Вирджиния Вулф: I svyturi

Ji matė visa tai taip aiškiai, taip įsakmiai, kai žiūrėdavo: kai paimdavo į ranką teptuką, viskas pasikeisdavo. Tą akimirką, kai vaizdą tekdavo perkelti į drobę, apspisdavo demonai, dažnai privarydavę iki ašarų ir kelionėje nuo sumanymo prie kūrinio pasmerkdavo ją tokiam siaubui, kokį patiria tamsiu koridoriumi einantis vaikas. Kaip bejėgis vaikas dažnai ir jausdavosi – tarsi iš visų jėgų grumtųsi, stengdamasi neprarasti drąsos, kad įstengtų pasakyti: „Bet juk aš tai matau; aš tai matau“, spausdama prie krūtinės menkus savo vizijos likučius; tūkstančiai jėgų tuo metu metėsi ją nuo jos atplėšti. Vos imdavo tapyti, prieš jos pačios valią apnikdavo atgrasios, stingdančios mintys, ir kokia ji netikėlė, ir kokia neverta, ir kaip įkyru jai prižiūrėti tuos tėvo namus, jie ten, tik išsukus iš Bromptono kelio, ir vos sutramdydavo pagundą mestis – dėkui Dievui, iki šiol visuomet jai atsispirdavo, – poniai Ramsi po kojomis ir sakyti – bet ką gi galima jai pasakyti? „Aš jus myliu“? Ne, tai juk netiesa. „Aš myliu štai visa šita“, mostelėti ranka į gyvatvorę, namą, vaikus. Kvaila, neįmanoma. Dabar tvarkingai sudėjo teptukus į dėžę, vieną greta kito, ir tarė Viljamui Bankui:

– Kaip ūmai atvėsta. Tarsi saulė imtų skleisti mažiau šilumos, – tarė apsidairydama, nes vis dar buvo šviesu, žolė vis dar sodriai žalia, iš žalumos violetinėmis kryžiažiedėmis švyti namas, iš aukšto mėlyno skliauto varnai šaižiai klykauja. Bet kažin kas krustelėjo, blykstelėjo, sumosavo ore sidabriniu sparnu. Juk galų gale rugsėjis, rugsėjo vidurys, ir jau po šešių vakaro. Tad nužingsniavo jie per sodą, įprasta kryptimi, po teniso aikštelę ir pampų žoles, link tos properšos vešlioj gyvatvorėj, sergimos skaisčiai it anglies gorių liepsnojančių knifofijų, – tarp jų mėlyniau nei kada nors mėlynavo mėlyni įlankos vandenys.

Kažin kokios reikmės kviečiami, ateidavo čia it laikrodis, kiekvieną mielą vakarą. Sakytum, vanduo, atslūgdamas nuo seklumos, nuplukdydavo mintis, užsistovėjusias sausumoje, suteikdavo jų kūnams keistą fizinį palengvėjimą. Pirmiausia pulsuojanti spalva užtvindydavo įlanką mėlyniu; širdis nuo jo išsiplėsdavo, atsipalaiduodavo kūnas, bet po akimirkos vėl imdavo stingti ir šiurpti nuo dygaus besišiaušiančių bangų juodumo. Iš už galingos juodos uolos kone kiekvieną vakarą trykštelėdavo, – niekad nežinojai, kada pasirodys, o pasirodęs užliedavo džiaugsmu, – balto purslingo vandens fontanas; lūkuriuodami jo, stebėdavo, kaip dailiai išsilukštena banga po bangos ir perlamutrine migla apvynioja pusapvalį paplūdimį.

Stovėjo ten abu šypsodamiesi. Abu jautėsi pakylėti, sujaudinti keliaujančių bangų; paskui greitos, skrodžiančios vandenis burvaltės tvykstelėjimo, kuri, atrėžusi riekę, sustojo; virptelėjo; ūmai nusimetė bures; tada, instinkto paakinti išvysti paveikslą užbaigtą, pasuko galvas tolyn į kopas, ir juos apėmusį smagumą iškart pakeitė liūdesys, nes užbaigtas paveikslas iš tiesų nebuvo užbaigtas; o nutolę vaizdai, svarstė Lilė, atrodė milijonais metų pergyveną stebėtoją, jie jau susyja su dangumi, kuris žemę stebi visai nurimusią.

Žvelgdamas į smėlio kalnelius tolumoje, Viljamas Banksas galvojo apie Ramsį, apie kelią Vestmorlende, galvojo apie Ramsį, vienišą žingsniuojantį keliu, viršum jo tvyro vienatvė, pati natūraliausia, atrodytų, jo būsena. Bet žingsniavimą ūmai pertraukia, Viljamas Banksas juk tai prisimena (ir jam tenka tai sieti su konkrečiu įvykiu), višta, ši ištiesia sparnus ir pridengia pulkelį mažyčių viščiukų; į šiuos Ramsis sustojęs baksteli lazda ir tarsteli „gražučiai mažučiai“, ir toks širdies sugruzdimas, pamano Banksas, rodo jo paprastumą, užuo jautą mažiems padarams; tik Banksui kažin kaip pasirodo, kad jų draugystė kaip tik tada, ant to keliuko, ir pasibaigė. Po šito Ramsis vedė. Ir jau paskui, čia viena, čia kita, rodė, kad jų draugystės syvai ištekėjo. Kas dėl to kaltas, jis negalėtų pasakyti, tačiau sruveno laikas, ir rutina. Jų draugystė atsinaujino. Tačiau šiame nebyliame pokalbyje su smėlio kopomis Viljamas Banksas patvirtino, kad jo prielankumas Ramsiui toli gražu nesumažėjo. Tik štai ten, ištiestas per įlanką tarp smėlio kalvų, it prieš šimtmetį į durpyną paguldyto jaunuolio, su šviežiu lūpų raudoniu, tyso jo draugystės, kūnas, toks aitrus ir realus. Jis nerimavo ir dėl draugystės, o gal ir dėl to, kad troško pats sau pasiteisinti, kam išdžiūvo ir susitraukė, – nes Ramsiai juk augino daug vaikų, – o Banksas buvo bevaikis ir našlys – nerimavo ir dėl to, kad Lilė Brisko nepaniekintų Ramsio (puikaus vyro savo ruožtu), bet suprastų, kaip viskas yra tarp jų. Užsimezgusi prieš daugelį metų, jų draugystė išseko ten, ant Vestmorlendo kelio, kur višta ištiesė sparną saugodama viščiukus; paskui Ramsis susituokė, jų keliai išsiskyrė, ir tikrai, suprantama, tikrai nė vienas dėl to nebuvo kaltas, bet susitikus jų bendravimas atsinaujino.

Taip. Jam pakaks. Gana. Nusigręžė nuo reginio. Apsisukęs žingsniuoti atgal vedančiu prie namo taku, ponas Banksas ėmė matyti tokius dalykus, už kurių nebūtų užkliuvusi jo akis, jei tos kopos nebūtų parodžiusios jam jo draugystės, gulinčios durpėse su raudoniu ant lūpų, kūno, – sakykim, jis išvydo mažylę Kem, jauniausią Ramsių dukrelę. Ant šlaito ji skynėsi kvapiojo laibenio. Nesutramdoma ir nuožmi. Ji „nepadavė džentelmenui gėlytės“, kaip jai liepė auklė. Ne! ne! ne! jam gėlytės neduos. Suspaudė kumštelius. Trypė kojomis. Į ją žiūrėdamas ponas Banksas pasijuto pasenęs ir kažin kaip tarsi kaltas dėl tos draugystės. Jis, matyt, sudžiūvo ir susitraukė.

Ramsiai nebuvo turtingi, galėjai tik nusistebėti, kad jie taip puikiai išsiverčia. Aštuoni vaikai! Išmaitinti aštuonis vaikus iš filosofijos! O štai kitas iš vaikų, šį sykį Džasperas, žirglioja pro šalį, papyškinti į paukščius, paaiškina, lyg niekur nieko; eidamas pro šalį, papumpuoja Lilės ranką, it lauko šulinio rankeną, o ponas Banksas, tai regėdamas, karčiai tarsteli, kad ji tai jau visų numylėtinė. Juk dabar jau reikia juos visus leisti į mokyklą (tiesa, galbūt ponia Ramsi ir turi šį tą savo), ką jau kalbėti apie kasdien nudrengiamus batus ir kojines, kurių, be abejo, reikia šiems „puikiems vaikams“, šiems dailiai nuaugusiems, kampuotiems, kietaširdžiams jaunuoliams. Tik neklauskite jo, kas yra kuris, kokia tvarka jie atėjo į šį pasaulį. Pats sau vadindavo juos Anglijos karalių ir karalienių vardais; Kem – Pasiutusioji, Džeimsas – Rūstusis, Andrus – Teisusis, Pru – Gražioji – nes Pru galės puikuotis grožiu, negi nesipuikuos? – Andrus bus tikros smegenys. Kol jis parėjo taku, kol Lilė Brisko atsakė taip ir ne ir užbaigė jo pavyduliavimą (nes juk ji buvo juos visus įsimylėjusi, įsimylėjusi visą pasaulį), jis ir vėl galvojo apie Ramsį, reiškė šiam užuojautą, pavyduliavo, juk matė, kaip Ramsis nusikrato visos tos vienatvės ir asketizmo teikiamos garbės, turėtos jaunystėje, leidosi sustabdomas suplasnojusio sparno ir pasirinko perekšlišką egzistenciją šeimoje. Kažko jie suteikė jam, – Viljamas Banksas tai pripažino; išties būtų pasijutęs pamalonintas, jei mažylė Kem būtų užkišusi jam už švarko atlapo gėlytę ar užsiropštusi ant peties pasižiūrėti į išsiveržusio Vezuvijaus paveikslėlį; bet tuo pačiu tie vaikai, seni bičiuliai negalėjo nejausti, kažką ir sunaikino. Kažin ką dabar pagalvotų prašalaitis? Tarkime, ką galvoja ši Lilė Brisko? Negi įmanoma nepastebėti, kaip Ramsis įgyja nepakenčiamų įpročių? Tampa ekscentriškas, gal net silpnybių? Net nuostabu, kad tokio intelekto žmogus galėtų nusmukti taip žemai, kaip Ramsis nusmuko, – nors ir negailestinga šitaip tvirtinti, – kad jis taptų toks priklausomas nuo kitų žmonių pagyrų.