Агата Кристи: Po laidotuvių

Kai Lenskomas nepatenkintas ir bambėdamas užsuko į virtuvę įspėti virėjos Mardžerės, ši nemandagiai jam atsikirto. Mardžerė buvo jauna, tik dvidešimt septynerių metų, ir nuolat erzino Lenskomą, kadangi toli gražu neatitiko tų reikalavimų, kuriuos jis kėlė tikrai virėjai.

Mardžerė nevertino Lenskomo užimamos padėties šiuose namuose. O ir patį namą vadindavo „tikru senu mauzoliejumi“. Be to, ji skundėsi per didele virtuve, indauja bei maisto sandėliu. Ji vis sakydavo, jog prireikia ištisos dienos, kad visur apeitum. Tačiau Enderbyje ji jau dveji metai, nes, pirma, čia gerai moka, antra, misteriui Ebernečiui labai patinka jos patiekalai. Iš tiesų ji verda labai gerai. Dženeta, stovėdama prie virtuvės stalo, gaivinosi puodeliu arbatos. Ji buvo pagyvenusi kambarinė. Nors ir dažnai mėgdavo paprieštarauti Lenskomui savo gaižiomis pastabomis, ji paprastai palaikydavo jo pusę prieš jaunąją kartą, kuriai atstovavo Mardžeri. Ketvirtasis žmogus, esantis virtuvėje, buvo misis Džeks, „užsukusi“ pagelbėti, kur prireiks. Jai labai patiko laidotuvės.

— Kaip buvo gražu, — elegantiškai šnirpštelėjusi nosimi, pasakė ji, pildamasi dar arbatos — Devyniolika automobilių, ir bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė. Ir kanauninkas labai gražiai atliko ceremoniją. Ir diena buvo labai graži. Ak, vargšas brangusis misteris Ebernetis! Tokių kaip jis pasaulyje jau mažai beliko. Visi jį taip gerbė.

Pasigirdo pypsėjimai ir keliu artėjančių automobilių burzgimas. Misis Džeks padėjo puodelį ir sušuko:

— Štai ir jie!

Mardžerė įjungė dujas po dideliu prikaistuvu su riebia vištienos sriuba. Virtuvėje buvo didžiulė viryklė, išlikusi iš Viktorijos laikų. Ji stovėjo šalta ir nenaudojama, kaip praeities aukuras.

Mašinos privažiavo viena po kitos; iš jų išlipo žmonės. Apsirengę juodais drabužiais, jie gana vangiai ėjo per prieškambarį į didžiąją žaliąją svetainę. Už storų plieninių židinio grotelių besikūrenanti ugnis šildė nuo rudens žvarbos sustirusius laidotuvių dalyvius.

Nešdamas sidabrinį padėklą su šerio taurėmis, į kambarį įėjo Lenskomas.

Misteris Entvislas, vyresnysis senos garbingos firmos „Bolardas, Entvislas, Entvislas ir Bolardas“ partneris, stovėjo prie židinio, šildydamas nugarą. Paėmęs šerio taurę, pradėjo tyrinėti kompaniją atidžių teisininko žvilgsniu. Daugelio jis asmeniškai nepažinojo, o dėl sumaišties ir triukšmo, kilusio išvežant velionį, jų pristatymas vyko ne itin sklandžiai, todėl dabar misteris Entvislas bandė juos savotiškai sugrupuoti.

Vertindamas senąjį Lenskomą, pirmiausia kritusį į akis, Entvislas pagalvojo: „Vargšas senukas labai susilpnėjo. Ko norėti, juk jam beveik septyniasdešimt. Jis gaus tą puikią kasmetinę pensiją, dėl to jam nėra ko rūpintis. Tokių ištikimų tarnų nūnai nebėra. Liūdnas pasaulis! Vargšas Ričardas dėl to ir neišgyveno jam skirto laiko. Gyvenimas jam daugiau neturėjo prasmės.“

Misteris Entvislas, turintis septyniasdešimt dvejus metus, Ričardo Ebernečio mirtį, sulaukus šešiasdešimt aštuonerių, be abejonės, laikė priešlaikine mirtimi. Misteris Entvislas pasitraukė iš aktyvios veiklos prieš dvejus metus. Jis atvyko į Šiaurę, nes buvo Ričardo Ebernečio testamento vykdytojas. Be to, norėjo pagerbti vieną iš savo seniausių klientų, kuris buvo ir jo draugas.

Mintyse peržiūrėdamas testamento teiginius, juristas vertinančiu žvilgsniu tyrė susirinkusius šeimos narius. Žinoma, jis gerai pažinojo misis Leo Eberneti. Tai žavinga moteris, kurią jis mėgo ir gerbė. Dabar jo akys pritardamos apsistojo ties ja, stovinčia prie lango. Juoda spalva jai tiko. Entvislui patiko jos gerai išsilaikiusi figūra, jos išraiškingi bruožai, tos žilų plaukų sruogos, nusidriekusios nuo smilkinių, ir tos akys, kurios dar ne visai prarado rugiagėlių mėlynumą.

Koks dabar Helenos amžius? Tikriausiai jai kokie penkiasdešimt vieneri ar dveji. Keista, kad tokia patraukli moteris po Leo mirties neištekėjo. Na, bet jiedu tiesiog dievino vienas kitą.

Jo akys sustojo prie misis Timoti. Jis jos niekada labai gerai nepažinojo. Štai jai juoda spalva netiko. Jos stilius — kostiumas, toks patogus gyvenant kaime. Aukšta, protinga, atrodo, gabi moteris. Ji Timočiui visada buvo gera ir ištikima žmona. Labai rūpinasi jo sveikata, tiesiog perdėtai juo rūpinasi. O kas gi blogo su jo sveikata? Misteris Entvislas įtarė, kad jis viso labo simuliantas. Ričardas Ebernetis įtarinėjo jį tuo. „Aišku, vaikystėje jo plaučiai buvo silpni, — yra sakęs jis, — tačiau, teprasmegsiu aš skradžiai žemės, jei patikėčiau jį dabar turint kokių rūpesčių su sveikata.“ Na, kiekvienas turi teisę į kokį nors hobi. O Timotis buvo tiesiog pamišęs dėl savo sveikatos. Ar misis Tim pakliuvo ant tos meškerės? Tikriausiai ne, bet moterys niekada to neprisipažįsta. Timotis, be abejonės, pasiturintis vyras. Jis niekada nebuvo švaistūnas. Tačiau papildomos lėšos niekada niekam netrukdė, bent jau šiais laikais su visais tais mokesčiais. Tikriausiai po karo jis turėjo smarkiai sumažinti savo išlaidas.

Paskui misteris Entvislas atkreipė dėmesį į Džordžą Krosfildą, Loros sūnų. Lora ištekėjo už įtartino vyruko. Niekas apie jį daug nežinojo. Save jis vadino biržos makleriu. Jaunasis Džordžas dirba abejotinos reputacijos juridinėje kontoroje. Iš pažiūros — jaunas gražus vyras, bet kažkas jame jam nepatiko. Vargu ar Džordžas yra gerai apsirūpinęs. Lora visai nesiorientavo piniginiuose reikaluose. Ji beveik nieko nepaliko, kai mirė prieš penkerius metus. O buvo tokia graži, romantiška mergaitė.

O šios dvi gražios merginos, tiksliau, jaunos moterys, — kas jųdviejų yra kas? O taip, ta, kuri dabar žiūri į vaškines gėles ant malachitinio stalelio, yra Rozemunda, Džeraldinos duktė. Gražutė, tikrai graži, bet veidelis kvailokas. Artistė ir ištekėjusi už artisto. „Gražus tas Maiklas Šeinas, ir pats žino esąs gražus, — pagalvojo misteris Entsvilas, kuris nelaikė darbo scenoje profesija. Įdomu, iš kur jis atsirado ir kas jis toks?“ Jis nepalankiai pažiūrėjo į šviesiaplaukį gražuolį Maiklą Šeiną.

O štai Gordono dukra Sjuzena žymiai geriau žiūrėtųsi scenoje negu Rozemunda. Turtingesnė individualybė, turbūt kasdieniniam gyvenimui turinti net per daug gyvybingumo. Ji stovėjo visai šalia misterio Entvislo, ir jis vogčia ją tyrinėjo. Tamsūs plaukai, riešuto spalvos akys su aukso blizgesiu, patrauklios, papūstos lūpos. Greta stovėjo jos vyras, už kurio ji neseniai ištekėjo, vaistininko padėjėjas, kiek buvo žinoma Entvislui. Tikrai, vaistininko padėjėjas! Misterio Entvislo įsitikinimu, anksčiau merginos netekėdavo už vaikinų, dirbančių prie prekystalio. Bet dabar, žinoma, jos teka už bet ko! Išblyškęs jaunas vyras neišraiškingais bruožais ir smėlio spalvos plaukais. Jis jautėsi nelabai smagiai, ir misteris Entvislas geraširdiškai nutarė, kad Gregorį Benksą apstulbino pažintys su tokia daugybe žmonos giminių.

Kora Lanskene paskutinė buvo apžiūrėta skvarbiu misterio Entvislo žvilgsniu. Be abejonės, Kora buvo šeimos pagrandukas. Jauniausia Ričardo sesuo gimė tada, kai jos motina buvo beveik penkiasdešimties. Ši nuolanki moteris neišgyveno savo dešimtojo nėštumo (trys jos vaikai mirė kūdikystėje). Vargšelė mažoji Kora. Visą gyvenimą ji buvo tikras nesusipratimas. Augdama ji buvo aukšta ir nerangi, visada išsišokdavo su pastabomis, kurias geriau nutylėti. Visi Koros vyresni broliai ir seserys su ja elgdavosi labai švelniai, atleisdavo visus jos trūkumus ir slėpdavo nuo kitų jos klaidas. Tikrai niekam nebūtų atėję į galvą, kad Kora kada nors ištekės. Tai nebuvo patraukli mergina, ir kai ji apsilankančius namuose jaunus vyrus imdavo gana atvirai atakuoti, tie susirūpinę tuoj pasitraukdavo. Ir tada atsirado Pjeras Lanskene — pusiau prancūzas, kurį ji sutiko dailės mokykloje. Kora mokėsi piešti gėles vandeniniais dažais, bet paskui pradėjo lankyti piešimo iš natūros pamokas, kur ir sutiko tą Pjerą Lanskene. Jį grįžo namo ir pareiškė savo ketinimą ištekėti už jo. Tik pamatęs Pjerą Lanskene, Ričardas Ebernetis ryžtingai tam pasipriešino. Jis įtarė, kad šis jaunuolis tik ieško turtingos žmonos. Bet kol jis domėjosi Lanskene praeitimi, Kora pabėgo su tuo vyruku ir slapta už jo ištekėjo. Didžiąją dalį savo vedybinio gyvenimo jie praleido Bretanėje, Kornevalyje bei kitose dailininkų pamėgtose vietose. Lanskene buvo prastas tapytojas ir, pagal visus atsiliepimus, nelabai geras žmogus, bet Kora vyrui buvo ištikima. Kora savo giminėms niekada neatleido dėl jų priešiškumo jos vyrui. Visgi Ričardas dosniai šelpė savo jauniausią seserį, ir iš to, galvojo misteris Entvislas, ši porelė gyveno. Jis abejojo, kad Lanskene kada nors būtų uždirbęs bent kiek pinigų. Jau kokius dvylika ar daugiau metų jo nėra gyvųjų tarpe, mąstė misteris Entvislas. Ir štai čia jo našlė, smarkiai sustorėjusi ir nerangi, dėvinti gana pretenzingą juodą suknelę su juodų karolių girliandomis. Ji vėl savo vaikystės ir jaunystės namuose vaikščioja po kambarį, liečia daiktus, šūkčiodama iš malonumo, kai prisimena ką nors iš tų senų laikų. Ji neapsimeta labai sielvartaujanti dėl brolio mirties. Bet kiek prisimena misteris Entvislas, Kora niekada neapsimetinėdavo.