Вирджиния Вулф - I svyturi

– Taip, ir pasakoja, kad jie rengia naują biliardo kambarį, – atsakė. Ne, ne! Tai iš tiesų visiškai neįmanoma! Rengia naują biliardo kambarį! Jai tai atrodo neįmanoma.

Bet ponui Banksui tai neatrodė taip jau nežmoniškai keista. Na, taip, dabar jie pasiturintys. Ar perduoti nuo jos labų dienų Kerei?

„O, – atsakė ponia Ramsi, krūptelėdama, – ne, neperduoti, tikrai ne“, – pridūrė pagalvojusi, kad tos Kerės, kuri rengia biliardo kambarius, ji nepažįsta. Tačiau, kaip keista, pakartojo, gerokai stebindama poną Banksą, kad jie ir toliau lyg niekur nieko gyvena. Nes stačiai sunku pamanyti, kad per tą laiką, kai ji nė karto jos neprisiminė, jie visus šiuos metus toliau sau ramiausiai gyveno. O kiek visko per tą laiką, per tuos pačius metus, nutiko ponios Ramsi gyvenime. Bet gal Kerė Maning per visus tuos metus ir jos nė karto neprisiminė? Kokia keista, kokia atgrasi mintis.

– Žmonės greitai nutolsta, – tarstelėjo ponas Banksas, net patenkintas dėl to, kad jis pažįsta ir Maningus, ir Ramsius. Taigi va, jis ėmė ir nenutolo, galvojo, padėdamas šaukštą ir pedantiškai nusišluostydamas švariai nuskustas lūpas. Tačiau gal šituo jis skiriasi nuo daugelio, nes niekada nepasiduoda rutinai, o turi draugų visur kur… Čia poniai Ramsi teko įsikurti ir priminti tarnaitei, kad laikytų maistą karštą. Štai kodėl labiausiai jam patikdavo vakarieniauti vienam. Jam nepatinka būti pertrauktam. Na, bet, mąstė Viljamas Banksas, toliau stengdamasis neprarasti rafinuoto mandagumo, tik išskleidęs ant staltiesės kairės rankos pirštus, it mechanikas, kuris poilsio valandėlę apžiūri dailiai nublizgintą ir naudoti paruoštą instrumentą, tokiai aukai tik ir ryžtiesi dėl draugų. Juk atsisakydamas ateiti, būtų ją įskaudinęs. Tačiau jam tai viena gaišatis, viena gaišatis. Žvelgdamas į savo ranką, galvojo, kad jei vakarieniautų vienas, vakarienė jau būtų kone pasibaigusi; jau būtų laisvas eiti prie darbo. Taip, mąstė, tai baisus laiko gaišimas. Vaikai vis dar rinkosi. „Gal kuris nors nubėgsit į Rodžerio kambarį“, – paliepė ponia Ramsi. Kaip visa tai smulkmeniška, kaip visa tai nuobodu, galvojo jis, palyginti su ta kita veikla, su darbu. Sėdėjo barbendamas pirš tais į staltiese uždengtą stalą, kai tuo metu galėtų… – mintimis it iš paukščio skrydžio bandė apžvelgti savo darbą. Ne, tikrai, kaip siaubingai jis gaišta laiką. Tačiau, galvojo, ji juk viena seniausių mano bičiulių. Jau pačios šios situacijos esu įpareigotas būti jai ištikimas. Tačiau dabar, šią akimirką tai, kad ji buvo šalia, jam visiškai nieko nereiškė; jos grožis jam nieko nereiškė; tai, kad ji sėdėjo su mažyliu prie lango, jam nieko nereiškė, – nieko, nieko. Norėjo likti vienas ir paimti tą knygą. Jautėsi nesmagiai, išdavikas, nes kaip galėtų sėdėti šalia ir šitaip nieko nejausti? Tačiau, norėtų būti atviras, šeimos gyvenimas neteikia jam džiaugsmo. Juk tokio gyvenimo prispaustas žmogus ima klausinėti, kam gyvename. Kodėl, norėjosi jam paklausti, žmogus taip vargsta, kad pratęstų žmonių giminę? Ar turėtume to taip be galo trokšti? Ar mes tokie patrauklūs kaip rūšis? Ne tokie jau ir patrauklūs, mąstė, žvelgdamas į tuos gerokai atsipalaidavusius vaikinus. Jo mylimiausioji Kem, kaip suprato, jau lovoje. Kvaili klausimai, tušti klausimai, rimtai užsiėmęs žmogus tokių klausimų neužduos. Ar žmogaus gyvenimas yra tai? Ar žmogaus gyvenimas yra šitai? Juk iš tiesų nėra kada apie tai galvoti. Bet štai jis klausinėja tokių dalykų, nes ponia Ramsi duoda nurodymus tarnams, o dar ir dėl to, kad jį taip nustebino jos apstulbimas išgirdus, jog Kerė Maning ir toliau sau gyvenanti; dėl to, kad draugystės, net pačios gražiausios, tveria tik labai neilgai. Žmonės nutolsta. Jis vėl sau priekaištavo. Sėdėjo šalia ponios Ramsi ir visiškai neišmanė, ką jai pasakyti.

– Aš iš tiesų atsiprašau, – tarė ponia Ramsi, pagaliau atsigręždama į jį. Jis pasijuto toks sustingęs ir tuščias, tarsi pora aulinių, kuriuos sulijo, o paskui jie perdžiūvo taip, kad vos įstengi į juos įkišti kojas. Tačiau jis privalo tas kojas įkišti. Privalo prisiversti kalbėti. Jei nesielgs be galo atsargiai, ji išsiaiškins jo klastą, supras, kad jam visai nerūpi, ir tai, numanė, nebus malonu. Tad kuo mandagiausiai jos pusėn palenkė galvą.

– Kaip nemalonu jums turėtų būti vakarieniauti šioje erzelynėje, – tarė ji, pasitelkdama, kaip darydavo pertraukta, geriausias savo manieras. Panašiai susirinkime, iškilus kalbų konfliktui, vedėjas pasiūlo visiems kalbėti prancūziškai. Nesvarbu, kad jie prancūziškai kalba prastai, ar kad gal šioje kalboje nėra nė kalbėtojo mintį išreiškiančių žodžių; kalbėjimas prancūziškai užtikrina tvarką ir vieningumą. Tad atsakydamas jai ta pačia kalba ponas Banksas atsiliepė: „Ne, na, ką jūs, visai ne“; o ponas Tenslis, kuris šios kalbos, net jų ištartų vienskiemenių žodžių nė kiek neišmanė, iškart įtarė, kad jie nenuoširdūs. Jie tikrai kalba nesąmones, pamanė jis, tie Ramsiai; ir jis pasistvėrė šį naują įrodymą su džiaugsmu, pasižymėdamas skiautelėje ir ketindamas kada nors garsiai perskaityti tai keliems draugams. Bendrijoje, kur gali laisvai sakyti, ką galvoji, sarkastiškai aprašys „viešėjimą pas Ramsius“ ir kokias jie taukšdavo nesąmones. Žinoma, sykį verta pažiūrėti, pasakys, bet ne dažniau. Be galo įkyrėjo moterys, taip pasakys. Ramsis, žinoma, pasirašė nuosprendį, vesdamas gražią moterį ir augindamas aštuonis vaikus. Taip klostysis jo mintys, tačiau dabar, šią akimirką, kai sėdi čia įstrigęs, tuščia kėdė šalia, jos visiškai nesiklosto. Galvoje tavaruoja minčių draiskanos ir nuotrupos. Jautėsi neapsakomai nepatogiai, net fiziškai. Nesulaukė, kada kas suteiks jam galimybę parodyti savo svarbumą. Troško to taip nenumaldomai, kad nenustygo ant kėdės, įsmeigdavo žvilgsnį čia į vieną, čia į kitą, išsižiodavo, vėl susičiaupdavo. Jie šnekučiavosi apie žvejybą. Kodėl niekas neklausia jo nuomonės? Ką jie išmano apie žvejybą?

Lilė Brisko kuo aiškiausiai visa tai matė. Sėdėdama priešais jį, tarsi rentgeno nuotraukoje matė išryškėjusius trokštančio nustebinti jaunuolio šonkaulius ir šlaunikaulius, boluojančius tamsiame kūne, iš to lengvo rūko, kurį padorumas užmetė ant degančio troškimo įsiveržti į pokalbį. Primerkdama į kinės panašias savo akis ir prisimindama, kaip jis šaipėsi iš moterų, – šios „nesugeba tapyti, nesugeba rašyti“, – galvojo, kodėl turėtų padėti jam atsikratyti šios beprotiškos įtampos?

Žinojo, kad yra elgesio kodeksas, pagal kurio, sakykim, septintą straipsnį tokiomis kaip šios aplinkybėmis moteris, kad ir kuo būtų užsiėmusi, turėtų pulti į pagalbą jaunam vyriškiui priešais ir padėti jam atskleisti jo tuštybės, primygtinio troškimo parodyti savo svarbumą šlaunikaulius ir šonkaulius, palengvinti jų įtampą; kaip iš tiesų tokių jaunuolių pareiga, svarstė ji, įkvėpta savo senmergės teisumo jausmo, būtų padėti mums, jei, tarkime, metro imtų ryti liepsnos. Juk tada, galvojo, tikrai vilčiausi būti pono Tenslio išgelbėta. Tačiau kas nutiktų, jei mes nei vienas, nei kitas to nepadarytume? Tad tiesiog sėdėjo ir šypsojosi.

– Tu juk neketini vykti į švyturį, tiesa, Lile? – pasiteiravo ponia Ramsi. – Tik prisimink vargšą poną Lenglį, juk jis buvo daugybę kartų apkeliavęs pasaulį, bet prisipažino, kad niekada taip nesikamavo, kaip tąsyk, kai mano vyras pasiėmė jį plaukti į švyturį. Ar jūs geras jūreivis, pone Tensli?

Ponas Tenslis iškėlė plaktuką ir mojavo juo ore, bet šiam nusvirus suvokė, kad šio drugelio tokiu instrumentu nenutrėkš, tad pasakė tik tiek, kad gyvenime jo nėra pykinę. Tame sakiny, it suspaustas parakas, slypėjo tiesa, kad jo senelis buvo žvejys, tėvas – vaistininkas, kad jis viską savo darbu pasiekė pats, kad didžiuojasi esąs Čarlzas Tenslis, – šio fakto, čia, regis, niekas neįvertina, tačiau kada nors tai sužinos kiekvienas iš jų. Rūsčiai žvelgė priešais save. Jam jau buvo kone gaila šių švelnių išlepusių žmonių, jame slypintis parakas išskraidins juos aukštai į padangę, tarsi vilnos gniutulus ar obuolių statines.