Вирджиния Вулф - I svyturi

VII

Tačiau sūnus jo nekentė. Nekentė tėvo, kam prie jų priėjo, kam sustojo ir į juos pažvelgė, nekentė už tai, kad juos pertraukė; nekentė jo už egzaltuotus ir pakylėtus šio gestus, už didingą jo galvą; nekentė šio už jo reiklumą ir egoizmą (stovi štai dabar čia ir reikalauja, kad jie kreiptų į jį dėmesį); tačiau labiausiai nekentė to emocingo tėvo sniaukrojimo ir čiauškėjimo, kuris vibruodamas aplink juos drumstė tobulą paprastumą ir iš ryšio su motina kylančią palankią atmosferą. Atkakliai įsmeigęs akis į knygos puslapį, tikėjosi priversti jį žingsniuoti toliau; pirštu baksnodamas į žodį, vylėsi atgauti motinos dėmesį, pykdamas pajuto, susvyravo iškart, vos prie jų stabtelėjo tėvas. Bet ne. Niekas neprivers pono Ramsio pajudėti. Stovi čia ir reikalauja užuojautos.

Ponia Ramsi sėdėjo atsipalaidavusi, ranka priglaudusi sūnų; staiga pasitempė ir, šiek tiek pasisukusi, sakytum, sunkiai atsistojo ir iškart ėmė lieti į orą energijos lietų, čiurkšti gyvybės čiurkšlę, pati atrodydama tokia gyvybinga, tokia gyvi, tarsi visos jos gyvybinės jėgos būtų susiliejusios į vieną galią, kuri liepsnojo ir apšvietė (nors ji vėl ramiai atsisėdo, imdamasi kojinės); ir į šį gardžiai salsvą vaisingumą, šį gyvasties fontaną ir čiurkšlę niro fatališkas vyro sterilumas, tarsi žalvario snapas, nevaisingas ir nuogas. Jis troško užuojautos. Esąs nevykėlis, tvirtino. Ponia Ramsi blykstelėjo virbalais. Neatitraukdamas akių jai nuo veido, ponas Ramsis pakartojo esantis nevykėlis. Ji ištarė jam atgal žodžius. „Čarlzas Tenslis…“ – tarė. Ne, jam reikia kur kas daugiau. Jis troško užuojautos, pirmiausia savo genialumo patvirtinimo, o paskui – kad būtų priimtas į tą gyvybės ratą, sušildytas, paguostas, jis norėjo, kad jam sugrąžintų gyvybingumą, kad apvaisintų jo nevaisingumą, kad visus šių namų kambarius pripildytų gyvybės, – svetainę, o už svetainės juk dar virtuvė; virš virtuvės miegamieji, juos reikia apgyvendinti, juos reikia pripildyti gyvenimo.

Čarlzas Tenslis mano, kad jis didžiausias šiuolaikinis metafizikas, tarė ji. Ne, bet jam reikia daugiau. Jam reikia užuojautos. Nori patvirtinimo, kad ir jis gyvena ne nuošalėje, kad reikalingas, ir ne tik čia, bet visame pasaulyje. Blykčiodama virbalais, pasitikinti, tiesi, ji įrengė svetainę ir virtuvę, paleido juos spindėti, maldavo jį nusiraminti, kvietė užeiti vidun ir išeiti, mėgautis. Ji juokėsi, ji mezgė. Stovėdamas jai tarp kelių, Džeimsas juto, kaip visa jos galybė išsiliejo, kad ją išgertų, kad ją nusekintų žalvario snapas, tas bevaisis, riestas vyriškumo kardas, kuris smeigia negailestingai, dar ir dar sykį, reikalaudamas užuojautos. Jis esąs nevykėlis, pakartojo. Na, tai, žiūrėk, tai pajusk. Blykčiodama virbalais, dairydamasi aplink, pro langą, į kambarį ir į Džeimsą, ji užtikrino vyrą, nepaliko nė menkiausios abejonės, savo juoku, savo susitvardymu, savo galia, it slaugė, kuri ateidama per tamsų kambarį su žibintu rankose, nuramina kaprizingą vaiką; įsitikink, kad viskas tikra, kad namai sklidini, kad sodas žydi. Jei aklai ja pasikliautų, jo niekas niekada neįstengtų įskaudinti, kad ir kažin kaip giliai įsiskverbtų, kad ir kažin kaip aukštai užkoptų, visur ten rastų ir ją. Taip puikuojasi galia apglobti ir apaugoti, viskas buvo taip iššvaistyta, taip išdalyta, kad jos pačios liko vos varganas lukštas, iš kurio save galėjo pažinti; ir Džeimsas, ramiai stovėdamas jai tarp kelių, juto, kaip ji kyla į rausvais žiedais žydintį vaismedį, su lapijos vainiku ir šokančiomis šakomis, į kurį smogia ir sminga tėvo, to egoisto, žalvario snapas, it nevaisingas rytietiškas kardas, ir vis reikalauja užuojautos.

Pasisotinęs jos žodžiais, it vaikas, kuris pagaliau patenkintas atstoja, žvelgdamas į ją su nusižeminusio žmogaus dėkingumu, atsigavęs, atgijęs, jis pagaliau pareiškė apsuksiąs ratą, pažiūrės, kaip vaikai žaidžia kriketą. Nuėjo.

Ir ponia Ramsi iškart tarsi susiskleidė, tarsi užvėrė vieną žiedlapį po kito, o gal susmego it audeklas išsileidusiais apmatais, taip, kad jėgų jai liko tik, nuolankiai šiam nuovargiui nusilenkus, vedžioti pirštu per brolių Grimų pasakos puslapį; per jos kūną, tarsi pulsas pavasario, kuris skuba tankiai plakti nauja jėga, tačiau paskui pamažu rimsta, ribuliavo sėkmingo kūrybos akto ekstazė.

Jam nutolstant, kiekvienas to pulso tvinksnis, atrodė, įtraukia savin ją ir jos vyrą ir teikia abiem tą paguodą, kurią dvi skirtingos gaidos, viena aukšta, kita žema, turėtų suteikti viena kitai sykiu skambėdamos. Tačiau kai rezonansas nutilo, kai vėl žvilgsniu susirado pasaką, ponia Ramsi pasijuto ne tik išsekusi kūnu (ne kūrybos akimirką, paprastai jai pasibaigus, pajusdavo nuovargį), ne, jos fizinis nuovargis buvo sumišęs su kažkokiu vos juntamu kitu jausmu. Ne, ir netiesa, nes garsiai skaitydama „Apie žvejį ir jo pačią“, kuo aiškiausiai žinojo, kas sukėlė šį jausmą; valdėsi, kad į jos žodžius neprasiveržtų nepasitenkinimas, kai versdama puslapį stabtelėjo ir išgirdo, kaip pareigingai, kaip grėsmingai sudūžta banga, ir suprato, kad šį jausmą sukėlė štai kas. Jai nepatikdavo, tegul net trumpai akimirkai, jaustis pranašesnei už vyrą, maža to, šnekėdama su juo negalėdavo pakęsti, jei nebūdavo visiškai įsitikinusi tiesa to, ką jam tvirtindavo. Taip, universitetai ir svarbūs asmenys jį kviesdavo, paskaitos, knygos, ir kaip neapsakomai visa šita svarbu, – visu tuo ji nė trumpam nesuabejodavo; tačiau jų santykis, tai, kad jis va taip pas ją ateina atvirai, visiems matant, ją trikdė; nes juk žmonės kalbės, kad jis priklauso nuo jos, o juk jie privalo žinoti, kad iš jų dviejų jis daugybę kartų svarbesnis; kad tai, ką ji suteikia pasauliui, palyginti su tuo, ką suteikia jis, tėra apgailėtina. Tačiau ir vėl, dėl to kito dalyko, – dėl to, kad negali pasakyti jam tiesos, kad bijo, tarkime, pasakyti apie šiltnamio stogą ir kokių tai pareikalaus išlaidų, na, prireiks, matyt, kokių penkiasdešimt svarų tam stogui sulopyti; o paskui dar apie jo knygas, nuogąstauti, kad jis atspės, ką ji šiek tiek įtarė, kad paskutinė knyga nėra pati geriausia (sumojo tai iš Viljamo Bankso), o dar slėpti nuo jo visokius smulkmeniškus kasdienius dalykus, ir visa tai juk mato vaikai; ir kokia našta turėtų juos prislėgti; – visa tai mažina tą nedrumsčiamą, tą tyrą džiaugsmą, kokį patiria dvi kartu skambančios gaidos; ir tas skambėjimas numiršta jos ausyse virtęs blausia liūdna gaida.

Per puslapį nutįso šešėlis. Po šalį šlepsi Augustas Karmišelis, kaip tik dabar, kai jai taip skaudžiai priminta apie žmogiškųjų santykių nevisavertiškumą, apie tai, kad net tobuliausi iš jų nebūna be trūkumų; kai ji neįstengia pakęsti tos analizės, kurios, net mylėdama vyrą, tiesos instinkto akinama, nesiimti negali; kai taip skaudžiai dilgtelėjo dėl to, kad tenka pripažinti savo pačios nevertumą, pripažinti, kad tuo melu, tuo apsimetinėjimu kenkia tikrajai savo pareigai; – kaip tik šiuo momentu, kai taip gėdingai susierzino, neseniai buvusi šitaip išaukštinta; kaip tik dabar turėjo prašlepsėti pro ją ponas Karmišelis su geltonomis šlepetėmis, ir kažkoks demonas jos viduje kumštelėjo ją šūktelėti jam praeinant. „Ar einate į vidų, pone Karmišeli?“

VIII

Jis neatsakė. Jis piktnaudžiaudavo opijumi. Vaikai tikino, kad tai nuo to jo barzda pageltusi. Gal ir taip. Jai buvo aišku viena, kad vargšas vyras nelaimingas, jis atvykdavo pas juos pasislėpti, ir kasmet ji pajusdavo tą patį; šis žmogus ja nepasitiki. Sakydavo jam: „Vykstu į miestą, gal nupirkti jums pašto ženklų, popieriaus, tabako?“ ir pajusdavo, kaip jis krūpteli. Jis nepasitiki ja. Kalta jo žmona. Prisiminė, kad žmona neteisinga jam, nuo to ponios Ramsi širdis sukietėjo it plienas, it geležis; toje klaikioje kamaraitėje Sent Džons Vudse [Londono priemiestis.], kur savo pačios akimis matė, kaip ta pabaisa išvarė jį iš namų. Buvo netvarkingas, apsitrupindavo švarką, įkyrėdavo tuo seno žmogaus, neturinčio šiame pasaulyje ką veikti, įkyrumu; ir ji išujo jį iš kambario. Tarė tuo klaikiu tonu: „mudvi su ponia Ramsi norime truputį pasikalbėti“, ir poniai Ramsi, sakytum, prieš akis stojosi nesuskaičiuojamos jo gyvenimo bėdos. Kažin ar jis turi už ką nusipirkti tabako? Ar jam tenka prašyti pinigų? Dviejų šilingų ir šešių pensų, vieno šilingo ir šešių pensų? Prisimindavo visas tas niekingas smulkias neteisybes, kurias jam teko iškęsti. Ir dabar vos pamatęs ponią Ramsi (niekaip kitaip to negalėtų paaiškinti, kaip tik taip, kad čia vis kalta ta moteris) susigūžė. Niekad neištardavo jai nė žodžio. Bet ką ji dar galėtų padaryti? Jam skirdavo saulėtą kambarį. Vaikai jam buvo geri. Ji niekada niekaip neparodė jo nenorinti. Juk tikrai visada stengdavosi elgtis su juo kuo draugiškiausiai. Ar jums reikia pašto ženklų, ar jums reikia tabako? Štai gal ši knyga jums patiks, ir panašiai. Ir vis dėlto, vis dėlto (nejučiomis susigūžė, jos grožio jausmas, kaip retai būdavo, ją stačiai prislėgė), juk paprastai ji be vargo palenkia žmones prie savęs; na, pavyzdžiui, Džordžą Maningą ar poną Volasą; tegul ir garsūs, nors ir garsūs, po vieną ateidavo pas ją vakarais ramiai pasišnekučiuoti prie židinio. Negalėjo nežinoti, kad savo grožiu švietė it fakelu; įžengdavo išdidi visur, ir pagaliau net jei bandydavo jį nuslėpti ar kratydavosi tos grožio primestos monotonijos nuolat jį rodyti, šis grožis švytėdavo. Ja žavėdavosi, ją mylėjo. Ji įeidavo į kambarius, kur sėdėdavo gedintieji. Jai pasirodžius, visi apsipildavo ašaromis. Vyrai ir moterys, užmiršę pasaulio problemas, šalia jos pajusdavo paprastumo teikiamą paguodą. Skaudino, kad šis žmogus šitaip jos vengia, ją tai užgaudavo. Juk tai neteisinga, nepelnyta. Kaip tik dėl to labiausiai ir susinervino, nes to užgauliojimo dar tik ir trūksta dabar, tarsi dar nepakaktų susierzinimo dėl vyro; tai pajuto, kai Karmišelis šlepsėdamas pro šalį tik linktelėjo į jos klausimą, su knyga po pažastimi, geltonomis šlepetėmis, kad ją įtaria; įtaria, kad jos troškimas dalyti, padėti yra tuštybė. O gal tik norėdama pasitenkinti ji instinktyviai troško padėti, troško, kad žmonės aikčiotų: „O, ponia Ramsi! Mieloji ponia Ramsi… Na, taip, suprantama, ponia Ramsi!“, kad jos reikėtų, kad jos ieškotų, kad ja žavėtųsi? Argi ne šito ji slapta troško, tad kai Karmišelis jos vengdavo, kaip sakykime, ir dabar, kai nusliūkindavo kur į kampą, kur be galo, be krašto dėliodavo akrostichą, ne tik būdavo užgautas jos instinktas, bet sumenkinta jausdavosi ir pati, nusivylusi žmonių santykiais, jų ydomis, savanaudiškumu. Pavargusi, išsekusi, turbūt ne džiaugsmingiausias reginys akims, įkritusiais skruostais, pražilusiais plaukais, verčiau jau kreiptų mintis į pasaką apie žvejį ir jo pačią ir nuramintų jautrųjį (nė vienas kitas iš jos vaikų nėra toks jautrus kaip jis) sūnų Džeimsą.