Вирджиния Вулф - I svyturi

Na, ir kas čia blogai, klausė savęs, vertindama savo paskutinės savaitės ar dviejų elgesį, svarstydama, ar ji tikrai spaudė Mintą, kuriai tebuvo dvidešimt ketveri, apsispręsti. Jai tapo nesmagu. Ar ji nepasijuokė? Ar nepamiršo to, kokią didžiulę įtaką ji žmonėms turi? Santuokai juk reikia – na, visokiausių savybių (sąskaita už šiltnamį bus penkiasdešimt svarų); viena – šios nereikia nė įvardyti – svarbiausia; tai, kas jungia juodu su vyru. Bet ar juos tai jungia?

„Vargšas tuojau apsivilko ir išbėgo lyg patrakęs. Jūroj buvo pakilusi baisi audra, žvejys vos galėjo nustovėti. Triobos, medžiai treškėjo ir lūžo, kalnai drebėjo, uolų skeveldros riedėjo į jūrą, dangus buvo aptrauktas juodais debesimis, griaudė ir žaibavo, bangos su baltomis putų viršūnėmis buvo didumo sulig kalnais.“

Pervertė puslapį; likusios vos kelios eilutės, tad ji užbaigs šią pasaką, nors jau jam metas gulti. Jau vėlu. Jau ir prietema sode, pabalusios gėlės ir lapų pilkuma it susimokę žadino jai nerimo jausmą. Iš pradžių negalėjo nė suprasti, dėl ko ją šis nerimas apėmė. Paskui prisiminė. Polis, Minta ir Andrus, jie juk negrįžo. Vėl įsivaizdavo tą grupelę terasoje, priešais koridoriaus duris, stovinčius, besižvalgančius į dangų. Andrus nešasi tinklą ir maišą. Vadinasi, jis gaudys krabus, o gal dar ką. Vadinasi, jis ropšis ant uolos, jis bus atkirstas. Arba grįždami atgal, vorele po vieną, vingiuos tais siaurais takais virš uolos, vienas jų juk gali paslysti. Tas nuriedės ir užsimuš. Tamsu kaip reikiant.

Tačiau baigdama skaityti pasaką, susitvardė, kad balsas jos neišduotų, ir pridūrė, užversdama knygą ir ištardama paskutinius žodžius taip, tarsi būtų sugalvojusi juos pati, žiūrėdama Džeimsui į akis: „Ir jie sėdi ten abudu dar lig šios dienos.“

Čia jau pabaiga, tarė ji, ir ji išvydo jo akyse, kad susidomėjimas pasaka išblėso, kad jį pakeitė kažkas kitas; kažkas klajojantis, blyškus, tarsi šviesos atšvaitas, kviečiantis jį žvelgti ir stebėtis. Atsigręžusi pažiūrėjo per įlanką, o ten na, taip iš tiesų, – per bangas iš pradžių taisyklingai atsklido du trumpi tvyksniai, o paskui vienas ilgas ir pratisas, – švyturio šviesos. Švytury uždegė šviesas.

Ir jau tuoj tuoj vaikas paklaus: – Ar plauksime į švyturį?

Ir jai teks atsakyti: – Ne, rytoj ne. Tavo tėvas sako, kad ne. – Laimė, jų pakviesti atėjo Mildreda, ir šurmulys juos išblaškė. Tačiau kai Mildreda jį nešė, jis ir toliau žiūrėjo per petį, ir žinojo, ką jis galvoja, ryt mes neplauksime į švyturį. Tai jis prisimins visą gyvenimą, pamanė.

XI

Ne, manė ji, sudėdama į krūvelę jo iškirptus paveiksliukus: šaldytuvo, žoliapjovės, džentelmeno vakariniu fraku, – vaikai neužmiršta. Dėl to ir reikia paisyti, ką pasakai ir padarai; dėl to ir pajusdavo palengvėjimą jiems nuėjus miegoti. Nes tada nereikėdavo nė apie vieną jų galvoti, galėdavo būti savimi, su savimi. O dabar kaip tik to jai dažniausiai ir norėdavosi – mąstyti; na, gal net ne mąstyti. Patylėti, pabūti vienai. Tas šurmulys, veikla, blaškymasis, blizgesys, rėkimas – visa tai išgaruodavo, ir tada iškilmingai galėdavai nugrimzti į save, pabūti savimi, tuo pleišto pavidalo tamsos šerdimi, tuo nematomu žmogumi kitiems. Tada taip save ir jausdavo, nors ir toliau sėdėdavo tiesi ir megzdavo; ir šis aš, atsikratęs suvaržymų, pasijusdavo laisvas, leisdavosi patirti keisčiausių nuotykių. Kai gyvenimas trumpam nusekdavo, patirties horizontai atrodydavo neaprėpiami. Tokį neribotų išteklių jausmą tikriausiai patiria kiekvienas, manė ji; visi, ji, Lilė, Augustas Karmišelis juk turi pajusti, kad mūsų vaiduokliška išorė, visi tie dalykai, iš kurių mus atpažįsta, atrodo vaikiški. Po jais visiška tamsa, ji plečiasi, ji neišmatuojamai gili, bet retkarčiais iškylame į paviršių ir mus mato tokius, kokie pasirodome paviršiuje. Horizontas tarsi beribis. Jame vėrėsi visos tos vietos, kuriose niekada nesilankė, Indijos lygumos; pasijusdavo atitraukianti sunkią odinę bažnyčios Romoje užuolaidą. Šis tamsos branduolys galėjo nukeliauti kur nori, ir niekas jo nematydavo. Jo niekas nesustabdys, manė ji džiūgaudama. Išsivaduodavo ir nusiramindavo, tačiau labiausiai laukdavo tos laimės susikaupti savy, atsiremti į pastovumo pagrindą. Ne jos pačios patirtis suteikdavo jai poilsį (kaip vikriai darbuojasi ji virbalais), pailsėti jai leisdavo šis tamsos pleištas. Dingus asmenybei, dingdavo ir susierzinimas, skubėjimas, sąmyšis; ir tuomet jai iš lūpų išsiverždavo triumfo gyvenimui šūksnis, nes taikoje viskas atsidurdavo savo vietose, šioje ramybėje, šioje amžinybėje; stabtelėjusi pažiūrėjo į lauką ir pamatė švyturio blykstelėjimą, ilgą atkaklų blyksnį, paskutinį iš trijų blyksnių, šis buvo jos blyksnis. Nes kai žvelgdavo į juos šitaip nusiteikusi, visuomet šią valandą, jausdavosi su juo susijusi taip, kaip nė su vienu kitu iš šio pasaulio matomų dalykų; tas ilgas atkaklus švyturio blyksnis buvo jos blyksnis. Dažnai pasijusdavo sėdinti ir žiūrinti, sėdinti ir žiūrinti, su darbu rankose, kol tapdavo tuo, į ką žiūrėdavo, tapdavo ta šviesa. Ir sykiu iškildavo kokia nors nereikšminga viena ar kita jos sąmonėje slypinti frazė, kaip antai: „Vaikai, neužmirškite, vaikai neužmirškite“ ją ji kartodavo, paskui dar pridurdavo: „Šitai pasibaigs, šitai pasibaigs, – sakydavo ji. – Tai įvyks, tai įvyks, – ir staiga: – Visi mes Viešpaties rankose.“

Ir iškart pati ant savęs pyktelėjo tai ištarusi. Kas taip pasakė? Ne ji; kažkas ją klasta palenkė pasakyti tai, ko neturėjo galvoje. Pakėlė akis nuo mezginio ir pasitiko trečiąjį blyksnį, jai pasirodė, kad jos akys pasitiko savo pačios akis, ji skverbėsi taip, kaip tik pati įstengė gilyn į savo protą ir širdį, atsikratydama egzistencijos melo, bet kokio melo. Šlovino save pašlovindama tiesą; be tuštybės, nes buvo griežta, ji ieškojo, ji buvo graži tarsi ta šviesa. Net keista, manydavo ji, kad vienas būdamas taip linksti į negyvus dalykus; medžius, upelius, gėles; jauti, tarsi jie tave išreikštų, jautiesi su jais susivienijęs, jautiesi, tarsi jie tave pažįsta, tarsi jie kažkaip keistai esti tavimi; jauti jiems nenusakomą švelnumą (žvelgė ji į tą ryškią šviesą) tarsi sau pačiam. Žiūrėjo stebėdama, net virbalai sustingo, kaip ant sąmonės grindų susirangė, kaip iš jos būties ežero iškilo rūkas, lyg nuotaka, žengianti pasitikti mylimojo.

Kas paskatino ją ištarti: „Visi mes Viešpaties rankose“? Nenuoširdumas, prasiskverbiantis į tiesą, ją erzino, ją piktino. Vėl ėmėsi mezginio. Koks Viešpats galėjo sukurti šitą pasaulį? – klausė ji. Jos protui iškart užkliūdavo, kad nesama jokios priežasties, jokios tvarkos, teisingumo, kad tėra tik kentėjimas, mirtis, skurdas. Žinojo, kad nėra tokios niekingos išdavystės, kurios šis pasaulis nepajėgtų įvykdyti. Jokia laimė ilgiau netrunka, žino ji ir tai. Mezgė tad susikaupusi, šiek tiek sučiaupusi lūpas, ir nė pati nepajuto, kaip veido bruožai įsitempė ir tapo tokie griežti, kad pro šalį žingsniuodamas vyras, nors tuo metu kaip tik kikeno iš nutukusio ir pelkėje įklimpusio Hiumo, negalėjo nepastebėti, taigi, eidamas pro šalį, negalėjo nepastebėti, kiek daug jos grožyje rūstumo. Jį liūdino, kad ji tokia nutolusi, tai žeidė, juto, pro ją eidamas, kad jos apginti negalėtų, tad, kol priėjo gyvatvorę, visai nusiminė. Juk nieko negali padaryti, kad jai padėtų. Tik stovėti šalia ir stebėti. Iš tiesų juk didžiausias prakeikimas kaip tik ir yra tai, kad jis gyvenimą jai tik apsunkina. Jis greit suirzta, jis per daug jautrus. Jis nesusivaldė dėl to švyturio. Žiūrėjo dabar į gyvatvorę, į jos painius šakelių raizginius, jos tamsą.