Вирджиния Вулф - I svyturi

Visiems tekdavo pritarti, tad choru dainuodavo ir šaukdavo: „Ir visus jus po velnių, po velnių.“ Tačiau bus fatališka, jeigu jiems dar nepasiekus paplūdimio jūra patvins ir vanduo apsems visas jų medžioklės teritorijas. „Taip, tai bus fatališka“, – pritarė Polis pašokdamas, ir jiems slidinėjant žemyn jis citavo turisto vadovą apie tai, kad „šios salos pelnytai vertinamos už vaizdingas panoramas ir jūros gyvenimo įdomybių turtingumą ir įvairovę“. Tačiau nieko iš to neišeis, iš to šūkaliojimo ir keiksnojimo, jautė Andrus, kepurnėdamasis uola žemyn, iš šio plekšnojimo per nugarą ir vadinimo „bičiuliu“ bei viso kito; iš to visiškai nieko nebus. O blogiausia, kad į pasivaikščiojimus kviečiamos moterys. Pasiekę paplūdimį jie išsiskyrė, jis pasuko į „Popiežiaus nosį“, nusiavęs batus ir suvyniojęs į juos kojines, paliko tą porelę mėgautis vienas kitu; Nensė nuklajojo prie savo uolų, apžiūrėti savo tvenkinių ir paliko tą porelę mėgautis vienas kitu. Ji žemai pasilenkė, lytėdama glotnias it gumines aktinijas, lyg drebučiai prikibusias prie uolos šono. Svajojant tvenkinys virto jūra, o smulkios žuvelės – rykliais ir banginiais, ranka, pridengusi šviesą, užtraukė niaurius debesis virš šio mažyčio pasaulėlio, tarsi pats Dievas, atnešdama tamsą ir nusiaubtį milijonams paikų ir nekaltų būtybių, paskui ranka ūmai atsitraukė, leisdama saulės spinduliams užtvindyti šį pasaulėlį. Pro išblukintas tarsi eglutės piešiniu sugulusias smėlio bangeles, aukštai kilodamas kojas, gobtūruotas, su šarvų pirštinėmis (ji vis dar didino tvenkinį) nusėlino kažkoks fantastiškas milžinas ir įniro į didžiulius plyšius kalno šlaite. O paskui nepastebimai jos žvilgsnis nuskrido virš tvenkinio, medžių kamienais, kurie nuo garlaivių dūmų, rodės, virpėjo horizonte, ir visa ta galybė ją nuožmiai pasiglemžė, negailestingai išplėšdama iš jos pasaulio, užliūliavo; ir tie du iš šios būsenos pražydę jausmai – tos didybės ir šito štai mažumo (tvenkinys vėl susitraukė) – privertė ją pajusti, kokia ji viso šito pavergta, kaip negali nė krustelėti, tokie stiprūs ją užplūdę jausmai, jos pačios kūną, jos gyvenimą, kitų šio pasaulio žmonių gyvenimus jie visiems laikams paverčia visišku niekiu. Tad klausydama bangų ošimo, susirietusi prie tvenkinio, užsisvajojo.

Bet Andrus šūktelėjo, kad jūra artėja, tad ji pašoko ir taškydama seklias bangas nubėgo į krantą, į paplūdimį, ir tas staigumas, ta aistra nubėgti kuo greičiau bloškė ją už uolos, o ten – dangau! Polis ir Minta apsikabinę tikriausiai bučiuojasi. Ji įsiuto, pasipiktino. Mirtinoje tyloje, neištardami nė žodžio, jiedu su Andrumi apsiavė batus, užsimovė kojines. Ir iš tiesų tai netgi elgėsi vienas su kitu gana griežtai. Ji, atrodo, šūktelėjo jam, išvydusi vėžiuką ar kokį kitą gyvį, tačiau Andrus tik burbtelėjo. Taigi abu laikėsi taip, kad aiškiai parodytų, jog jie dėl šito tikrai nekalti. Jie tikrai nenorėjo, kad įvyktų šis siaubingas nesusipratimas. Tačiau Andrų vis viena erzino, kam Nensė turėtų būti moteris, o Nensę – kodėl Andrus turi būti vyras, tad itin tvarkingai užsirišo batus, kietai suverždami raištelius.

Ir tik tada, kai jau užlipo iki pat uolos viršūnės, Minta šūktelėjo pametusi savo senelės segę – vienintelį turėtą papuošalą, paliktą senelės, – tai buvo gluosnis svyruoklis (jie juk tikriausiai prisimena), nusagstytas perlais. Jie tikriausiai ją matė, tvirtino ji, o skruostais pylėsi ašaros, tai segė, kuria jos senelė iki paskutinės gyvenimo dienos susisegdavo kyką. O dabar Minta ją pametė. Jau verčiau būtų pametusi nežinia ką, bet ne tą segę! Ji grįžta ieškoti. Tad nuėjo jie visi. Grabaliojo smėly, spigino akis į smėlį, žiūrėjo. Nulenkę galvas labai žemai, persimesdavo trumpu gargždžiu žodžiu. Polis Reilis ieškojo kaip pamišęs, vis aplink uolą, ant kurios jie sėdėjo. Iš viso šito šurmulio dėl segės vis viena nieko neišeis, manė Andrus, kai Polis liepė jam „stropiai apieškoti nuo čia iki ten“. Potvynis sparčiai artėjo. Ten, kur jų sėdėta, po akimirkos užlies jūra. Dabar jau rasti segę neliko nė menkiausios vilties. „Mus atkirs!“ – sukliko staiga išsigandusi Minta. Tarsi iš tiesų būtų toks pavojus. Na, ir vėl, visai kaip su tais buliais, ji visai nevaldo savo emocijų, pamanė Andrus. Moterys juk nevaldo emocijų. Nelaimėliui Poliui teko ją raminti. Vyrai (Andrus su Poliu iškart pasijuto stiprūs, ne tokie kaip paprastai) trumpai pasitarė ir nusprendė įsmeigti Reilio lazdą ten, kur jų sėdėta, ir sugrįžti rytoj, kai jūra atslūgs. Dabar jie nieko daugiau negalėjo padaryti. Jei ta segė dar ten, ji ten bus ir rytoj ryte, įtikinėjo, tačiau Minta toliau raudojo, raudojo visu keliu, kol užkopė ant uolos. Tai buvo jos senelės segė, jau verčiau būtų pametusi nežinia ką, tik ne ją; tačiau Nensė galvojo, taip, tiesa, jai gaila pamestos segės, bet verkia Minta iš tiesų ne tik jos. Verkia ji kažko kito. Gal jiems tiesiog visiems atsisėsti ir verkti, svarstė. Tik nežinojo ko.

Sykiu jie nutolo į priekį, Polis ir Minta, jis guodė ją; ji dar sužinos, tvirtino, kad jis garsėja tuo, jog sėkmingai randa pamestus daiktus. Kartą, dar buvo mažas berniukas, rado auksinį laikrodį. Atsikels su aušra ir neabejoja rasiąs tą segę. Vaizdavosi, kad bus dar kone tamsu, jis vienišas braidžios po paplūdimį, ir kažkodėl tai bus pavojinga. Ėmė tvirtinti, kad nepaisant visko, jis tikrai surasiąs segę, o ji tikino, kad nenori nė girdėti apie tai, kad jis keltųsi su tamsa, segė jau prarasta, ji tai žinanti, šią popietę ją segdamasi tai nujautė. Ir paslapčia jis apsisprendė jai nesakyti, išsmukti iš namų brėkštant, kai jie visi miegos, o jeigu jam nepavyks segės rasti, jis nuvažiuos į Edinburgą ir nupirks kitą, lygiai tokią pat, tik dailesnę. Jis įrodys, jog gali tai padaryti. Ir kai jie pasiekė kalvą ir apačioje išvydo miesto šviesas, tos viena po kitos sublyksinčios šviesos atrodė tarsi laukiantys įvykiai: santuoka, vaikai, namai; ir vėl galvojo, kai jie jau išėjo į kelią, kurį gožė augūs krūmokšniai, kad jie kartu pasitrauks į nuošalę, kad eis ir eis, jis vis ves ją, o ji glausis jam prie šono, kaip glaudžiasi dabar. Kai pasiekė kryžkelę, vis galvojo, kaip baisu buvo tai, ką jam teko patirti, jis privalo kam nors papasakoti, suprantama, poniai Ramsi, nes jam tiesiog kvapą gniaužė nuo to, kur jis buvo ir ką nuveikė. Ta akimirka, kai paprašė Mintą už jo tekėti, be abejonių, buvo baisiausia jo gyvenime. Jie eis tiesiai pas ponią Ramsi, nes kažkodėl jam atrodė, kad kaip tik ji ir pastūmėjo jį tai padaryti. Ji įkvėpė jį patikėti, kad įstengs tai padaryti. Niekas kitas į jį nežiūrėjo rimtai. Bet ji padėjo patikėti, kad jis gali tai, ko nori. Šiandien visą dieną jautė jos žvilgsnį, tas jį sekiojo, nors ponia Ramsi neištarė nė žodžio, tarsi tvirtintų: „Taip, tu tai gali. Aš tavimi tikiu. Aš iš tavęs šito tikiuosi.“ Tad ponia Ramsi jį įkvėpė, taigi iškart vos jie grįš (paieškojo namo šviesų viršum įlankos), jis žengs pas ją ir tars: „Aš tai padariau, ponia Ramsi, dėkui jums.“ Kai įsuko į namo link vedantį keliuką, viršuje languose sužibo šviesos. Tai jie šitaip ilgai užtruko. Žmonės ruošiasi vakarieniauti. Visas namas apšviestas, šviesos, išnirus iš tamsos, apakino jį, vaikiškai kartojo sau, kai jie ėjo taku, šviesos, šviesos, šviesos, paskui apsvaigęs vėl pakartojo, šviesos, šviesos, šviesos, kai dairydamasis aplink sustingusiu veidu įėjo į namus. Bet, Dieve mielaširdingas, tarė sau, ranka kiek pataisydamas kaklaraištį, juk negaliu aš pasirodyti kvailiu.

XV

„Taip, – tarė Pru pasvarsčiusi, tik tada atsakė į motinos klausimą, – man atrodo, kad Nensė išėjo su jais.“