Вирджиния Вулф: I svyturi

– Ne, ryt tai jau prie švyturio neišsilaipinsit, – stoviniuodamas prie lango su jos vyru pasakė Čarlzas Tenslis, pliaukštelėjo delnais ir sunėrė rankas. Ne, iš tiesų, jis jau pasakė nemažai. Troško, kad tiedu paliktų ją su Džeimsu ramybėje, lai šnekučiuojasi sau toliau. Žvilgtelėjo į Tenslį. Na, argi ne apgailėtina būtybė, tiesą sako vaikai, visas kuprotas ir susitraukęs. Kriketo žaisti nemoka, blaškosi, velka kojas. Tik ras sarkastiškas galvijas, tikina Andrus. Vaikai žino, kas jam patinka labiausiai, – nenuilstamai vaikštinėti pirmyn ir atgal su ponu Ramsiu ir aiškinti, kas laimėjo tą, kas laimėjo aną, kas yra „pirmarūšis“ lotyniškų eilių kūrėjas, kas yra „talentingas, bet jo akimis stokojąs blaivaus mąstymo“, kas yra neabejotinai „pajėgiausias vaikinas Baliolio koledže“, tik Bristolyje ar Bedforde laikinai išsikvėpė, bet apie jį tikrai išgirsią vėliau, kai jo įvadinės pastabos, kurių pirmuosius puslapius kaip įrodymą ponas Tenslis galėtų kaipmat pateikti, jei tik ponas Ramsis pageidautų, kažkokiai matematikos ar filosofijos šakai, išvys dienos šviesą. Daugiau apie nieką jie nešnekėdavo.

Kartais pati nesusitvardydavo iš jo nenusijuokusi. Anądien ji užsiminė apie „kalno dydžio bangas“. Taip, pritarė Čarlzas Tenslis, iš tiesų mažumą audrota. „Argi jūs neperšlapote iki paskutinio siūlo?“ – paklausė. – „Sudrėkau, tačiau neperšlapau“, – užtikrino ponas Tenslis, žnaibydamas rankovę ir čiupinėdamas kojines.

Tačiau ne dėl šito, tikino vaikai, jie nemėgo jo. Ne dėl jo veido, ne dėl manierų, bet dėl jo paties ir jo požiūrio. Kai kalbėdavosi apie ką įdomaus, apie žmones, muziką, istoriją, na, bet ką kitą, kartais gal teištardavo tik tai, koks puikus vakaras, pasėdėkime lauke, – tada skųsdavosi jie Čarlzu Tensliu dėl to, kad nenurimdavo tol, kol nepakreipdavo pokalbio taip, kad palankiai pasirodytų jis, o jie liktų suniekinti. Juk nuėjęs į paveikslų galerijas, tvirtino, nesidrovi paklausti, ar jiems patinka jo kaklaraištis. Dievas mato, pasako Rožė, tikrai nepatinka.

Vos baigę valgyti, tykiai kaip elniai išnykę nuo vakarienės stalo, aštuoni ponios Ramsi sūnūs ir dukros užsidarė miegamuosiuose, savo tvirtovėse tuose namuose, kuriuose nebuvo kitos slaptos vietos diskusijoms: nei apie Tenslio kaklaraištį, nei apie Jungtinės Karalystės Reformos aktą, ir jūrų paukščius bei drugelius, ir žmones; saulė liejo šviesą į palėpės kambarius, vieną nuo kito atskirtus lentomis, taip, kad aiškiai girdėjosi kiekvienas žingsnis ir švedės mergaitės rauda – ši rauda vėžiu mirštančio tėvo Grisonų slėnyje; apšviesdama raketes, flanelines pižamas, šiaudines skrybėles, rašalines, indelius dažams, vabalus, mažų paukštelių kaukoles, saulė traukė iš prismeigtų prie sienų ilgų šerpetotų jūrų dumblių šluotelių druskos ir jūržolių kvapą, kurio buvo prisigėrę net smėliu girgždantys nuo maudynių rankšluosčiai.

Varžymasis, susiskaldymas, nuomonių skirtumai, prietarai, įsipynę į pačias būties skaidulas, na, ir kodėl jie turėtų prasidėti taip anksti, apgailestavo ponia Ramsi. Jie tokie kritiški, tie jos vaikai. Kalbėdavo tokias nesąmones. Išėjo iš valgomojo, laikydama Džeimsą už rankos, nes vaikas neidavo su kitais. Jai tai atrodė tokia nesąmonė – prasimanyti tuos skirtumus, kai žmonės, Dievas mato, ir be to tokie skirtingi. Juk tikrų skirtingumų, svarstė ji, stovėdama prie svetainės lango, pakanka, tikrai pakanka. Šią akimirką turėjo galvoje turtinguosius ir neturtinguosius, išaukštintuosius ir nužemintuosius; juk kilnų kraują gimdami gavo iš jos, gal kai kas net ne visai to norėdamas, ne su derama pagarba, nes argi jos gyslomis neteka kraujo iš tų kilnių, gal net mistiškų itališkųjų namų, kurių dukterys, devynioliktajame amžiuje išsibarsčiusios po Anglijos svetaines, taip žaviai švebeldžiavo, taip nesutramdomai siautė; ir sąmojį, savo laikyseną bei temperamentą paveldėjo iš jų, ne iš slunkių anglų ar šaltakraujų škotų; tačiau daug atkakliau mąstė ji dabar apie tą kitą problemą, turtinguosius ir varguolius; svarstė apie tuos dalykus, kuriuos savo akimis matė kas savaitę, net kasdien, ir čia, ir Londone, kai lankydavo našlę, kai akis į akį susidurdavo su ta nelaiminga žmona, pasikabinusia per petį maišelį; į sąsiuvinį, į rūpestingai tam tikslui subraukytus stulpelius, pieštuku užsirašydavo atlyginimus ir išlaidas, dirbančius ir praradusius darbą, vildamasi, kad taip liausis buvusi vien moterimi, kuri asmeniška labdaringa veikla atiduoda duoklę savo pasipikti nimui ir pasotina smalsumą, kad taps tuo, kas nelavintą jos protą taip žavėjo – socialinę problemą aptariančiu tyrėju. Tai vis neišsprendžiami klausimai, atrodė jai, kai stovėjo čia ir laikė Džeimsą už rankos. Jis nusekė paskui ją į svetainę, tas jaunas vyriškis, iš kurio jie juokėsi. Stovėjo prie stalo, kažin ką nervingai knebinėjo ir jautėsi taip niekur nepritinkantis; ji tai žinojo nė neatsigręžusi. Jie visi jau išsiskirstė, ir jos vaikai, ir Minta Doil su Poliu Reiliu, ir Augustas Karmišelis; ir jos vyras – jie visi išsiskirstė. Tad grįžtelėjo atsidususi ir paklausė: – Ar jums būtų labai nuobodu, pone Tensli, vykti su manimi?

Mieste jai reikėjo sutvarkyti buitinių reikalų; dar turėjo parašyti porą laiškų; tad veikiausiai po kokių dešimties minučių; ji užsidės skrybėlę. Ir su krepšiu bei skėčiu nuo saulės, štai sugrįžta po dešimties minučių, atrodo visiškai pasiruošusi, pasirengusi iškylai, kurią jai tenka trumpam pertraukti, nes eina pro teniso aikštelę, kad paklaustų pono Karmišelio, kuris čia šildosi prieš saulę, geltonas katės akis atmerkęs, ir tose katės akyse atsispindi judančios šakelės bei praplaukiantys debesys, tik nė menkiausios užuominos apie vidines mintis ar emocijas, gal jam ko nors reikia.

Jie juk susiruošė į didžiąją ekspediciją, juokdamasi pasakė. Jie vyksta į miestą. „Pašto ženklų, rašomojo popieriaus, tabako?“ – spėliojo sustojusi šalia. Tik ne, jis nieko nenori. Jo rankos susinėrė virš drūto pilvo, akys sumirksėjo, tarsi būtų stengęsis maloniai atsakyti į tokius meilikavimus, – ponios Ramsi balsas skamba viliojamai, nors šiek tiek nervingai, – tačiau nepajėgė, mat buvo nugrimzdęs į pilkšvai žalsvą mieguistumą, apglėbusį juos visus, be jokių žodžių, nugramzdinusį į beribį gero linkintį letargą; nugrimzdo į jį visi namai, visas pasaulis, visi žmonės; mat per priešpiečius į savo taurę nepastebimai įmetė kažką, kas paaiškino, kaip manė vaikai, iš kur ta ryškiai geltona sruoga ūsuose ir barzdoje, kurie juk pieno baltumo. Ne, nieko, sumurmėjo jis.