Вирджиния Вулф - I svyturi

XVI

Na, ką gi, vadinasi, Nensė išėjo su jais, nusprendė ponia Ramsi, vis dar svarstydama, – padėjo šepetį, paėmė šukas, tarė „eikit“ barbenimui į duris (įžengė Džasperas su Rože), – kažin ar tai, kad Nensė išėjo su jais, įvykius paspartins, ar ne; tikriausiai nepaspartins, veikiau instinktyviai nujautė ponia Ramsi, na, tik gal tada tokio masto holokaustas negalėtų būti įmanomas. Juk jie visi negalėjo paskęsti. Ir vėl pasijuto visai viena akis į akį su senu savo priešu gyvenimu.

Mildreda klausianti, pranešė Džasperas su Rože, ar pavėlinti vakarienę.

– Nevėlinsim net dėl Anglijos karalienės, – pabrėždama tarė ponia Ramsi. – Net dėl Meksikos imperatorienės, – pridūrė nusijuokdama Džasperui, nes jis buvo paveldėjęs motinos ydą: irgi linkęs dramatizuoti, sutirštinti spalvas.

O jeigu Rožė nori, tarė, kol Džasperas nueis pasakyti, ji gali išrinkti brangakmenius mamai pasipuošti. Kai vakarieniauti sės penkiolika žmonių, tikrai negali laukti nežinia kiek. Dabar jau susierzino, kodėl jie taip ilgai negrįžta; kaip savanaudiška šitaip elgtis, negana, kad tenka nerimauti dėl jų, dar turi erzintis, kad šitiek užtrukti jie pasirinko kaip tik šį vakarą, kai ji, tiesą sakant, už viską labiau troško, jog vakarienė pasisektų; mat Viljamas Banksas pagaliau sutiko su jais pavakarieniauti, tad šiandien patiekiamas Mildredos šedevras – „boeuf en Daube“, Provanso jautienos troškinys. Svarbiausia, kad troškinys būtų patiektas vos pagamintas. Jautiena, laurų lapai, vynas – viskas turi būti paruošta kaip dera. Nėra ko nė svarstyti, ar būtų galima palaukti. Tačiau, suprantama, iš visų vakarų jie išeina kaip tik šį ir grįžta vėlai, tad valgį reikės nešti atgal į virtuvę, laikyti, kad neatšaltų, ir jautienos troškinys bus beviltiškai sugadintas.

Džasperas pasiūlė opalų vėrinį, Rožė auksinę grandinėlę ant kaklo. Kas atrodys geriau prie jos juodos suknelės? Ne, iš tiesų kas atrodys geriau, išsiblaškiusi klausinėjo ponia Ramsi, veidrodyje apžiūrinėdama kaklą ir pečius, tačiau vengdama išvysti veidą. Kol vaikai rausėsi po papuošalus, ji žvilgtelėjo pro langą į reginį, kuris nepaliaudavo ją smaginęs; kovus, niekaip neapsisprendžiančius, ant kurio medžio nutūpti. Kaskart, atrodė, nusprendę, kad nusileido ne į tą medį, vėl purptelėdavo į orą, ir kaltas, matyt, dėl to kovas tėvas, senasis Juozapas, taip mat jį vadino; jis buvo ypač įkyrus, na, tiesiog nepakenčiamo būdo paukštis. Senas peštukas, kovose išsipešiojęs pusę sparnų plunksnų, poniai Ramsi jis panėšėjo į vieną iš tų katiliukais pasipuošusių senių, kuriuos buvo mačiusi pučiant ragą priešais aludę.

„Tik pažiūrėk!“ – tarė juokdamasi. Juozapas su Marija kaip reikiant susikibo peštis. Visi kovai pakilo į orą, talžydami jį juodais sparnais, kapodami grėsmingais riestais kirčiais. Tas orą plakančių sparnų garsas, vast, vast, vast, – niekaip neįstengdavo jo aprašyti taip tiksliai, kaip norėjo, – vienas mieliausių jos širdžiai garsų. Tik pažiūrėk, tarė Rožei, tikėdamasi, jog ši išvys mūšį aiškiau, negu matė pati. Juk vaikai tuos pačius dalykus dažnai išvysta šiek tiek aiškiau už mus.

Na, tai ką gi jie parinks? Jie jau atidarę visus brangenybių skrynutės stalčiukus. Auksinę grandinėlę, tą itališką, o gal dėdės Džeimso iš Indijos pargabentą vėrinį? O gal jai pasipuošti ametistu?

„Na, brangieji, pasirinkite, pasirinkite“, – ragino tikėdamasi, kad vaikai netruks išsirinkti.

Bet neskubino, leido jiems pasirausti; palaukė, kol Rožė pakels tai vieną, tai kitą papuošalą, pridės prie motinos juodos suknelės, nes žinojo, kad ši mažutė brangenybių rinkimo ceremonija, kurią it apeigas atlikdavo kas vakarą, labiausiai patiko Rožei. Juk ji turi savo slaptą priežastį, kodėl jai taip ypač svarbu išrinkti, kokius papuošalus dėvės jos mama. Kokia ta priežastis, svarstė ponia Ramsi, stovėdama ramiai, kad netrukdytų dukrai užsegti išrinkto vėrinio, naršydama po savo pačios praeitį, smelkdamasi į tą gilų, numarintą, žodžiais neaptartą jausmą, kurį jautė motinai būdamas Rožės amžiaus. Kaip liūd na, pamanė ponia Ramsi, liūdna, kaip ir dėl visų tų jausmų, kuriuos žmonės jaučia tau. Nes atsilyginti gali be galo menku, ir ji iš tiesų tik maža dalelė, kuo ją laiko Rožė. Ir Rožė užaugs, Rožę kamuos tie stiprūs jausmai; ji jau pasiruošusi, ir jie eis žemyn, tarė, tad Džasperas, o jis džentelmenas, tegul paduoda jai ranką, o Rožė, nes ji ledi, tegul paneša jos nosinaitę (padavė jai nosinaitę), na, ir ką čia dar? A, taip, gali būti šaltoka, tai šalį. Parink man šalį, tarė ji, nes Rožei, kuri buvo linkusi taip kamuotis, tai patiks. „Na, štai, – stabtelėjo ant laiptinės prie lango, – štai jie ir vėl pradeda.“ Juozapas įsitaisė ant kito medžio viršūnės. „Ar tu manai, kad jiems neskauda, jei sulaužai sparnus?“ – papriekaištavo Džasperui. Kam jis vis taikosi šaudyti į vargšus Juozapą ir Mariją? Berniukas patrepsėjo ant laiptų, pasijuto supeiktas, bet į širdį neėmė, nes juk ji nesupranta, kaip smagu šaudyti paukščius; ir tie paukščiai nieko nejaučia, o ji mama, tad gyvena visai kitame pasaulyje, nors pasakojimai apie Mariją ir Juozapą jam patinka, jį prajuokina. Tik iš kur ji žino, kad tai Marija ir Juozapas? Negi mano, kad tie patys paukščiai kas vakarą atskrenda į tuos pačius medžius, paklausė. Bet štai kaip ir visi suaugusieji, ji liovėsi kreipti dėmesį, ėmė klausytis šurmulio apačioje koridoriuje. – Jie sugrįžo! Ir iškart pajuto kur kas didesnį susierzinimą nei palengvėjimą. Kažin ar tai įvyko, galvojo. Ji nulips žemyn, o jai praneš, bet palauk. Kai ten apačioje šitiek žmonių, nieko jie negalės jai pranešti. Tad jai teks lipti žemyn, pradėti vakarienę ir laukti. Taigi tartum karalienė, radusi savo dvariškius susirinkusius salėje, į juos pažvelgia, iki jų nusižemina, nebyliai pripažįsta jų pagarbinimą, priima jų ištikimybę ir nuolankumą (jai einant pro šalį, Polis žvelgė tiesiai prieš save, nekrustelėjo nė raumenėlis), nulipo žemyn, paėjėjo koridoriumi šiek tiek palenkusi galvą tarsi priimdama iš jų tai, ko žodžiais neišreikš: jie nusilenkia jos grožiui.

Bet štai ji stabtelėjo. Kažkas prisvilo, užuodžia. Negi galėjo palikti pervirti jautienos troškinį, pamanė, o dangau spindulingas, tik ne tai! Didžiojo skambalo iškilmingas gaudesys įsakmiai paskelbė, kad visi, kas išsibarstę po palėpes, miegamuosius, savo tupyklas, visi skaitantys, rašantys, dar kartą pasidailinantys plaukus ar sagstantys sukneles, privalo viską mesti, palikti visus niekelius prie prausyklų ir tualetinių stalelių, padėti romanus į lovų galvūgalius, užversti tuos be galo paslaptingus dienoraščius ir susirinkti valgomajame vakarieniauti.

XVII

Bet ką gi aš padariau su savo gyvenimu, svarstė ponia Ramsi, sėsdamasi stalo gale ir žvelgdama į ant jo išdėliotas baltas lėkštes. „Viljamai, sėskit šalia manęs, – tarė ji. – Lile, – kalbėjo pavargusi, – štai ten.“ Na, taip, turėjo juk jie… Polis Reilis ir Minta Doil, taip, tik ji… be galo ilgas stalas, tos lėkštės ir peiliai. Kitame gale sėdi jos vyras, susimetęs į kuprą, raukydamasis. Ko jis raukosi? Ji nežino. Jai nė nerūpi. Tik negali suprasti, kaip kada nors galėjo jausti jam kokius nors jausmus, kokį švelnumą. Atrodė, ji taip seniai jau viską patyrė, viską paliko, viską užmiršo, kai pilstė čia sriubą, ir regėjosi jai, lyg indo viduje sūkurys, ir galėtų ji būti tame sūkuryje, tačiau yra už jo. Visa pasibaigė, manė ji, o jie tuo metu įeina, vienas po kito, Čarlzas Tenslis. „Sėskite štai čia, prašom“, – tarė ji Augustui Karmišeliui. Tas atsisėdo. Ji lūkuriavo, kol kas pasyviai, gal kas nors atsakys, gal kas nors įvyks. Tačiau juk niekas nešnekės, svarstė samčiu semdama sriubą, apie tokius dalykus.