Вирджиния Вулф - I svyturi

Pakeltais iš nuostabos antakiais, kad tokia praraja tvyro tarp to, ką galvoja, ir to, ką ji daro, – samčiu pilsto sriubą, – vis aiškiau juto atsidūrusi už to sūkurio; o spalvas tarsi paslėpė koks šešėlis, ji visa išvydo taip, kaip yra iš tiesų. Koks nutriušęs (apsižvalgė aplink) šis kambarys. Aplink jokio grožio. Valdėsi, kad nežiūrėtų į poną Tenslį. Kokie visi aplink svetimi. Jie visi sėdi atskirai. Visas sunkusis darbas – suvienyti, paleisti viską sruventi darnia srove, sukurti – paliktas jai. Ir vėl pajuto, be priešiškumo, tik kaip realybę, tą vyrų sterilumą, nes jeigu ji nesuvienytų jų, niekas kitas to nesiimtų daryti; tad pasipurtė, – taip purtome sustojusį laikrodį, kol šis sutiksi, kol išgirstame plakant pažįstamą pulsą, vienas, du, trys, vienas, du, trys. Ir taip toliau, taip toliau, kartojo ji, klausydamasi šio plakimo, pridengdama ir įpūsdama tą menkutį plazdenimą, kaip įdegdami silpną liepsną pridengiame ją laikraščiu. Tad ji apsisprendė kreipdamasi pati į save, nebyliai palinkdama Viljamo Bankso pusėn, – vargšas vyras, neturi nei žmonos, nei vaikų, vienas vakarieniauja vienišame būste, na, išskyrus šį vakarą; ir gailėdama jo, vėl pasijuto pajėgianti įsitverti gyvenimo, vėl ėmėsi visus vienyti; taip pavargęs jūreivis stebi vėjo išpučiamas bures, tačiau nė nenori dar sykį išplaukti, o galvoja tik, kad jei laivas nugrimztų, sukdamasis ir sūkuriuodamas, jis leistųsi į jūros dugną, kur lauktų poilsis.

– Ar radote savo laiškus? Liepiau juos palikti jums koridoriuje, – kreipėsi ponia Ramsi į Viljamą Banksą.

Lilė Brisko stebi, kaip ji išeina į tą nepažįstamą niekieno žemę, kur sekti žmogui įkandin neįmanoma, tačiau tai matantiems nugara nubėga toks šiurpulys, kad išeinantį palydi bent žvilgsniu, kaip lydėti trokštame išnykstantį laivą, kol šio burės nugrimzta už horizonto.

Kokia ji atrodo pasenusi, kokia ji atrodo išsekusi, manė Lilė, ir kokia tolima. Bet štai šypsodamasi grįžteli į Viljamą Banksą, tarsi pasisuko laivas, ir saulė užkliudė jo bures; stebėdamasi, tačiau su palengvėjimu Lilė pamanė, kažin kodėl ponia Ramsi jo gaili. Nes juk tokį sukuria įspūdį, pranešdama, kad laiškai jam palikti koridoriuje. Vargšas Viljamas Banksas, sakytum, bylojo, tarsi ji taip pavargusi, kad jai gaila žmonių, tačiau ir gyvybė joje, ir pasišokimas vėl gyventi atrodė pažadinti to paties gailesčio. Bet juk tai netiesa, manė Lilė, įsitikinusi ji neteisingai, juk šis jos polinkis gailėti instinktyvus, ir jo reikia veikiau jai pačiai, daug mažiau šito reikia kitiems. Ko gi to pono Bankso gailėti? Juk jis turi savo darbą, tarė sau Lilė. Ūmai, tarsi lobį suradusi, prisiminė ir pati turinti darbą. Akies mirksniu išvydo savo paveikslą, pagalvojo, aš pastumsiu medį į vidurį, taip užpildysiu tą nereikalingą tuščią erdvę. Taip ir padarysiu. Štai kas man neduoda ramybės. Kilstelėjo druskinę ir pastatė ją ant gėlės staltiesės piešinyje, tarsi primindama sau, kad būtinai reikės pastumti medį.

– Net keista, kad nors paštu gauname nedaug ką vertingo, laiškų sulaukti vis viena visi nori, – tarė ponas Banksas.

Kokį čia velnią jie tauškia, galvojo Čarlzas Tenslis, padėdamas šaukštą tiksliai lėkštės viduryje, o šią buvo sąžiningai iššvarinęs, tarsi, pamanė Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame reginio viduryje), būtų pasiryžęs neleisti pro šalį nubyrėti nė trupiniui valgio. Viskas jame buvo taip skurdžiai pastovu, taip plikai nemiela. Bet tiesa tai, kad kai žiūri į žmogų, jo sunku nemėgti. Lilei patiko jo akys; mėlynos, giliai įsodintos, gąsdina.

– Ar jūs rašote daug laiškų, pone Tensli? – paklausė ponia Ramsi, gailėdama ir jo, įtarė Lilė; nes tokia jau ji buvo ta ponia Ramsi, – paprastai gailėdavosi vyrų, tarsi šie ko stokotų, bet niekada nesigailėdavo moterų, tarsi jos būtų visa tai turėjusios. Taip, jis rašo motinai, o kitokių laiškų, ko gero, jau visą mėnesį nėra rašęs, trumpai atsakė Tenslis.

Ne, visų šių nesąmonių, kurias jam norėtų taukšti šie žmonės, jis tikrai neketina šnekėti. Jis nesileis globojamas šių dviejų paikų moterų. Visąlaik skaitė savo kambaryje, o dabar nulipo laiptais žemyn, ir jam visa atrodo taip kvaila, paviršutiniška, nerimta. Vakarieniauti atėjo su kasdieniais drabužiais. Jokių ypatingų neturėjo. „Juk paštu niekad negauni nieko vertingesnio“, nuolat tvirtindavo moterys. Jos ir vyrus priversdavo tą patį kartoti. Na, ką gi, juk tai, gali sakyti, tiesa, manė jis. Nuo vienų metų iki kitų jie niekada negaudavo nieko vertingesnio. Jie nieko daugiau neveikia, tik šneka, šneka, šneka, valgo, valgo, valgo. Tai moterų kaltė. Civilizuotas pasaulis neįmanomas dėl moterų, dėl jų „žavesio“, jų kvailumo.

– Taigi į švyturį plaukti ryt neišeis, ponia Ramsi, – tarė jis, primindamas, koks esąs svarbus. Jis mėgo ponią Ramsi, žavėjosi ja, vis dar galvojo apie į ją žiūrėjusį vyrą lietaus vandens griovyje; tačiau nepriminti savo svarbumo niekaip negalėjo.

Ne, jis iš tiesų, manė Lilė Brisko, jei nežiūrėtum jam į akis, – tik pažvelkite į jo nosį, užmeskite žvilgsnį į jo rankas, – pati nepatraukliausia kada nors jos sutikta žmogiška būtybė. Kodėl tada ji paiso, ką jis pasakė? Moterys nesugeba rašyti, moterys nesugeba tapyti – ko gi verta tai, ką jis pasakė, nes tai aiškiai neatrodė teisinga nė jam pačiam, tik dėl kažin kokios priežasties paranku, tad dėl to ir tvirtina. Kodėl tuomet visa jos esybė palinksta it vėjo parblokšti kukurūzai, kodėl, kad atsiteistų po tokio pažeminimo, jai prireikia daug skaudžių pastangų? Ji privalo atsitiesti jo pažeminta ir dar sykį. Štai šakelė ant staltiesės, štai mano tapyba. Būtinai reikės stumtelėti medį į vidurį, tai iš tiesų svarbu, daugiau niekas nesvarbu. Nejau ji negali šito laikytis tvirtai, neprarasti kantrybės, nesiginčyti, o jei nori atkeršyti, tai iš jo pasityčioti?

– Pone Tensli, – tarė ji, – pasiimkite mane su savimi į švyturį. Aš taip norėčiau.

Ji melavo, juk jis matė. Ji kalbėjo tai, ko negalvojo, kad paerzintų, tik nesupranta kodėl. Ji juokėsi iš jo. Jis mūvėjo senas flanelines kelnes. Kitų neturėjo. Jautėsi toks netašytas, tolimas, vienišas. Žinojo, kad dėl kažkokios priežasties ji stengiasi iš jo pasityčioti. Ji visai nenori plaukti su juo į švyturį, Lilė niekino jį, niekino jį ir Pru Ramsi, visi niekino. Tačiau jis nesileis kvailinamas moterų, tad tyčia pasisuko ant kėdės ir, pažvelgęs pro langą, tarė trūktelėdamas labai šiurkščiai, kad oras ryt bus per prastas, plaukiant jai pasidarys bloga.

Širdo, kam, poniai Ramsi girdint, privertė jį šitaip kalbėti. O, kuo greičiau atsidurti savo kambaryje ir pulti dirbti, būti tarp knygų, galvojo. Tik tarp knygų pasijusdavo laisvas. Niekada niekam nė skatiku neįsiskolino, jau nuo penkiolikos nekainavo savo tėvui nė sudilusio grašio, namie padėjo savo santaupomis, mokėjo už sesers mokslą. Ir vis dėlto apgailestauja, kad nežino, kaip deramai atsakyti panelei Brisko; gaila, kad atsakymas išsprūdo tarsi koks trūktelėjimas. Na, taip, „jums bus bloga“. Kamavosi, ką čia sugalvoti, ką pasakyti poniai Ramsi, kad neatrodytų toks sausas pedantas. Juk nieko kito apie jį kiti ir negalvoja. Pasisuko į ją. Tačiau ponia Ramsi šnekučiavosi su ponu Banksu apie kažin kokius jam niekada negirdėtus žmones.

– Taip, paimk šitą nuo stalo, – trumpai pertraukė pokalbį su ponu Banksu, kreipdamasi į tarnaitę. – Jau gal praėjo kokių penkiolika, ne, dvidešimt metų, nuo to, kai paskutinį sykį ją mačiau, – kalbėjo ji atsigręždama, tarsi nenorėtų prarasti nė minutėlės pokalbio, taip buvo įsijautusi. Tai negi ponas Banksas šį vakarą iš tiesų gavo jos laišką? Tai ar Kerė tebegyvena Marlove, ar niekas nepasikeitę? O, ji prisimena taip, tarsi tai vyko vakar, jie eina prie upės, nežmoniškai šalta. Tačiau Maningai, ką nors suplanavę, laikydavosi to kuo griežčiausiai. Niekada neužmirš, kaip Herbertas paupyje arbatos šaukšteliu nugalabijo vapsvą. Ir visa tai vyksta toliau, stebėjosi ponia Ramsi, mintimis šmirinėdama tarp tos svetainės Temzės pakrantėje prieš dvidešimt metų, kėdžių ir stalų, tik nūnai žengė tarp jų it šmėkla, apkerėta, nes atrodė, kad, nors pati ir pasikeitė, ana diena, nūnai atrodanti rami ir saulėta, tęsėsi ten per visus tuos metus. Tai ar Kerė pati ponui Banksui parašė?