Вирджиния Вулф - I svyturi

Tas iškart suprato, kad ji griežta ne juokais, ir ištiesė koją pamatuoti.

Kojinė buvo geru centimetru per trumpa, net ir turint galvoje, kad Sorlio mažylis berniukas nebus toks augus kaip Džeimsas. – Per trumpa, – ištarė, – aiškiausiai per trumpa.

Dar niekad aplink nebuvo tiek liūdesio. Karti ir juoda, pusiaukelėje į tamsą, spinduly, kuris, prasidėjęs saulės šviesoj, keliavo į gelmę, matyt, krustelėjo ašara, nuriedėjo ašara; vandenys susiūravo ir ją priėmę nurimo. Dar niekada nebuvo tiek liūdesio.

O gal ir tebuvo vien išvaizda, kaip žmonės šnekėjo? Kas slypėjo už to – už jos grožio ir puikybės? Jei jis būtų išsitaškęs smegenis, paklauskime, jei būtų numiręs likus savaitei iki santuokos, – tai gal koks kitas ankstesnis mylimasis, apie kurį pasiekdavo gandai? O gal nieko nė nebuvo, išskyrus tą neprilygstamą grožį, už kurio ji gyveno, kurio sudrumsti, kad ir ką darytų, neįstengė? Nes juk tikrai artimumo akimirką, kai išgirsdavo pasakojamas istorijas apie viską praryjančią aistrą, apie sužlugdytą meilę, apviltus troškimus, būtų galėjusi ištarti, kad ir jai tai pažįstama, kad pati tai patyrė, tačiau nekalbėdavo. Ji paprasčiausiai tylėdavo. Ji jau ir tada žinojo, – žinojo, nereikėjo nė mokytis. Savo paprastumu suvokdavo tai, ką protingieji būdavo suklastoję. Blaivus jos protas prasiskverbdavo į esmę it akmuo, pliumptelėjantis į šulinį, nutūpdavo taikliai lyg paukštis, savaime suteikdavo dvasiai galios nerti ir nusileisti ant tiesos, kuri žavėjo, teikdavo palengvėjimą ir palaikydavo, nesvarbu, kad gal buvo tik iliuzija.

„Gamta nedaug teturi tokio molio“ – kartą pasakė ponas Banksas, sujaudintas jos balso telefonu, nors pranešė jam paprastą faktą apie traukinį, kaip tas, iš kurio nulipdė jus.

Jis regėjo ją kitame laido gale, tokią panašią į graikę, tiesią, mėlynakę. Kaip netinkama skambinti telefonu tokiai moteriai kaip ji. Mūzos, susirinkusios geltonųjų narcizų laukuose, tikriausiai susikabino už rankų kurdamos šį veidą. Taip, jis sės į pusės vienuoliktos traukinį Justone.

„Tačiau apie savo grožį ji nutuokia ne daugiau negu vaikas“, – tarė ponas Banksas, padėjo ragelį ir nuėjo pažiūrėti, kiek pasistūmėjo darbininkai, už jo namo statydami viešbutį. Žvelgdamas į bruzdesį tarp nepabaigtų sienų, galvojo apie ponią Ramsi. Nes juk kone visada, svarstė jis, harmoningą savo veidą ji sudarko kuo nors netinkamu. Čia, žiūrėk, užsimaukšlins ant galvos veltinę skrybėlę; čia nulėks su kaliošais per vėją pastverti vaiko, kad neiškrėstų kokio pokšto. Taigi, jei galvoji tik apie jos grožį, negali užmiršti ir tos virpančios, tos gyvos jos prigimties (žiūrėjo, kaip plačia lentjuoste darbininkas gabena aukštyn plytas), kurią būtinai reikia pridurti prie jos paveikslo; o jei galvotum apie ją tiesiog kaip apie moterį, tektų sakyti, jog ji keista ar labai jau ypatinga, – nes žavėjimosi nepakentė, – o gal tektų įtarti, kad slapta trokšta nusimesti tą karališką savo pavidalą, tarsi jos grožis ją vargintų, tarsi įkyrėtų viskas, ką vyrai apie grožį kalba, ir norėtų būti tik tokia kaip kiti žmonės, į akis nekrintanti. Jis nežino. Jam metas grįžti prie darbo.

Megzdama raudonai rudą pūkuotą kojinytę, – jos galva vis dar buvo įrėminta negrabaus paauksuoto rėmo, paryškinta žalio šaliko, permesto per rėmo kraštą, ir patikrinta autentiško Mikelandželo šedevro, – ponia Ramsi pasistengė atsiteisti už tai, kad ką tik su Džeimsu buvo pasielgusi nemeiliai; kilstelėjo jam galvelę, pabučiavo savo mažylį į kaktą. „Na, paieškokim dar vieno paveikslėlio iškirpti.“

VI

Bet kas gi nutiko? „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“

Krūptelėjo pabudinta iš susimąstymo ir suteikė prasmę žodžiams, kuriuos ilgai laikė beprasmiais. „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“ Įsmeigusi trumpareges akis į vyrą, dabar artėjantį prie jos, įtemptai žvelgė, kol savo prisiartinimu šis jai pranešė (eilutės įstrigo į sąmonę), kad kažkas nutiko, kad kažkas smarkiai suklydo. Tik už jokius pasaulio turtus nebūtų atspėjusi kas.

Jis drebėjo; jis virpėjo. Visa jo tuštybė, visas pasitenkinimas savo didybe, kai jodamas per mirties slėnį, aršus it vanagas priešaky savo vyrų, krito lyg žaibo blykstelėjimas ir trenksmas perkūno, susvyravo, pražuvo. Skeveldrų ir kulkų pliekiami, jojome drąsiai, perskriejom mirties slėnį, kritom kaip kruša, griaudėjom it griaustinis, – tiesiai į Lilę Brisko ir Viljamą Banksą. Jis suvirpėjo, jis sudrebėjo.

Nieku gyvu nebūtų prašnekėjusi, mat iš pažįstamų jai ženklų, – nukreiptų akių, to keisto visos jo esybės susitelkimo, kad trokšta tik susigūžti ir būti paliktas ramybėje, o ramybėje paliktas atgautų pusiausvyrą, – suprato, kad jis pasipiktinęs ir susisielojęs. Ji paglostė Džeimsui galvelę, taip išreikšdama jausmus vyrui; o žiūrėdama, kaip vaikas geltona kreidele spalvoja baltus šventadieninius džentelmenų marškinius iš Armijos ir laivyno parduotuvių katalogo, svarstė, koks būtų džiaugsmas, jei šis užaugtų garsiu menininku, ir kodėl gi negalėtų? Juk jo tokia iškili kakta. Paskui pakėlė akis, o kai vyras dar sykį ėjo pro šalį, su palengvėjimu išvydo, kad žlugimas pridengtas; kad triumfavo šeimos gyvenimas, kad guodžiamą melodiją vėl užniūniavo įprotis. Tad kai jis, sukdamas dar vieną ratą, tyčia sustojo priešais langą ir persilenkęs ironiškai ir aikštingai pakuteno nuogą Džeimso blauzdą šakele, žmona jam papriekaištavo, kam taip paskubomis nusikratė „to vargšo jaunuolio“ Čarlzo Tenslio. Tensliui reikia eiti vidun ir plušėti prie disertacijos, paaiškino jis.

„O kada nors Džeimsui reikės rašyti savo disertaciją“, – pridūrė jis ironiškai, pliaukšėdamas šakele.

Džeimsas nekentė tėvo, todėl atsainiai nubloškė erzinančią šakelę, kuria tas, kaip mokėjo, griežtai ir sykiu juokaudamas, kuteno nuogą jaunėlio sūnaus koją.

Ji stengiasi baigti megzti šias įkyrėjusias kojines, kad galėtų ryt perduoti jas Sorlio mažyliui, tarstelėjo ponia Ramsi.

Na, bet juk nėra nė menkiausios tikimybės, kad jie rytoj galėtų plaukti į švyturį, įniršęs išrėžė ponas Ramsis.

Iš kur jis taip gerai žinąs, paklausė ji. Vėjas dažnai pasikeičia.

Nelogiška jos pastaba, moterų proto kvailumas jį įsiutino. Juk jis perjojo mirties slėnį, juk jį traiškė ir triuškino; o ji dabar štai nepaiso faktų, leidžia jo vaikams puoselėti viltį, kad įvyks tai, apie ką neverta nė svaičioti, tiesą sakant, jo vaikams meluoja. Jis treptelėjo koja į akmeninį laiptelį. „Po velniais“, – tarstelėjo. Bet ką gi ji pasakė? Tiesiog, kad ryt gali būti ir gražu. Taigi gali.

Tik ne tada, kai barometras rodo krintantį slėgį, kai vėjas turi pasisukti iš vakarų.

Siekti tiesos nepaisant kitų žmonių jausmų, nuplėšti plonas civilizacijos skraistes taip begėdiškai, taip žiauriai, jai atrodė tolygu užgaulioti žmogiškąjį padorumą, kad neatsakydama, apsvaigusi ir apakinta nulenkė galvą, tarsi leistųsi, neprie kaištaudama, kad dantytų ją dygi kruša ir talžytų purvino vandens srovės. Nieko daugiau ji nesakys.

Jis stovėjo prie jos ir tylėjo. Pagaliau labai nusižeminęs pasisiūlė paėjėti ir paklausti pakrantės sargybinio, jei tik ji norinti.

Nebuvo kito žmogaus, kurį garbintų taip kaip jį.

Ne, ji pasiryžusi patikėti jo žodžiu, tarė. Tik tada nereikia daryti sumuštinių, ir tiek. Savaime suprantama, visi jie ateidavo pas ją, nes juk ji buvo moteris, visą dieną, tai dėl vieno, tai dėl kito; vienas norėdamas šio, kitas ano; vaikai augo, dažnai jausdavosi taip, tarsi būtų sugėrusi visų žmonių emocijas. O tada jis ištarė, po velnių. Turi lyti. Jis tarė: nelis, ir iškart jai prasivėrė saugumo Dangus. Nebuvo žmogaus, kurį garbintų labiau už jį. Jausdavosi, lyg būtų neverta nė užrišti jam batų raištelio.