Вирджиния Вулф - I svyturi

„Ar tai, kad jis mažumą veidmainis?“ – užsiminė ponas Banksas, žvelgdamas ponui Ramsiui į nugarą, nes argi negalvojo jis apie jųdviejų draugystę, apie tai, kad mažylė Kem atsisakė duoti jam gėlytę, ir apie visus tuos berniukus ir mergaites, ir apie savo namus, kurie tokie patogūs, tačiau po žmonos mirties gerokai ištuštėję? Suprantama, jis juk turi savo darbą… bet vis viena, taip norėjo, kad Lilė jam pritartų, jog Ramsis, kaip jis pasakė, mažumą veidmainis.

Lilė Brisko toliau dėjo teptukus, čia pakeldama, čia nuleisdama žvilgsnį. Pakelia akis, ir štai jis, ponas Ramsis, artėja prie jų mosikuodamas, nerūpestingas, užsimiršęs, paniręs į save. Mažumėlę veidmainis? Pakartojo ji. O, ne, nuoširdžiausias iš visų žmonių, teisingiausias (štai ir jis), geriausias; bet nuleidusi žvilgsnį pagalvojo, koks jis pasinėręs į save, koks jis tironas, koks jis neteisus; ir tyčia liko nudūrusi akis žemyn, nes tik taip ji įstengė išsilaikyti nesvyruodama, išlikti su Ramsiais. Vos pažvelgęs į juos matei, kaip juos užlieja tai, ką ji vadino „įsimylėjimu“. Tapdavo tos nerealios, bet viską persmelkiančios, tos jaudinančios visatos, kuria pasaulis yra meilės akimis, dalimi. Juos apgaubdavo dangus; per juos ištrykšdavo paukščių giesmė. O dar labiau jaudino tai, kai matė, kaip ponas Ramsis prisiartina ir nutolsta, kaip ponia Ramsi sėdi su Džeimsu prie lango, kaip praplaukia debesis, kaip linkteli medis, kaip gyvenimo banga, siurbianti gyvastį iš nedidelių atskirų epizodų, kuriuos patiriame vieną po kito, išsiriečia ant keteros iškeldama mus su savim, o paskui sviedžia žemyn ir ištėškia paplūdimy.

Ponas Banksas tikėjosi jos atsakymo. Ji ketino pasakyti ką nors kritiško apie ponią Ramsi, kad ji irgi gąsdinanti, savaip, valdinga, ar ką nors panašaus, kai prasiveržęs pono Bankso susižavėjimas parodė, kad jai sakyti visiškai nieko nereikia. Nes tai buvo susižavėjimas, turint galvoje jo amžių, sukako šešiasdešimt, jo tvarkingumą ir objektyvumą, tarsi būtų apsivilkęs baltu mokslininko chalatu. Žvelgti taip, kaip Lilė matė jį žvelgiant į ponią Ramsi, jam buvo ekstazė, Lilė juto, prilygstanti meilei tų tuzinų jaunų vyrų (o gal ponia Ramsi ir niekad neįkvėpė meilės tuzinams jaunų vyrų). Tai meilė, mąstė ji, dėdamasi, kad perkelia drobę, grynutėlė, be priemaišų; meilė, kuri niekada neužgoš savo objekto; bet kaip meilė, kurią matematikai jaučia savo simboliams, o gal poetai – savo frazėms, buvo skirta tam, kad ją paskleistų po pasaulį, kad ji praturtintų visus žmones. Pasaulis tikrai tą meilę būtų pajutęs, jei ponas Banksas būtų pasakęs, kodėl ta moteris jam taip patinka; kodėl matydamas, kaip ji skaito pasaką savo berniukui, pajunta mėgavimąsi, panašų į tą, su kokiu atsidūsta išsprendęs mokslinę problemą; jis pasinėrė šį reginį kontempliuoti su tokiu jausmu, koks apima, įrodžius kokią absoliučią tiesą apie augalų virškinimo sistemą, – kad barbariškumas sutramdytas, chaoso karalija pavergta.

Matydama tokią ekstazę – nes kokiu kitu vardu dar būtų galima tai pavadinti? – Lilė Brisko visai užmiršo, ką ketinusi pasakyti. Ne, nieko svarbaus, kažką apie ponią Ramsi. Tai nublanko prieš šią „ekstazę“, šį nebylų žvilgsnį, už jį pajuto smarkų dėkingumą; nes niekas taip jos nepaguodė, niekas taip nepadėjo užmiršti gyvenimo painiavos, taip stebuklingai nenuritindavo jo naštos, kaip ši tauri galia, ši dieviška dovana, ir kol ji trunka, įsiterpti į ją gali ne daugiau nei sustabdyti saulės spindulio kelionę per grindis.

Žinojimas, kad žmonės gali šitaip mylėti, kad ponas Banksas tą meilę jaučia poniai Ramsi (žvilgtelėjo į jį susimąsčiusi), tikrai be galo padeda, be galo pakylėja. Vieną po kito nuvalė teptukus senu skuduru, tyčia kuo kruopščiau. Taip ji pasislėps nuo to visoms moterims skirto pagarbinimo; lai jis sau žiūri, ji slapta dirstelės į savo paveikslą.

Ji norėjo verkti. Jis buvo blogas, jis buvo prastas, beviltiškai blogas! Suprantama, galėjo nutapyti jį kitaip; spalvas galėjo atskiesti, nublukinti; formoms suteikti efemeriškumo, kaip tik taip jas ir matydavo Ponsfortas. Tačiau ji taip nematė. Ji matė spalvą degant ant plieno karkaso, matė, kaip drugelio sparno šviesa krinta ant katedros arkų. Bet iš viso to liko vien kelios padrikos drobėje pakeverzotos dėmės. Ir niekas šio paveikslo niekada nepamatys, niekas nepasikabins, o štai girdi ir poną Tenslį šnibždant jai į ausį: „Moterys nesugeba tapyti, moterys nesugeba rašyti…“

Dabar prisiminė, ką ketino pasakyti apie ponią Ramsi. Nežinojo, kaip turėtų tai skambėti, bet tai turi būti kas nors kritiška. Aną vakarą ją suerzino tos valdingumas. Pasekusi į ponią Ramsi įsmeigtą pono Bankso žvilgsnį, pamanė, kad nė viena moteris nepajėgtų taip garbinti kitos moters, kaip garbina jis; jos galėtų tik prisiglausti šešėlyje, kurį ponas Banksas virš jų abiejų nudriekia. Žvelgdama ten, kur kvietė šio akių šviesa, prie šio šviesos pluošto pridūrė ir savo šiek tiek kitokios spalvos spindulį. Taip, manė, ši moteris, be abejonių, žaviausia iš žmonių (kai šitaip palenkusi galvą prie knygos); gal net geriausia; tačiau skiriasi nuo to tobulo pavidalo, kurį jie čia regi. Tačiau kodėl skiriasi, kaip skiriasi, klausinėjo save, krapštydama nuo paletės visus tuos kauburėlius mėlynos ir žalios, šie dabar atrodė it sukietėję grumstai, tačiau prisiekia, kad įkvėps jiems gyvastį, privers judėti, plaukti, rytoj vėl bandys. Tai kuo skiriasi? Kas gi ta dvasia joje, svarbiausia, lemianti, kad vien iš to, kaip pasisukęs pirštas pirštinės, kurią randi susirangiusią sofos kamputy, žinai, kad tai tikrai jos? Ji greita kaip paukštis, taikli kaip strėlė. Ji valinga, ji įsakmi (suprantama, priminė sau Lilė, juk galvoju apie jos santykius su moterimis, o aš juk daug jaunesnė, aš nesvarbi, gyvenu vos išsukus iš Bromptono kelio). Ji atverdavo miegamųjų langus. Ji uždarinėdavo duris. (Pabandė prisiminti ponios Ramsi niūniuojamą melodiją.) Ateina vakare vėlai, lengvai pabarbena į miegamojo duris, susisupusi į senus kailinius (nes savo grožį visuomet išryškindavo vis taip, skubotai, tačiau be galo subtiliai) ir puls rūpintis tuo, kuo pasirūpinti atėjo, – gal Čarlzas Tenslis pametė skėtį, gal ponas Karmišelis šnarpščia ir šnypščia; gal ponas Banksas skundžiasi, kad prapuolė druska daržovėms. Visų šių bėdų ji kuo sumaniausiai padės atsikratyti, tyčia dėmesį nuo jų nukreips; paskui priėjusi prie lango, dėdamasi, kad jau išeina, – juk jau aušra, mato, kaip teka saulė, – grįžtelės atgal, ir jau šiek tiek intymiau, bet vis juokdamasi, pareikš, kad Lilei reikia ištekėti, kad Mintai reikia ištekėti, joms visoms reikia ištekėti, nes kad ir kokiais laurais ją apipintų pasaulis (tačiau poniai Ramsi nėmaž nerūpi jos tapyba), kad ir kokio triumfo sulauktų (veikiausiai ponia Ramsi neblogai pažįsta ir triumfo skonį), tada nuliūsdavo, veidą užtraukdavo debesis, ji vėl grįždavo prie kėdės, ne, niekas nenuginčys, kad netekėjusi moteris (trumpam paima ją už rankos), netekėjusi moteris praranda tai, kas gyvenime geriausia. Namai būdavo pilnutėliai miegančių vaikų, ponia Ramsi įsiklausydavo, visur vien užtemdytos lempos ir taisyklingas kvėpavimas.

Na, bet sakydavo Lilė, juk dar yra jos tėvas; jos namai; netgi, jei drįstų priminti, jos tapyba. Tačiau visa šita at rodydavo taip menka, taip nereikšminga, taip mergaitiška, palyginti su tuo kitu. Tačiau nakčiai išblunkant, baltos šviesos nutvieksdavo užuolaidas, retkarčiais sode jau net čirptelėdavo paukštis, ir sukaupusi beviltišką drąsą ji maldaudavo, kad jai būtų leista nenusilenkti šiam visuotiniam įstatymui; maldaudavo šito; jai taip patinka vienai; jai taip patinka būti savimi; ji tam nesukurta; tad jai tekdavo sutikti neišmatuojamo gylio akių žvilgsnį; susiremti su ponios Ramsi paprastu įsitikinimu (dabar ši atrodė it vaikas), kad jos brangioji Lilė, jos mažoji užsispyrėlė, tikra kvailelė. Prisimena, kaip tada padėjo galvą poniai Ramsi ant kelių ir juokėsi, juokėsi, juokėsi, juokėsi kone isteriškai, pagalvojusi, kad ponia Ramsi su nesudrumsčiama ramybe lemia lemtis, kurių visiškai nepajėgia suprasti. Sėdėjo tokia paprasta, rimta. Dabar jau atsitokėjo, pirštinės pirštas vėl krustelėjo ir pasisuko savaip. Tačiau į kokią šventovę mes čia skverbiamės? Pagaliau Lilė Brisko kilstelėjo galvą, ir ponia Ramsi atrodė nustebusi, nesuprasdama, ko Lilė juokiasi, bet vis dar situaciją kontroliavo, tačiau ir menkiausias jos savivalės pėdsakas dabar išgaravo, jį pakeitė skaidruma, tarsi skliauto, kai debesis pagaliau praplyšta, tas mažutis dangaus lopinėlis, kuris miega po mėnuliu.