, jis galėtų gyventi dar dvejus ar trejus metus. Gal ir ilgiau, bet tai jau abejotina. Tačiau bet kuriuo atveju daktaras nesitikėjo, kad jis iškris taip greit.

Na, daktaras klydo. Bet daktarai net patys kartais prisipažįsta, kad niekada negali būti tikri dėl atskiro paciento reakcijos į kokią nors ligą. Būna atvejų, kai ligonis netikėtai išgyja, nors nebuvo jokios vilties jį išgydyti. O kartais jau sveikstantys atkrenta ir numiršta. Daug priklauso nuo ligonio gyvybingumo, nuo jo paties noro gyventi.

Dar anksčiau Ričardo vienintelis likęs gyvas sūnus Mortimeris ištisus šešis mėnesius kovojo su vaikišku paralyžiumi, o numirė per savaitę. Jo mirtis visus tiesiog pribloškė, kadangi jis buvo ypač stiprus ir gyvybingas jaunuolis. Geras, atletiškas sportininkas. Jis buvo iš tokių žmonių, apie kuriuos kalbama, kad jie per visą gyvenimą nesirgo nė vienos dienos. Jis jau ruošėsi susižadėti su žavinga mergina, ir visos jo tėvo ateities viltys buvo sudėtos į šį labai mylimą ir puoselėjamą sūnų.

Bet visos viltys žlugo, ir atsitiko tragedija. Kartu su didžios netekties jausmu Ričardui Ebernečiui gyvenimas prarado prasmę. Vienas jo sūnus mirė kūdikystėje, kitas nepaliko palikuonių. Jis neturėjo anūkų. Faktiškai nebuvo kam paveldėti iš jo Ebernečių pavardę, be to, jis buvo didelių turtų savininkas, nes vadovavo labai stambiai ir klestinčiai firmai. Ir kam gi jis galėjo visa tai perduoti?

Entvislas žinojo, kad tai Ričardui kėlė didelį susirūpinimą. Jo vienintelis dar gyvas brolis yra labai pasiligojęs. Dar yra jaunoji karta. Ričardas mąstė, kurį gi išrinkti pagrindiniu savo paveldėtoju, — pagalvojo teisininkas, — bet ir kitų jis nesiruošė skriausti. Taigi kiek Entvislui buvo žinoma, per pastaruosius šešis mėnesius Ričardas Ebernetis pakvietė pas save pasisvečiuoti vieną po kito savo sūnėną Džordžą, dukterėčią Sjuzeną su vyru, dukterėčią Rozemundą su vyru ir savo brolienę misis Leo Eberneti. Būtent tarp pirmųjų trijų Ebernetis ieškojo savo įpėdinio, — pamanė teisininkas. Helena Eberneti buvo pakviesta dėl asmeninės simpatijos ir gal norint su ja pasitarti. Ričardas visada vertino jos gerą nuovoką ir praktiškus sprendimus. Misteris Entvislas taip pat prisiminė, kad kartą šių šešių mėnesių laikotarpyje Ričardas trumpam aplankė savo brolį Timotį.

Viso to galutinis rezultatas buvo testamentas, kurį juristas turėjo savo portfelyje. Lygus turto paskirstymas. Taigi galima padaryti tik vieną išvadą — jis nusivylė lygiai kaip savo sūnėnu, taip ir dukterėčiomis, o gal ir jų vyrais.

Kiek žinoma Entvislui, jis nepakvietė savo sesers Koros jį aplankyti, ir tai privertė teisininką prisiminti tą pirmąją Korai nerūpestingai išsprūdusią frazę: „Bet iš to, ką jis man pasakė, pagalvojau...“

Ir ką gi jai pasakė Ričardas Ebernetis? Ir kada tai buvo? Jei Kora nebuvo Enderbyje, tai gal Ričardas Ebernetis ją aplankė dailininkų kaimelyje Berkšire, kur ji nuomavosi kotedžą. O gal Ričardas jai kažką parašė laiške?

Misteris Entvislas suraukė antakius. Kora, aišku, buvo kvaila moteriškė. Ji lengvai galėjo neteisingai interpretuoti bet kurį sakinį ir iškreipti jo prasmę. Bet jis vis tiek svarstė, koks tai galėjo būti sakinys.

Jam buvo truputį nelengva nutarti, kaip jis galėtų šia tema pasikalbėti su misis Lanskene. Reikia kiek palaukti. Geriau būtų neparodyti, kad tai svarbu. Bet jis vis dėlto geistų sužinoti, ką būtent Ričardas Ebernetis jai pasakė, kas paskatino ją kaip niekur nieko išpoškinti tą žiaurų klausimą: „Juk Ričardą nužudė, ar ne?“ II

Tame pačiame traukinyje, tik trečios klasės vagone, Gregoris Benksas pasakė savo žmonai:

— Ta tavo teta visiškai kuoktelėjusi.

— Teta Kora? — tingiai paklausė Sjuzena — O taip, manau, kad ji visada buvo šiek tiek kvailoka.

Sėdintis priešais Džordžas Krosfildas griežtai tarė:

— Ją iš tikrųjų reikėtų sustabdyti, kad neskleistų tokių nesąmonių. Žmonės gali pradėti kažin ką galvoti...

Rozemunda Šein, lūpas dažydama širdele, vangiai tarė:

— Nemanau, kad kas nors kreips dėmesį į tai, ką kalba taip senamadiškai apsirengusi moteriškė. Jos drabužiai tikrai savotiški — vien tie raišteliai iš juodo aksomo...

— Na, aš manau, kad toms kalboms reikėtų padaryti galą, — pasakė Džordžas.

— Puiku, brangusis, — nusijuokė Rozemunda, dėdama šalin lūpdažį ir patenkinta žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje — Tu jas ir sustabdyk.

Jos vyras netikėtai tarė:

— Manau, Džordžas teisus. Daug nereikia, kad žmonės pradėtų kalbėti.

— Bet argi tai svarbu? — Rozemundos lūpų širdutės kampučiai pakilo šypsenai — Būtų tikrai gana šaunu.

— Šaunu? — sušuko visi keturi kartu.

— Na, suprantante, šeimoje turėti žmogžudystę tikrai įdomu, — žaismingai pasakė Rozemunda.

Tam nervingam ir nelaimingam jaunuoliui Gregoriui Benksui pasirodė, kad Sjuzenos pusseserė galbūt šiek tiek panaši į savo tetą Korą, nepaisant jos patrauklios išvaizdos. Kiti žodžiai sutvirtino pirmąjį jo įspūdį.

— Jei jį nužudė, kaip manote, kas tai padarė? — naiviai pasiteiravo Rozemunda.

Ji paslaptingai apžvelgė vagoną.

— Jo mirtis siaubingai naudinga mums visiems, — susimąsčiusi pasakė ji — Maiklas ir aš esame įspeisti į kampą. Maiklui pasiūlė labai gerą vaidmenį Sendborno šou, ir jis gaus jį, jei turės lėšų jo sulaukti. Dabar mes gyvensime kaip inkstai taukuose. Dabar, jei tik norėsime, galėsime remti savo pačių ŠOU. Tarp kitko, yra pjesė su pasakišku vaidmeniu...