Вирджиния Вулф: I svyturi

Virginia Woolf

Į švyturį

Leidykla „Versus aureus“, 2012

ISBN 9789955343301

El. versiją paruošė:

Versta iš: Virginia Woolf. To the Lighthouse

Iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė-Dyke

Knygos vertimą remia ES programa KULTŪRA (2007–2013)

Redaktorė Ilona Čiužauskaitė

Viršelio dailininkė Agnė Kananaitienė

© Milda Keršienė-Dyke, vertimas į lietuvių kalbą, 2012

© „Versus aureus“ leidykla, 2012

Langas

I

– Taip, žinoma, jei tik ryt bus gražu, – tarė ponia Ramsi. – Tik keltis tau teks su gaidžiais, – pridūrė.

Sūnui tie žodžiai suteikė neapsakomą džiaugsmą, tarsi jau viskas būtų nutarta, tarsi išvykai kuo tikriausiai lemta įvykti, tarsi stebuklą, atrodytų, metų metus lauktą, po nakties tamsos ir dienos kelionės laivu ranka pasieks. Nesvarbu, kad vos šešerių, jau priklausė didžiajam klanui tų, kurie vieno jausmo neatplėšia nuo kito, kurių jaudulys dėl ateities, dėl to, kokie jų laukia džiaugsmai ir sielvartai, aptemdo tai, kas vyksta čia ir dabar; tokiems žmonėms nuo pat ankstyvos vaikystės vos girgžtelėjęs jausmų ratas turi galią sustabdyti akimirką, lemiančią, ar tas jausmas bus niaurus, ar džiaugsmingas, tad ant grindų sėdintis ir paveikslėlius iš iliustruoto Armijos ir laivyno parduotuvių katalogo karpantis Džeimsas Ramsis, išgirdęs motiną ištariant šiuos žodžius, apdovanojo šaldytuvo atvaizdą dangiškos palaimos sklidinu žvilgsniu. Tas suspurdėjo iš džiaugsmo. Vienratis, žoliapjovė, tuopų šlamesys, prieš lietų balsvuojantys lapai, kuosų kranksėjimas, krintančios šluotos bilstelėjimas ar suknelių šnaresys – visa į mažylio sąmonę rėžėsi taip ryškiai ir spalvotai, kad šis jau buvo susikūręs slaptą simbolių sistemą, slaptą kalbą; atrodė it kieto, nenuolaidaus griežtumo įsikūnijimas, su aukšta kakta ir skvarbiai mėlynomis akimis, nepriekaištingai tiesiu ir tyru žvilgsniu, mažumą susiraukęs nuo žmogiškųjų silpnybių vaizdo; tad motina, matydama, kaip dailiai šis vedžioja žirklėmis šaldytuvo kontūrus, jau vaizdavosi vaiką su raudonu apsiaustu ir šermuonėlių mantija teisėjo kėdėje, o gal vadovaujantį ryžtingai žaibiškai operacijai, gelbėjantį bendruomenę nuo ištikusios bėdos.

– Bet, – pasakė tėvas ir stabtelėjo priešais svetainės langą, – gražu nebus.

Jei po ranka būtų pasimaišęs kirvis, žarsteklis ar bet koks kitas įrankis, tinkantis prakirsti skylę tėvo krūtinėje ir jį nudėti, ten pat, tą pačią akimirką, Džeimsas būtų jį stvėręs. Tokios tad nežabotos emocijos užvirdavo pono Ramsio vaikų krūtinėse vien tėvą išvydus; kai stovėdavo taip, kaip stovi dabar, plonas it peilis, siauras tarsi šio geležtė, sarkastiškai išsiviepęs, ir ne vien dėl to, kad jam malonu apvilti sūnų ir pasišaipyti iš žmonos, kuri, manė Džeimsas, dešimtis tūkstančių kartų visokeriopai už jį vertesnė; bet ir dėl to slapto puikavimosi, kad jis visada teisus. Tai, ką ištardavo, būdavo tik teisinga. Tai visada būdavo teisinga. Sakyti netiesos stačiai nepajėgdavo, niekad nėra iškraipęs fakto, niekad nėra pakeitęs nemalonaus žodžio malonesniu, kad pamalonintų ar suteiktų garbės kokiai mirtingai būtybei, o mažiausiai savo vaikams; šie gi, išėję iš jo strėnų, jau nuo vaikystės buvo mokomi žinoti, kad gyvenimas sunkus; kad faktai nepripažįsta kompromisų, o žengiant į tą pramanytą pasaulį, kuriame prasmenga skaisčiausios mūsų viltys, o trapūs mūsų laiveliai pasiklysta tamsoje, – tardamas tai ponas Ramsis ištiesina nugarą ir primerkia mažutes mėlynas akutes, įsmeigęs jas į horizontą, – žmogui pirmučiausia reikia drąsos, tiesos, jėgų ištverti sunkumus.

– Tačiau gali būti ir gražu, aš tikiuosi, kad bus gražu, – tarsteli ponia Ramsi, nekantrokai suktelėdama rankoje mezgamą rudą raudoną kojinę. Jei pabaigtų kojinę šį vakarą ir jei rytoj vis dėlto plauktų į švyturį, kojinytes ji paduotų švyturio sargo berniukui, šiam į klubą grasina įsimesti tuberkuliozė; sykiu su krūva senų žurnalų ir tabako atsargomis; tiesą sakant, surinks visus išmėtytus, kurių niekam nereikia, kurie tik draikosi po kambarį, atiduos tiems vargšams žmonėms, jie tikriausiai mirtinai nuobodžiauja, sėdėdami ten visą dieną ir turėdami tik vieną vienintelį darbą – nublizginti žibintą ir pakirpti dagtį, ir šiek tiek pagraibstyti mažą daržo lopinėlį, – gal nors kiek tai juos pradžiugins. Nes ar jums patiktų išsėdėti uždarytiems, norėtų paklausti, kartais net kone visą mėnesį, ir dažniausiai darganotu oru, ant teniso dydžio aikštelės uolos, ir be jokių laiškų ar laikraščių, ir su niekuo nebendrauti; jei esat vedęs, nematyti žmonos, nežinoti, kaip laikosi tavo vaikai, – gal serga, gal griuvo, susilaužė rankas ar kojas; savaitė po savaitės matyti, kaip dūžta tos pačios nykios bangos, kaip artinasi grėsminga audra, kaip langai aptykšta purslais, kaip vanduo priplaka prie žibinto paukščius, kaip drebina visą aikštelę; ir negalėti iškišti nosies pro duris, bijoti, kad nublokš tave į jūrą? Kaip jums visa tai patiktų? – paklausė ji, kreipdamasi pirmiausia į dukteris. Tad, pridūrė jau visai kitokiu tonu, reikia pasistengti suteikti jiems bent tokią paguodą, kokią pajėgiame.

– Turėtų pasisukti į vakarus, – tarė ateistas Tenslis, kaulėtus pirštus išskėtęs ir atkišęs taip, kad pro juos pūstų vėjas, mat jis drauge su ponu Ramsiu buvo išėjęs vakare pasivaikščioti pirmyn atgal po terasą, pirmyn atgal. Tai reiškė – išsilaipinti prie švyturio vėjas tikrai nepalankus. Taip, jis tikrai pasakojo nemalonius dalykus, pripažino ponia Ramsi; tikrai nepakenčiama, kad nesiliauja apie tai kalbėjęs, dar labiau apvildamas Džeimsą, bet drauge ji neleis jiems iš jo šaipytis. „Ateistas, – sakydavo jie apie Tenslį, – mažasis ateistas.“ Rožė iš jo šaipydavosi, Pru iš jo šaipydavosi, Andrus, Džasperas, Rodžeris iš jo šaipydavosi; net senasis Bebras be danties burnoje įkando jį už tai, kad, kaip paaiškino Nensė, jis buvo šimtas dešimtasis vyrukas, atsivijęs juos iki pat Hebridžių [Arti penkiasdešimties nedidelių, neapgyventų salų grupė prie Škotijos krantų ( čia ir toliau – vertėjos pastabos ).], o juk taip malonu pabūti vienam.

– Nesąmonė, – tarė ponia Ramsi griežtai. Nepaisant įpročio sutirštinti, kurį iš jos paveldėjo ir vaikai, bei užuominos, kuri buvo teisinga, kad pakviečia per daug žmonių ir apnakvindinti tenka net mieste, ji nepakentė šiurkštaus elgesio su svečiais, ypač jaunais vyriškiais, kurie buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės, „nepaprastai gabūs“, kaip sakydavo jos vyras, aistringi jo gerbėjai ir atvykdavo čia atostogų. Iš tiesų visus kitos lyties atstovus ji buvo priglaudusi po savo sparnu; dėl kažkokių priežasčių, kurių nė pati neįstengė paaiškinti, už jų riterystę ir karžygiškumą, už tai, kad vedė derybas ir sudarinėdavo sutartis, valdė Indiją, kontroliavo finansus; ir dar už jų požiūrį į save pačią, kuris tikriausiai nė vienai moteriai nepasirodytų, kurio tikriausiai nė viena moteris nepalaikytų nemielu; už jų pasitikėjimą, net už kažin kokį vaikiškumą ir garbinimą; pagyvenusi moteris galėjo priimti tai iš jauno vyriškio ir neprarasti orumo, ir vargas tai merginai, – maldauja tik Dangaus, kad tai nebūtų kuri nors iš jos dukterų, – kuri nesuvokia tokio elgesio vertės, viso to, ką jis reiškia, kuriai toks supratimas netampa savastimi!

Grįžtelėjo griežtai į Nensę. Jis tikrai jų nesivijo, įspėjo šią. Jis buvo pakviestas.

Turėtų jos rasti kitokią išeitį.