Вирджиния Вулф - I svyturi

Ponia Ramsi juto, na, visuomet taip, juk, nė nenorėdami, patys pabundame iš savo vienatvės, užsikabindami už kokio menkniekio, kaip antai, garso ar reginio. Įsiklausė, visur be galo tylu, nė kriketo niekas nežaidžia, vaikai šiuo metu voniose, girdėti tik jūra. Liovėsi mezgusi, raudonai ruda kojinytė sustingo rankoje. Vėl išvydo šviesą. Net ironiškai, dėl tokio savo stebėjimosi, nes juk išsibudinęs viską išvysti kitokiomis akimis, žvelgė ji į ryškų šviesos pluoštą, negailestingą, nepermaldaujamą, šis taip smarkiai buvo ja ir sykiu ja nė kiek nebuvo, šis ją visai užvaldė (pabusdavo naktį ir matydavo, kaip persisvėręs per jų lovą šviesos pluoštas glosto grindis); bet kai pagalvodavo, tą šviesą stebėdama, susižavėjusi, užliūliuota, tarsi ši sidabriniais pirštais glostytų jos smegenyse kažkokį hermetišką indą, kurį tuoj pravers ir pripildys ją malonumo, ji juk pažino laimę, nepaprastą laimę, didelę laimę; o šviesa bangavo dar ryškiau, nes diena bluko, ir jūros mėlynumas dingo, o bangos ritosi gryniausios citrinų spalvos, ir augo, ir dužo į pakrantės smėlį, ir jos akyse pasirodė ekstazė, ir gryno malonumo bangos nuribuliavo per sąmonės dugną, ir pajuto – „pakaks jau! pakaks!“

Jis atsigręžė ir išvydo ją. Ach, ji žavi, žavesnė nei kada nors, manė jis. Tačiau neįstengė užkalbinti. Jis negali jos pertraukti. Norėjo kuo skubiau prašnekti, dabar, kai Džeimsas nuėjo, kai pagaliau viena. Tačiau apsisprendė, ne, jos susikaupimo jis nesudrums. Dabar savo grožiu, savo liūdnumu ji buvo nuo jo nutolusi. Jis netrukdys jai, tad praėjo pro šalį, netardamas nė žodžio, nors jį ir skaudino, kad ji buvo tokia tolima, kad jis negalėjo jos pasiekti, kad negalėjo padaryti nieko, kad jai padėtų. Ir vėl būtų praėjęs pro ją tylomis, jei kaip tik tą akimirką savo valia ji nebūtų suteikusi jam to, ko, žinojo, jis niekaip nepaprašys; tad pašaukė jį, nutraukusi nuo paveikslo rėmo žalią šaliką, nuėjo prie jo. Juk jis norėjo, žinojo, kaip ją apsaugoti.

XII

Žaliu šaliu apsigaubė pečius. Paėmė jį už rankos. Jis toks gražus, tarė, pradėdama kalbą apie sodininką Kenedį, drauge jis dar ir toks neapsakomai gražus, kad negalinti jo atleisti. Į šiltnamį jau atremtos kopėčios ir matyti nedideli nelygaus glaisto kauburėliai, remontas jau pradėtas. Žingsniuodama šalia vyro pasijuto taip, tarsi konkretus nerimo šaltinis jau būtų įvardytas, „kainuos penkiasdešimt svarų“, bet užuot tai pasakiusi, nes apie pinigus prabilti neišdrįso, ėmė sakyti, kad Džasperas šaudo paukščius, ir jis iškart ją paguosdamas pareiškė, kad čia viskas normalu, jis neabejoja, kad praeis šiek tiek laiko ir Džasperas ras geresnės veiklos. Tas jos vyras toks išmintingas, toks teisus. Tad pritarė: „Taip, visi vaikai pereina etapus“, ir ėmė svarstyti apie didžiąją jurginų klombą, galvodama, kokių čia kitąmet reikėtų pasodinti gėlių, ir dar paklausė, ar girdėjęs, kaip vaikai pravardžiuoja Čarlzą Tenslį. Ateistu, jie vadina jį, mažuoju ateistu. „Na, jo elgesys nėra toks rafinuotas“, – tarė ponas Ramsis. – „Toli gražu“, – pritarė ponia Ramsi.

Ji mananti, kad reikėtų palikti jį ramybėje, tegul užsiima savo reikalais, pridūrė ponia Ramsi, svarstydama, ar verta siųsti tų svogūnėlių, kažin ar jie sodina juos? Na, taip, jam reikia rašyti disertaciją, priminė ponas Ramsis. Juk ji puikiausiai tai žinanti, atsakė ponia Ramsi. Juk anas apie nieką daugiau nė nekalba. Ta disertacija apie kažkieno įtaką kažkam. „Na, tai vienintelis dalykas, su kuriuo jis gali sieti viltis“, – tarė ponas Ramsis. – „Tereikia tik melstis, kad jis neįsimylėtų Pru“, – pasakė ponia Ramsi. Jis atims jai palikimą, jei sumanys už jo ištekėti, pareiškė ponas Ramsis. Jis žiūrėjo ne į gėles, apie kurias svarstė žmona, o per kokią pėdą viršum jų. Ne, jis skriaudos nepadarys, pridūrė, ir jau ketino sakyti, kad jis vienintelis jaunas besižavintis vyras visoje Anglijoje, kai užspringo savo paties žodžiais. Tiek jau to, nevargins jos daugiau kalbantis apie savo knygas. Na, šios gėlės atrodo padoriai, tarstelėjo ponas Ramsis, nuleido žvilgsnį žemiau ir pastebėjo kažką raudona, kažką ruda. Taip. Bet šias ji pasodino pati savo rankomis, tarstelėjo ponia Ramsi. Klausia ji štai ko, jeigu ji nusiųstų svogūnėlių, ar Kenedis juos pasodintų? Nes juk jis serga nepagydoma tinginyste, pridūrė ji, žengtelėdama į priekį. Jeigu ji stovi prie jo visą dieną su kastuvu rankoje, kartais jis šį tą ir nuveikia. Tad jie nužingsniavo toliau, prie liepsnojančių knifofijų. „Tu mokai savo dukras į viską žiūrėti perdėtai“, – tarė ponas Ramsis jai papriekaištaudamas. Jos teta Kamila buvo linkusi į tai kur kas labiau negu ji, pastebėjo ponia Ramsi. „Bet niekas juk ir nelaikė tetos Kamilos dorybės pavyzdžiu, kiek aš ži nau“, – prikišo ponas Ramsis. – „Ji buvo gražiausia kada nors mano matyta moteris“, – atsakė ponia Ramsi. – „Ne, ja buvo kažkas kitas“, – pareiškė ponas Ramsi. Pru bus daug gražesnė nei ji, tarė ponia Ramsi. Jis nieko nė nepastebėjo, tarė ponas Ramsis. „Na, tai pažiūrėk šiandien vakare“, – patarė ponia Ramsi. Jie pritilo. Jis norėtų kaip nors paskatinti Andrų daugiau dirbti. Jeigu jis nesistengs, praras galimybę gauti stipendiją. „O, tos stipendijos!“ Ponui Ramsiui atrodė, kad ji kvaila, kam taip šnekėti apie tokį rimtą dalyką kaip stipendija. Jis labai didžiuotųsi Andrumi, jeigu tas gautų stipendiją, tarė jis. O ji didžiuotųsi juo nė kiek ne mažiau, jeigu jis tos stipendijos negautų, atsakė ponia Ramsi. Jie dėl šito paprastai nesutardavo, tačiau tai nebuvo taip jau svarbu. Jai patiko, kad jis taip tiki stipendijomis, o jam patiko, kad ji didžiuojasi Andrumi, kad ir ką jis veiktų. Staiga ji vėl prisiminė tuos siaurus takelius ties uolos kraštu.

Negi nevėlu, paklausė ji. Jie dar negrįžo namo. Jis nerūpestingai spragtelėjo atidarydamas laikrodį. Bet dar tik po septynių. Trumpai palaikė laikrodį atvožtą, nusprendęs, kad pasakys jai, ką jautė vaikščiodamas po terasą. Pirmiausia neprotinga šitaip nervintis. Andrus tikrai pasirūpins savimi. Tada norėjo pasakyti, kad kai jis ką tik vaikščiojo po terasą, pasijuto nesmagiai, tarsi veržtųsi į jos vienatvę, į tą nuošalumą, tą atsitolinimą… Bet ji neleido jam nutilti. Ką jis norėjęs jai pasakyti, klausė, gal apie plaukimą į švyturį, gal jis apgailestauja, kam pasakė tą „po velnių“. Bet ne. Jam nepatinka, kai ji atrodo tokia liūdna, tarė. Tiesiog užsisvajojo, protestavo ji, parausdama. Abu jautėsi nesmagiai, nežinojo, ar toliau kalbėtis, ar žengti atgal. Ji skaitė Džeimsui pasakas, paaiškino. Ne, šituo pasidalyti nepavyks, šio išsakyti jie negalės.

Pasiekė properšą tarp dviejų knifofijos kupstų, ir štai vėl matyti švyturys, tačiau ji neleido sau pažvelgti į jį. Jei būtų žinojusi, kad jis stebi ją, galvojo, nebūtų sėdėjusi ten ir mąsčiusi. Ji visiškai nenorėjo, kad jai kaip nors primintų, jog sėdėjo ten susimąsčiusi. Per petį žvilgtelėjo į miestą. Šviesos raibuliavo ir ribėjo, lyg sidabrinio vandens lašeliai, smarkiai blaškomi vėjo. Vėjas tarsi išpūtė visą skurdą ir kentėjimą, svarstė ponia Ramsi. Miesto ir uosto, ir valčių šviesos atrodė it vaiduokliškas tinklas, plūduriuojantis vandeny ir ženklinantis nugarmėjusį į vandenį sunkumą. Na, jeigu jam negalima išgirsti, apie ką ji mąsčiusi, tarė sau ponas Ramsis, tada jis sau eis, pats vienas. Jis norėjo toliau galvoti, pasakoti sau istoriją apie tai, kaip Hiumas įstrigo pelkėje; norėjo juoktis. Bet pirmiausia nesąmonė jaudintis dėl Andraus. Kai jis buvo toks kaip Andrus, visą dieną bastydavosi po kaimą tik su vienu sausainiu kišenėje, ir niekas dėl jo galvos nesukdavo, niekas nė nepagalvodavo, kad šis galėjo nusiristi nuo uolos. Garsiai pasakė ketinantis išvykti pasivaikščioti visai dienai, jei nesubjurs oras. Jam jau tas Banksas ir Karmišelis kaip reikiant nusibodo. Pasiilgo vienatvės. Na, taip, tarė ji. Jį suerzino, kad ji neprotestavo. Ji žinojo, kad jis nieku gyvu taip nepasielgs. Dabar jis jau per senas visą dieną vaikščioti su sausainiu kišenėje. Dėl berniukų ji jaudinasi, bet dėl jo ne. Prieš daugelį metų, dar prieš jiems susituokiant, galvojo jis, žvelgdamas per įlanką, jiems stovint tarp dviejų liepsnojančios knifofijos kupstų, vaikščiodavo visą dieną. Aludėje užkąsdavo duonos su sūriu. Dirbdavo dešimt valandų nesustodamas; sena moteris iškišdavo galvą pasidairyti, pakurstydavo židinį. Tokį kaimą jis mėgo labiau už viską, tokį kaip čia, tas tamsoje išnykstančias smėlio kopas. Čia gali visą dieną pravaikščioti nesutikdamas nė gyvos dvasios. Kartais net kelias mylias nematyti nė jokio namelio, jokio vienišo kaimo. Visas savo nelaimes čia galėdavai apverkti vienas. Prieidavai tokius smėlėtus paplūdimius, kur per amžius nėra įžengusi žmogaus koja. Sutūpę ruoniai smalsiai tave stebėdavo. Kartais jam atrodydavo, kad tame mažyčiame namelyje yra vienas… Jo mintys nutrūko, jis atsiduso. Ne, jis neturi teisės. Priminė sau, kad esąs aštuonių vaikų tėvas. Būtų tikras nepraustaburnis galvijas, jei pageidautų, kad nors vienas vienintelis dalykas būtų kitaip. Andrus bus geresnis, nei buvo jis. Pru bus gražuolė, tvirtina motina. Dabar jau jiems teks užtvenkti srovę. O jei apskritai, tie aštuoni vaikai, na, jis jaučiasi smarkiai padirbėjęs. Tai įrodymas, kad galutinai nepasmerkė šio niekingo pasaulio, nes tokį vakarą kaip šis, mąstė žvelgdamas į tolumoje išnykstančią žemę, nedidelė sala atrodė apgailėtinai maža, beveik praryta jūros.