Вирджиния Вулф: I svyturi

„Sudie, Elze“, – tarstelėjo ji, ir jiedu nuėjo gatve, tiesiai laikydama skėtį nuo saulės, ji žengė taip, tarsi tikėtųsi čia pat už kampo ką nors susitikti, o Čarlzas Tenslis pirmąsyk savo gyvenime pajuto nepaprastą pasididžiavimą; nutekamąjį lietaus griovį kasantis vyriškis liovėsi mosuoti kastuvu, ranka nukaro, pažvelgė į ją; pirmą kartą gyvenime Čarlzą Tenslį užplūdo toks nepaprastas pasididžiavimas: jis juto vėją ir cik lamenus, ir žibuokles, nes žingsniavo šalia gražios moters. Įsitvėręs nešė jos rankinę.

II

„Ne, Džeimsai, į švyturį plaukti neišeis“, – tarė jis, stovėdamas prie lango, veldamas žodžius nesmagiai, tačiau iš pagarbos poniai Ramsi, šiek tiek nuleidęs balsą, stengdamasis, kad jame suskambėtų bent kiek nuoširdumo.

„Šlykštus žmogiūkšti, – manė ponia Ramsi, – kam tu tai dar kartoji?“

III

– Na, o gal pabusi ir išvysi, kad šviečia saulė, kad čiulba paukščiai, – tarė užjausdama, glostydama mažyliui plaukus, nes jos vyras, mato juk, sarkastiškai kvarktelėjęs, gražu mat tikrai nebus, sugadino vaikui ūpą. Ji mato, kaip aistringai mažylis trokšta plaukti į švyturį, bet ne, tarsi vyras dar būtų ne viską pasakęs tuo sarkastišku tonu, kad gražu ryt tikrai nebus, ne, dar atėjo šis šlykštus žmogiūkštis ir dar sykį vaiką įskaudino.

– O gal ryt bus ir visai gražu, – tarė vėl, paglostydama vaikui plaukus.

Dabar negalėjo padaryti nieko daugiau, kaip pasigėrėti šaldytuvu ir perversti karių parduotuvės katalogo lapus, tikėdamasi, gal ras ką nors, sakykim, kokį grėblį su dantračiais, kuriems iškarpyti prireiktų nepaprastų įgūdžių ir stropumo. Visi šie jauni, tikra jos vyro parodija, svarstė; jei tas pasakys, kad lis, jie tvirtins, kad laukiam tikrų tikriausio potvynio.

Tik staiga, versdama puslapį ir ieškodama to grėblio ar žoliapjovės, ji liovėsi ieškoti. Gargždus murmesys, netaisyklingais intervalais kapojamas į burną dedamų ir iš jos traukiamų pypkių, patvirtino, nors sėdėdama priešais į terasą prasiveriantį langą ir negirdėjo, kas sakoma, kad vyrai palaimingai šnekučiuojasi; šis jau pusvalandį netylantis garsas, ramindamas įsiterpė tarp kitų garsų, ištisos skalės garsų, kamuoliukų tauškėjimo į raketę, ūmaus ir šaižaus vaikų balso: „Na, štai tau! Na, štai tau!“, tas garsas nutilo; tad monotoniška bangų mūša paplūdimy, kuri buvo tarsi vienodas guodžiantis ritmas jos mintims, kuri, jai sėdint su vaikais, raminamai kartojo kažin kokios senos, gamtos murmamos lopšinės žodžius „aš tave saugau, tave raminu“, ir tik retkarčiais, ūmai ir netikėtai, ypač kai sąmonė šiek tiek atitrūkdavo nuo to, ką dirbo rankos, liaudavosi guodusi ir raminusi, o tik kaip šmėkliškas būgnų dundesys negailestingai sumušdavo gyvenimo ritmą, priversdama susimąstyti apie salos pražūtį, apie tai, kaip salą praris jūra; įspėdama ją, kai diena prabėgdavo it akimirka darbams sparčiai vejant vienam kitą, jog viskas efemeriška it vaivorykštė – tas garsas, iki šiol nustelbtas ir nuslopintas kitų garsų, staiga grėsmingai gaudžiai pasigirdo jos ausyse, priversdamas baugiai kilstelėti galvą.

Jie liovėsi kalbėję, kitaip paaiškinti negalėjai. Per akimirksnį iš surakinusios ją įtampos nėrusi į kitą kraštutinumą, pasijuto, tarsi jai būtų atlyginta už beprasmį emocijų eikvojimą, ir atvėsusi, nustebusi, net piktokai pradžiugusi, ji nusprendė, kad vargšo Čarlzo Tenslio nusikratyta. Dėl to nė kiek nesisielojo. Jei jos vyrui reikia aukų, o jų jam tikrai reikia, ji kuo maloniausiai pasiūlys jam Čarlzą Tenslį, įskaudinusį jos mažylį.

Dar akimirką pakėlusi galvą įsiklausė, lyg laukdama kokio pažįstamo garso, įprasto mechaniško garso; išgirdo ritmiškai tarsi skanduojant, o gal uždainuojant, tas garsas sklido iš sodo, kur vyras primušamu žingsniu matavo terasą, ir tas kranktelėjimas, o gal daina, dar sykį ją nuramino, dar sykį patvirtino, kad viskas gerai, tad pažvelgusi į knygą sau ant kelio, rado kišeninio peiliuko su šešiomis geležtėmis atvaizdėlį, – Džeimsui teks stropiai pasidarbuoti, kol jį iškirps.

Staiga garsus šūksnis, tarsi dar ne visai išbudinto somnambulo: „Su šūviais ir skeveldromis puolė…“ [Lordo Alfredo Tenisono (Alfred, Lord Tennyson) eilėraščio „Lengvosios brigados puolimas“ („The Charge of the Light Brigade“) eilutės. Eilėraštyje apdainuota nesėkminga britų kavalerijos lengvosios brigados ataka prieš Rusijos karines pajėgas 1854 m. per Krymo karą Balaklavos mūšyje.] subūgnijo visu garsu jai į ausį taip, kad susirūpinusi grįžtelėjo pažiūrėti, ar kas nors išgirdo. Tik Lilė Brisko, net nudžiugo įsitikinusi; o tai iš tiesų juk ne taip svarbu. Bet išvydusi merginą, kuri stovėdama ant vejos tapė, prisiminė; turėjo laikyti galvą kuo mažiau krutindama Lilės paveikslui. Lilės paveikslui. Ponia Ramsi šyptelėjo. Su mažomis tarsi kinės akytėmis ir susiraukšlėjusiu veideliu mergina niekada neištekės; o jos tapybos juk negali priimti už gryną pinigą; tačiau ji tokia maža nepriklausoma būtybė, ponia Ramsi ją dėl to ir mėgsta; tad prisiminusi pažadą palenkė galvą.

IV

Iš tiesų jis vos nenutrenkė molberto, puolė prie jos mosikuodamas rankomis ir šūkaliodamas „drąsiai jojome mes ir narsiai“ [Iškraipyta Lordo Alfredo Tenisono eilėraščio „Lengvosios brigados puolimas“ eilutė.] tik, dėkui Dievui, staigiai pasisukęs, nujojo šalin, numirti garbingai, spėjo ji, Balaklavos aukštumose. Sunku net įsivaizduoti, kaip žmogus vienu metu gali būti toks kvailas ir sykiu toks grėsmingas. Tačiau kol jis nesiliauja siautėjęs, kol makaluoja rankomis ir šūkauja, ji saugi; tol jis nestabtelės ir į jos paveikslą nepažiūrės. Kaip tik šito Lilė Brisko ir neįstengtų pakelti. Net ir žvelgdama į visumą, liniją ir spalvą, į ponią Ramsi, sėdinčią prieš langą su Džeimsu, ji nuolat tikrino kas aplink, nuogąstaudama, kad tik kas neprisėlintų, kad netyčia į jos paveikslą nepažiūrėtų. Ir štai dabar smarkiai įsijautusi, įsitempusi ir žiūrėdama taip, kad siena ir violetinė raganė deginte degino jai akis, pajuto, kad kažkas išeina iš namo, artinasi prie jos, tačiau iš žingsnių garso atspėjo, jog tai Viljamas Banksas, tad nors teptukas ir suvirpėjo, nenubloškė drobės į žolę, kaip būtų padariusi, pasirodžius ponui Tensliui, Pauliui Reiliui, Mintai Doil ar, tiesą sakant, bet kam kitam, o paliko ją ant molberto. Šalia stovėjo Viljamas Banksas.

Jie gyveno kaime, tad pareidami, išeidami, atsisveikindami vėlai vakare, nusibraukdami kojas į kilimėlius prie durų, pasikeisdavo trumputėmis frazėmis apie sriubą, vaikus, apie šį bei tą ir dėl to jautėsi sąjungininkais. Dabar jis stovėjo šalia jos kaip visuomet kritiškas (tokio amžiaus, jog galėjo būti jos tėvas, botanikas, našlys, kvepiantis muilu, be galo skrupulingas ir švarus), ji irgi tiesiog stovėjo. Jis stovėjo šalia. Jos batai puikūs, pastebėjo jis. Pirštams juose daug vietos. Gyvendamas su ja tame pačiame name, jis buvo atkreipęs dėmesį į tai, kokia ji tvarkinga, kaip kildavo prieš pusryčius ir iškart eidavo tapyti, tikėjo, viena; greičiausiai ne itin turtinga ir jau tikrai neapdovanota tokia kaip panelė Doil veido spalva ar žavesiu, bet iš prigimties sveiko proto, dėl to jo akyse kur kas pranašesnė už aną jauną damą. Sakykim, kad ir dabar, kai Ramsis pripuolė prie jų šaukdamas ir gestikuliuodamas, panelė Brisko, jis buvo tikras, suprato. „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“ [Eilutė iš jau minėto eilėraščio.]

Ponas Ramsis dėbtelėjo į juos. Dėbtelėjo į juos, tačiau neatrodė, kad juos mato. Dėl to abu pasijuto mažumėlę nesmagiai. Kartu jie išvydo tai, kas buvo skirta ne jiems. Įsiveržė į jo atskirumą. Tad veikiausiai todėl, manė Lilė, kad norėjo pasitraukti, nutolti, kad negirdėtų, ponas Banksas nedelsdamas tarstelėjo, kad vėsoka, pasiūlė pasivaikščioti. Ji eitų, taip, žinoma. Tačiau nuo paveikslo akis sunkiai atitraukė. Raganė degė skaisčiai violetine spalva; siena švytėjo baltumu. Jai atrodė stačiai nesąžininga klastoti skaisčią violetinę ir švytinčią baltą, nes taip ji mato jas, nors ir madinga, apsilankius ponui Ponsfortui, viską matyti išblukusį, elegantišką, pusiau peršviečiamą. O juk po spalva dar buvo forma.