Вирджиния Вулф: I svyturi

Jam buvo lemta tapti didžiu filosofu, tarė ponia Ramsi, kai jie žingsniavo keliu į žvejų kaimą, bet nelaimingai susituokė. Laikydama juodą skėtį nuo saulės tiesiai ir žingsniuodama su neapsakoma laukimo išraiška, tarsi čia pat už kampo tučtuojau ką nors susitiks, papasakojo istoriją. Romanas Oksforde su kažkokia mergina, ankstyva santuoka, skurdas, jis vyksta į Indiją, išverčia truputėlį poezijos, „nepaprastai gražiai, kaip suprantu“, trokšta mokyti berniukus persų, o gal indų, tačiau kam visa tai iš tiesų galėtų būti naudinga? – o paskui štai guli, kaip jie ką tik matė, ant vejos.

Jį pamalonino tai; nors jautėsi nuskriaustas, guodė jį tai, kad ponia Ramsi jam viską papasakojo. Čarlzas Tenslis atkuto. Netiesiogiai užsimindama, o juk užsiminė, apie tai, kad vyro intelektas nepaprastas, net ir pasiekęs nuosmukį, apie taip, kad visos žmonos priklausomos nuo savo vyrų darbų – ne, ji nekaltina tos merginos, ir santuoka buvusi gana laiminga, kiek žinanti, – skatino jį pajusti didesnį pasitikėjimą savimi, nei kada nors iki šiol buvo jutęs, ir jis mielai, na, jei, pavyzdžiui, vyktų taksi, būtų už ją sumokėjęs. Na, o štai ta nedidelė jos rankinė, gal jis galėtų ją panėšėti? Ne, ne, sako ji, šitą visuomet nešanti pati. Ir tikrai taip darydavo. Tai buvo justi. Jis juto daugelį dalykų, kažką ypatinga, kas jį jaudino, kas trikdė dėl priežasčių, kurių nurodyti neįstengė. Troško, kad ši moteris galėtų jį išvysti su apsiaustu ir gobtuvu, linguojantį procesijoje. Narystė taryboje, profesoriaus postas, jam atrodo, kad įstengtų bet ką, jau išvydo save – bet į ką gi žiūri ji? Į iškabą klijuojantį vyriškį. Šis išploja didžiulį plevėsuojantį lakštą, kaskart brūkštelėjęs klijų teptuku, atveria daugiau kojų, kanopų, arklių, blizgančių raudonų ir mėlynų, dailiai glotnių, kol pagaliau pusę sienos uždengia cirko reklama; šimtas raitelių, dvidešimt pasirodymuose dalyvaujančių ruonių, liūtų, tigrų… Palinkdama į priekį, mat trumparegė, perskaito skelbimą… „lankysis šiame mieste“, štai ką ji perskaito. Koks nepaprastai pavojingas darbas šiam vienarankiam žmogui, sušunka ji, stovėti va šitaip ant kopėčių, mat kairiąją ranką prieš dvejus metus nutraukė pjaunamoji. – Eikime visi į cirką, – sušunka žingtelėdama, vaikiškai džiūgaudama dėl visų tų raitelių ir jojikų, užmiršusi net gailestį. – Eikime, – pakartojo jos žodžius, tačiau tarsi juos užbraukdamas, taip sutrikęs, kad moteris krūpteli. – Eikime mes į cirką. – Ne, jam neišeina tinkamai to pasakyti. Neįstengia to deramai pajusti. Bet kažin kodėl, svarstė ji. Kas čia jam yra? Jis nuoširdžiai jai patiko, šią akimirką. Argi jų nevedė, paklausė, į cirką, kai buvo vaikai? Niekada, atsakė jis, tarsi ji būtų uždavusi kaip tik tokį klausimą, kokio tikėjosi; nes per visas tas dienas labiau už viską kaip tik troško papasakoti, kad į cirką jų nevedė. Augo didžiulėje šeimoje, devyni broliai ir seserys, o tėvas dirbo. „Mano tėvas vaistininkas, ponia Ramsi, jis turi savo vaistinę.“ Nuo trylikos metų gyvenime už viską susimokėdavo pats. Dažnai žiemą jam tekdavo vaikščioti be viršutinio palto. Jis niekada neįstengdavo „vaišingumu atsilyginti už vaišingumą“ studijuodamas, paaiškino jis sausai, neišraiškingais žodžiais. Su viskuo jam tekdavo išsiversti dukart ilgiau nei kitiems žmonėms. Rūkydavo pigiausią tabaką, machorką, tokį, kaip seniai rūko prieplaukose. Sunkiai dirbdavo – septynias valandas per dieną; o dabar jo tema yra kažkieno įtaka kažkam – jie žingsniavo toliau, ir ponia Ramsi nepagavo prasmės, tik žodžius, vieną kitą žodį… disertacija… stipendija… docentūra… dėstytojavimas. Jai sunku suprasti gremėzdišką akademinį žargoną, dardantį taip neįtikėtinai sklandžiai, bet dabar tarė sau suprantanti, kodėl užsiminusi, jog norėtų nueiti į cirką, taip išmušė jį iš vėžių, šį vargšą žmogelį, ir kodėl taip ūmai jis prapliupo pasakoti apie tėvą ir motiną, brolius ir seseris, ne, ji tikrai pasistengs, kad iš jo daugiau nesišaipytų, įspės dėl to dukrą Pru. Numanė, kad jam iš tiesų būtų daug labiau patikę, jei būtų galėjęs pasakyti, jog su Ramsiais ėjo ne į cirką, bet į Ibseno pjesę. Juk jis neapsakomas pedantas, na, taip, nepakenčiama nuobodybė. Nors jie jau pasiekė miestą, įžengė į pagrindinę gatvę, kur akmeniniu grindiniu dardėjo vežimai, jis nesiliovė tauškęs apie mokyklas neturtingiesiems ir švietimą, ir darbininkus, ir kad reikia padėti savo klasei, kol ji pagaliau nusprendė, kad jis atgavo pasitikėjimą, jau atsitokėjo nuo pasiūlymo nueiti į cirką, ir netrukus (dabar vėl kuo nuoširdžiausiai jį mėgo) jai pasakys – bet čia namai iš abiejų pusių išretėjo, jie žengė į krantinę, prieš juos atsivėrė visa įlankos platybė, ir ponia Ramsi nesusitvardė šūktelėjusi: „Ach, kaip nuostabiai gražu!“ Prieš akis atsivėrė neaprėpiama mėlyno vandens platybė; tos platybės viduryje – tolimas, griežtas senasis švyturys, o dešinėje, kiek aprėpia akys, išblėstančios ir iškeliaujančios, minkštomis sekliomis klostėmis sugulusios smėlio kopos, žalsvuoja nuo srūvančių per jas laukinių žolynų, bėga, atrodė, nė trumpam nesustodamos į kažin kokią mėnulio šalį, kur žmonių negyvenama.

Štai čia tai bent vaizdas, tarsteli sustodama, žybtelėdama pilkomis akimis, kurias taip dievino jos vyras.

Pastoviniuoja. Čia, sako, jau susirinkę dailininkai. Ir tikrai, vos už kelių žingsnių stovi vienas su skrybėle ir geltonais auliniais, susikaupęs, nebylus, susimąstęs, nors stebi jį viso labo dešimt berniūkščių. Su stipraus pasitenkinimo išraiška apvaliame raudoname veide jis ilgai žiūri, paskui merkia teptuko galą į minkštą žalsvą ar rausvą dažų kauburėlį. Nuo tada, kai čia apsilankė ponas Ponsfortas, prieš trejus metus, visi tapo tokius paveikslus, tarė ji, žalsvus ir pilkšvus, su citrinų spalvos burvaltėmis ir rausvomis moterimis paplūdimyje. Tačiau jos senelės draugai, pridūrė, ir jiems einant pro šalį kukliai dirstelėjo į paveikslą, tikrai daugiau darbuodavosi; pirmiausia sumaišydavo pačių pasigamintus dažus, paskui juos sugrūsdavo, ir pridengdavo drėgna audeklo skiaute, kad nesudžiūtų.

Tad jei ponas Tenslis teisingai supranta, ji ragina jį atkreipti dėmesį į tai, kokia skurdi šio dailininko tapyba, ar ne tai ji norinti pasakyti? Kad jo spalva netolydi? Užlietam tos ypatingos emocijos, kuri vis neblėso einant keliu; gimė sode, kai panoro panėšėti jos rankinę, sustiprėjo mieste, kai panoro papasakoti apie save, jam dingtelėjo, kad ir patį save, ir viską, ką iki šiol žinojo, jis matė kažin kaip ne taip. Išties kaip neapsakomai keista.

Dabar stoviniavo nedidelio skurdaus namelio, į kurį jį atsivedė, svetainėje, lūkuriavo jos, o ji tuo metu užkopė į viršų aplankyti pažįstamos moters. Girdėjo greitus žingsnius viršuje, balsą, linksmą, paskui tylesnį, žiūrėjo į arbatos indelius, naktines užuolaidas, laukė nekantriai, nenustygo, kada keliaus atgal, apsisprendė, kad būtinai paneš jos rankinę; tada išgirdo ją išeinant, užveriant duris, ištariant, kad langus reikia laikyti atvirus, o duris uždarytas, dar paklausė namiškių, ar jiems ko nors reikia (tikriausiai kalba su vaiku), ir staiga įėjo, mažumėlę pastovėjo nejudėdama (tarsi ten, viršuje, būtų apsimetinėjusi, o dabar štai akimirką leidžia sau pabūti savimi) ties karalienės Viktorijos su mėlynu Keliaraiščio ordino kaspinu portretu; o jis ūmai suvokė štai ką: jis suvokė štai ką – kad už ją gražesnės moters gyvenime nėra regėjęs.

Su žvaigždėmis akyse ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir laukinėmis našlaitėmis, – dangau, kokias jis prasimano nesąmones? Juk jai mažų mažiausiai penkiasdešimt, aštuoni vaikai. Žengia per gėlių laukus, glaudžia prie krūtinės nulūžusius pumpurus ir parpuolusius ėriukus; su žvaigždėmis akyse ir su vėju plaukuose. Jis paėmė jos rankinę.