Вирджиния Вулф - I svyturi

Kodėl vyras niekada nepasistengia nuslėpti savo jausmų, stebėjosi ponia Ramsi; kažin ar Augustas Karmišelis pastebėjo? Gal taip, o gal ne. Negalėjo nepajusti pagarbos tam, kaip susikaupęs šis sėdėjo gurkdamas sriubą. Jei jis norėjo sriubos, tai sriubos ir paprašė. Ar žmonės iš jo kikeno, ar ant jo niršo, jis buvo vis toks pats. Ponios Ramsi nemėgo, ji tai žinojo, bet kaip tik dėl šios priežasties gerbė; ir žvelgdama į jį, srebiantį sriubą, tokį didžiulį ir ramų prieblandoje, tokį prakilnų, nugrimzdusį į apmąstymus, galvojo, kažin ką jis jaučia, kodėl visada patenkintas ir didingas; galvojo apie tai, kaip jis prisirišęs prie Andraus, pasikviečia į savo kambarį ir, kaip pasakojo vaikas, „rodo jam visokių įdomybių“. Visą dieną Augustas pragulėdavo ant vejos, kaip visi spėjo, mąstydamas apie kokią savo eilėraščio eilutę, kol imdavo panėšėti į paukščių tykantį katiną, paskui pliaukštelėdavo letenomis, radęs tinkamą žodį, ir jos vyras ištardavo „vargšas senis Augustas, jis tikras poetas“, o iš jo lūpų tai buvo aukščiausias įvertinimas.

Ant stalo plazdėjo aštuonios žvakės, iškart neįsidegusios dabar liepsnos laikėsi tiesiai, ryškiai apšviesdamos visą jo ilgį, o viduryje geltoną ir violetinį indą su vaisiais. Tai štai ką ji iš viso šito padarė, nusistebėjo ponia Ramsi, nes Rožės puokštė iš vynuogių, kriaušių, bananų ir suragėjusios rausvapilvės kriauklės panėšėjo į trofėjų, pagrobtą iš Neptūno puotos jūros dugne, o gal į vaisių kekę, sykiu su vynmedžio lapų girlianda užmestą Bachui ant peties, kaip kažkokiam paveiksle, kur jis vaizduojamas tarp leopardo kailių ir drimbančių nuo deglų rausvai geltonų liepsnų… Ūmai išryškinta žvakių šviesos vaisių puokštė atrodė tokia didžiulė, tokia nenumatytai gili, it ištisas pasaulis, į kurį gali žengti pasiėmęs lazdą ir laipioti uolomis, galvojo ji, ir leistis žemyn slėniais; su malonumu pastebėjo (dėl to iškart pajuto vienas kitam palankumą), kad Augusto žvilgsnis irgi mėgaujasi tuo pačiu vaisių dubeniu, – čia pasineria, čia nusiskabo žiedelį, čia kokį spurgą, o pasimėgavęs grįžta į savo avilį. Na, taip, žiūrėjo jis kitaip negu ji. Tačiau žiūrėjimas sykiu juodu suartino.

Dabar uždegus visas žvakes, veidus abiejose stalo pusėse suartino žvakių šviesa, susėdusieji atrodė susitelkę, o lengvoje prieblandoje jie tokie nebuvo, prie stalo sėdėjo vieno draugė; nes naktį nūnai nuo jų atskyrė lango stiklai, ne tik neatspindintys išorinio pasaulio tokio, koks jis yra, bet dar paleidę ribėti jį tokiais keistais ratilais, jog, rodėsi, čia, kambary, viešpatauja tvarkos ir sausumos karalija, o ten, už lango, tik atspindys, kuriame viskas subanguoja ir vandenų apžiota išnyksta.

Taigi kažin kokia permaina juos visus palytėjo, tarsi tą suartėjimą jie tikrai būtų pajutę, tarsi visi suvoktų, jog puotauja sykiu tuštumoje, saloje, susivieniję prieš tekėjimą vandenų už langų. Ponia Ramsi iki šiol su nerimu laukė grįžtančio Polio ir Mintos, ji neįstengė, kaip jai atrodė, imtis savo pareigų, bet nūnai pajuto, kaip jos nerimastavimą pakeičia džiugus susijaudinimas. Nes dabar jie tikrai turi įeiti, ir Lilė Brisko, bandydama suprasti šio staigaus pagyvėjimo priežastį, pamanė, jog ši akimirka panaši į tą momentą teniso aikštelėje, kai pasaulio stabilumas staiga išnyksta ir tarp žaidžiančiųjų atsiveria begalinės erdvės; tą patį įspūdį dabar kūrė žvakių gausa pustuščiame kambaryje, neužtraukti langai, žvakių šviesos pabrėžti ryškūs, į kaukes panašūs veidai. Visiems palengvėjo, dabar įvykti gali bet kas, nujautė ji. Jie privalo ateiti dabar, galvojo ponia Ramsi, įsmeigusi akis į duris, ir tą akimirką pasirodė visi drauge, Minta Doil, Polis Reilis ir tarnaitė su didžiuliu dubeniu rankose. Taip, jie vėluoja, gėdingai vėluoja, atsiprašinėjo Minta, jiems atsisėdant į savo vietas priešinguose stalo galuose.

– Aš pamečiau segę, savo senelės segę, – paaiškino Minta verksmingu balsu, nudūrusi žemyn ašaromis pasruvusias rudas akis, kai sėdosi šalia pono Ramsio, o šis parodė tiek galantiškumo, kad net iš jos pasišaipė.

Kaip ji gali būti tokia višta, paklausė jis, kad eitų repečkotis po uolas, apsikarsčiusi brangakmeniais?

Ji bijo jo ir neburnojančio, – buvo toks gąsdinamai protingas, ir tą pirmą vakarą, kai prie jo sėdėjo, jis kalbėjo apie Džordž Eliot, ir jai buvo kaip reikiant baisu, mat traukinyje užmiršo romano „Middlemarch“ trečią tomą ir nežinojo, kas nutiko pabaigoje; bet vėliau jie sutarė kuo puikiausiai, ir ji dėdavosi net kvailesne nei iš tiesų buvo, mat jam patikdavo jai kartoti, kad esanti kvaila. Tad šį vakarą, kai jis visai tiesiai iš jos pasijuokė, Mintai visai nebuvo baisu. Be to, vos įėjusi į kambarį, ji žinojo, kad įvyko stebuklas, kad ji apsigaubė savo auksine aureole. Kartais ta aureolė ją apgaubdavo, kartais ne. Ji nė pati nežinojo, kodėl ji sušvisdavo ar prapuldavo, net nežinodavo, ar ji šviečia, kol neįeidavo į kambarį, bet suprasdavo tai iškart, iš to, kaip į ją žvelgdavo vyrai. Taip, šiandien jos aureolė švytėjo itin skaisčiai; suprato iš to, kaip ponas Ramsis liepia jai nebūti kvaile. Sėdėjo tad šalia jo ir šypsojosi.

Tad tai turėjo įvykti, mąstė ponia Ramsi, jie susižadėję. Akimirką dilgtelėjo, niekada nė nepagalvotų, pavydas. Pajuto jį ir jos vyras, pajuto Mintos spindėjimą, jam patiko šios mergaitės, šios auksaplaukės raudonplaukės mergaitės, plevėsuojančios, šiek tiek laukinės ir vėjavaikės, kurios „nenusigremžia plaukų“, kurios, kaip jis sakė apie vargšę Lilę Brisko, „…nelaksto pusgrynės“. Jos turėjo kažką, ko neturėjo ji pati, žavesio, sodrumo, tai jį masino, linksmino, dėl to tokios mergaitės kaip Minta tapdavo jo numylėtinėmis. Jos apkarpydavo jam plaukus, išpindavo jo laikrodžio grandinėlę, pertraukdavo jį dirbantį šūkalodamos, pati girdėjo: „Na, eime, pone Ramsi, dabar mūsų eilė duoti jiems į kailį“, ir jis pakilęs eidavo su jomis žaisti teniso.

Bet ji iš tiesų nė kiek nepavydėjo, tik retkarčiais, kai prisiversdavo pažvelgti į veidrodį, sumausdavo lengvas apmaudas, kad paseno, gal ir dėl savo kaltės (tie pinigai už šiltnamį, tie visi kiti dalykai). Jautėsi dėkinga joms, kad juokdavosi iš vyro. („Kiek pypkių jūs jau šiandien sutraukėte, pone Ramsi?“, ir panašiai juokaudavo), kol tas imdavo atrodyti toks jaunas, patrauklus moterims, neprislėgtas, nenuvargintas visos tos darbų didybės, viso pasaulio sielvarto, savo šlovės ar nesėkmių, toks, koks buvo tada, kai tik susipažino, kiek aplysęs, tačiau galantiškas; padeda jai išlipti iš valties, pamena; toks žavingas kaip anuomet (žiūrėjo į jį, koks stulbinamai jaunas atrodo, erzindamas Mintą). Ji pati – „pastatyk čia“, tarė, padėdama švedei mergaitei atsargiai pastatyti prieš ją didžiulį rudą indą su jautienos troškiniu, – ji pati mėgo kvailelius. Polis privalo sėstis prie jos, ji paliko jam vietą. Taip, tikrai, retkarčiais ji pagalvoja, kad labiausiai jai patinka kvaileliai. Jie bent jau neįkyri niekam su savo disertacijomis. Dieve, kiek jie praranda, tie išminčiai, nepaprastai protingi vyrai! Tiksliau sakant, kaip jie sudžiūsta. Kai Polis sėdosi šalia, pagalvojo, kad kažkuo jis vis dėlto nepaprastai žavus. Jo manieros jai įtiko, o kokia daili raiškiai išrėžta nosis, kokios skaisčios mėlynos akys. Jis toks dėmesingas. Gal jis dabar jai pasakys, – dabar, kai jau visi vėl pasinėrė į savo kalbas, – kas nutiko? – Mes grįžome atgal paieškoti Mintos segės, – tarė jis, sėsdamasis šalia jos.

„Mes“, to pakako. Ji suprato iš jo pastangų, iš to, kaip pakilo jo balsas, įveikdamas tą neįveikiamą žodį, kuriuo pirmą kartą buvo ištartas tas „mes“. „Mes darėme tą, mes darėme aną.“ Jie kartos tai visą gyvenimą, mąstė ji, o subtilus alyvuogių, aliejaus ir sulčių kvapas pakilo iš didžiojo rudojo indo, kai Martė plačiu mostu nuėmė dangtį. Virėja prie šio stebuklo triūsė tris dienas. O ji, pagalvojo ponia Ramsi, skirstydama minkštą masę, privalo pasirūpinti, kad ponui Banksui tektų itin minkštas gabalėlis. Žvelgdama į indą su jo švytinčiomis sienelėmis, į tą pikantišką stebuklą iš rusvos ir gelsvos mėsos, laurų lapų, vyno, pagalvojo. Taip bus paminėta ši proga, – joje budo keistas jausmas, sakytumei, užgaida sumišo su švelnumu; panoro atšvęsti šventę, tarsi įkvėpta dvejopų emocijų; negalėjo nejausti baugios pagarbos, – nes kas gali būti rimtesnio už vyro meilę moteriai, kas įsakmesnio, kas labiau pritrenkiančio, kas dar neša savo krūtinėje mirties sėklas; ir sykiu, negi nereikėtų šokti kvailių ratelio ir girliandomis vainikuoti šių žmonių, žėrinčiomis akimis žengiančių į iliuziją?