Вирджиния Вулф - I svyturi

Ne, atsakė, kriaušės ji nenorinti. Tiesą sakant, ji stebėjo vaisių dubenį pavydžiai (to nė nesuvokdama), vildamasi, kad niekas jo nepalies. Jos akys naršė po vaisių vingius ir šešėlius, po sodrius violetinius žemumų vynuogių atspalvius, keliavo kriauklės rago kraštu, grožėjosi geltona spalva šalia violetinės, lenkta forma šalia apvalios, nė nežinodama, kodėl tai daro, kodėl kaskart pažvelgusi į vaisius pasijunta vis ramiau; kol pagaliau, ach, kaip gaila, kad jie tai padarė, – ranka siektelė jo ir paėmė kriaušę, viską suardydama. Su užuojauta pažvelgė į Rožę. Ji pažvelgė į Rožę, sėdinčią tarp Džaspero ir Pru. Kaip keista, kad tai sukurti galėtų tavo paties vaikas!

Kaip keista matyti juos sėdinčius eilute, savo vaikus, Džasperą, Rožę, Pru, Andrų, neištariančius nė žodžio, tačiau be garso plyštančius juoku iš kažkokio savo pokšto, spėja ji, iš trūkčiojančių lūpų kampelių. Žinoma, kas nors visai nesusiję su tuo, kas vyksta čia, kokia nors jų godžiai saugoma paslaptis, iš kurios pasijuoks savo kambaryje. Ji tikisi, kad ne iš tėvo. Ne, pamanė, tikrai ne. Tai kažin iš ko, pagalvojo, gana liūdnai, nes svarstė, ar vaikai juoksis iš jos, kai nueis. Paslėpę visa tai už sustingusių, nejudrių, į kaukes panašių veidų, į jokius pokalbius jų neįviliosi, verčiau liks žiūrovai, stebėtojai, žvelgiantys į suaugusius žmones iš aukščiau, o gal iš šalies. Tačiau šį vakarą dirstelėjusi į Pru, išvydo, kad ta tarytum ne su jais sykiu, kad ji ima tolti nuo jų, atsiskirti, leistis iš jų aukštybių. Jos veidas vos nušviestas silpnos šviesos, tarsi joje atsispindėtų priešais sėdinčios Mintos švytėjimas, jaudulys, laimės nuojauta, tarsi vyrų ir moterų meilės saulė būtų kilusi nuo staltiesės krašto, o ji, nepažinusi šios, linktelėjo prie jos ir ją pasveikino. Ji vis žiūrėjo į Mintą, droviai, tačiau taip smalsiai, kad ponia Ramsi, pažvelgusi į vieną ir kitą, mintyse kreipėsi į Pru. Kada nors tu būsi tokia pat laiminga kaip ji. Tu būsi daug laimingesnė, pridūrė ji, nes tu mano duktė, pridūrė; juk jos dukterys turi būti laimingesnės už kitų žmonių dukteris. Tačiau vakarienė baigta. Metas skirstytis. Jie tik sėdi stumdydami maistą lėkštėse. Palauks, kol baigs juoktis iš jos vyro pasakojamos istorijos. Jis juokavo su Minta, šnekėdamas apie kažkokias lažybas.

Staiga pagalvojo, kaip jai patinka Čarlzas Tenslis, jai patiko jo juokas. Jai patiko, kad jis taip įsiuto ant Polio ir Mintos. Jai patiko jo gremėzdiškumas. Nepaisant visko, tam vyrukui parako nepritrūks. O Lilė, pamanė, padėdama servetėlę šalia lėkštės, ta tai paprastai prasimano kokių nors savo juokų. Dėl Lilės niekada neverta sukti galvos. Ji laukė. Pakišo servetėlę po lėkštės kraštu. Na, tai ar jie jau baigė? Ne. Viena istorija panėšėjo į kitą. Jos vyras šį vakarą puikios nuotaikos, ir, matyt, norėdamas atsiteisti senajam Augustui už tą sceną su sriuba, užkrėtė jį istorijų pasakojimu, – jie raitė juokus apie kažką, ką abu pažinojo koledže.

Ji pažvelgė į langą, kuriame žvakės dabar degė ryškiau, nes stiklai pajuodo, ir žiūrint į lauką balsai atsklido iki jos tokie keisti, tarsi juos girdėtų katedroje pamaldose, nes žodžių ji nesiklausė. Staigūs juoko pliūpsniai, o paskui vienas paskiras balsas (tai Minta kalba) priminė jai vyrus ir berniukus, rypuojančius lotyniškus pamaldų žodžius Romos katalikų katedroje. Ji laukė. Prabilo jos vyras. Jis kažką kartojo, ir iš ritmo, egzaltacijos gaidos bei melancholijos balse suprato, kad deklamuoja eiles.

Tai atskubėki sodo kvepiančiu taku,

Luriana Lurili.

Ta rožė kiniška žieduos paskendus

ir meduotam bičių dūzgesy.

Žodžiai (ji žiūrėjo pro langą) skambėjo taip, tarsi jie būtų vandenyje plūduriuojančios gėlės, atkirsti nuo jų visų, tarsi ne žmonių ištarti, o įgavę būtį savaime.

Ar gyvenimuos visuos, kuriuos gyvenom,

Gyvenimuose, kurie kada dar bus,

Medžius matysim, matysim mes nurudenėjusius lapus…

Ką tie žodžiai reiškia, ji nesuprato, tačiau it muzika atrodė ištarti jos pačios balsu, tačiau už jos, ir jie taip lengvai, taip natūraliai išreiškė visa, apie ką, šnekėdama visa kita, ji galvojo. Nė neapsižvalgiusi žinojo, kad visi prie stalo klauso šio balso, kuris kalbėjo:

Kažin, ar tikrai galvoji tu,

Luriana Lurili …

su tokiu pačiu palengvėjimu ir malonumu, su kokiu klausė ir ji, tarsi sakytų jis pačius suprantamiausius dalykus, tarsi čia skambėtų jų pačių balsai.

Bet balsas nutilo. Ji apsižvalgė. Prisivertė atsistoti. Augustas Karmišelis pakilo ir laikydamas servetėlę, tarsi ji būtų ilga sutana, stovėjo skanduodamas:

Išvysti, kaip ramunių pieva

karaliai joja, žolė žalia gaili.

Su palmių lapais, kedro kuokštais

O Luriana Lurili.

[Čarlzo Eltono (Charles Elton, 1839–1900) eilėraščio „Luriana Lurilee“ eilutės („Come out and climb the garden path, Luriana Lurilee. / The China rose is all abloom and buzzing with the yellow bee“; „And all the lives we ever lived / And all the lives to be, / Are full of trees and changing leaves…“; „I wonder if it sems to you, / Luriana, Lurilee…“; „… to see the Kings go riding by / Over lawn and daisy lea / With their palm leaves and cedar sheaves, / Luriana, Lurilee …“).]

O kai ponia Ramsi ėjo pro jį, grįžtelėjęs į ją, pakartojo paskutinius žodžius: „Luriana, Lurili…“ Ir nusilenkė jai, tarsi išreikšdamas pagarbą. Nežinodama kodėl, pajuto, kad dabar ji patinka jam daug labiau nei kada nors anksčiau, ir apimta palengvėjimo bei dėkingumo jausmo, jam irgi nusilenkusi, išėjo pro šio prilaikomas atidarytas duris. Tačiau reikėjo žengti dar vieną žingsnį. Jau sustojusi ant slenksčio, dar akimirką luktelėjo, užtrukdama scenoje, kuri nyko jai prieš akis, o kai žengė ir paėmė Mintą už rankos, kai išėjo iš kambario, viskas pasikeitė, viskas iškart tapo kitaip; ši scena, žinojo, paskutinį kartą pažvelgusi į ją pro petį, tampa praeitimi.

XVIII

Kaip paprastai, pamanė Lilė. Visuomet ką nors reikėdavo padaryti tiksliai tą akimirką, ką ponia Ramsi dėl jai vienai žinomų priežasčių nuspręsdavo atlikti tuoj pat, gal visiems dar stovint ir juokaujant, o gal kaip dabar, neapsisprendžiant, eiti į rūkomąjį, svetainę ar į mansardą. Šiame klegesyje matė ponią Ramsi stovinčią ir laikančią Mintą už rankos, „na, dabar metas tam“, pamanė, bet paslaptingai ponia iškart nuskubėjo užsiimti kažin kuo viena. Vos jai nuėjus, visa draugija birte subiro, jie neryžtingai svyravo, paskui nužingsniavo kas kur, paėmęs Čarlzą Tenslį už parankės ponas Banksas nuėjo į terasą baigti per vakarienę pradėtos diskusijos apie politiką; ir vakaro nuotaika iškart pasikeitė, tarsi perėjus nuo poezijos prie politikos kas nors būtų užritinęs jiems ant pečių kokį akmenį, svarstė Lilė, matydama juos nueinant ir nugirdusi žodį kitą apie leiboristų partijos politiką; tarsi atsidūrę ant kapitono tiltelio mėgintų nustatyti laivo padėtį jūroje. Taigi ponas Banksas su Čarlzu Tensliu nuėjo, o kiti tuo metu stoviniavo ir žvelgė į lempos šviesos apšviestą ponią Ramsi, vieną lipančią laiptais. Kažin kur, spėliojo Lilė, ji taip skuba?

Bet iš tiesų ponia Ramsi nei bėgo, nei skubėjo. Tiesą sakant, ji kopė gana lėtai. Jai be galo magėjo bent trumpam stabtelėti po viso to klegesio, išrinkti vieną ypatingą dalyką, tą, kuris iš tikrųjų labai svarbus; atskirti jį, atmesti visas emocijas, visus niekus ir smulkmenas, ištiesti jį priešais save, o paskui pateikti jį tribunolui, nunešti ten, kur slaptame susirinkime iškilmingai išsirikiavę sėdėjo teisėjai, mat jiems buvo patikėjusi paskelbti nuosprendį. Tarkite, ar tai gera, ar bloga, teisinga ar neteisinga? Ir kur mes visi keliaujame? Pasakykite šį ir kitus dalykus. Ji stengėsi atgauti pusiausvyrą, sukrėsta šio vakaro įvykio, ir visai nesąmoningai, gana nevykusiai, norėdama vėl pajusti žemę po kojomis, bandė nusitverti guobos už lango šakų. Jos pasaulis keitėsi, o šakos buvo pastovios. Šis įvykis priminė jai, kaip viskas teka ir juda. Bet viskam turi būti suteikta tvarka. Ir viena, ir kita ji privalo tinkamai sutvarkyti, svarstė, nesąmoningai pritardama tai oriai medžių ramybei; kilstelėtos vėjo guobų šakos retkarčiais darniai užsiriesdavo aukštyn (tarsi laivo snapas viršum bangos). Mat buvo vėjuota (pastovėjo žvelgdama į lauką). Buvo vėjuota, tad vėjas, brūkštelėjęs per lapus, atvėrė žvaigždę, žvaigždės, rodėsi, virpėjo ir nardė it šviesos strėlės lenktyniaudamos, kuri greičiau blykstelės pro lapijos kraštą. Tad tai atlikta, įvykdyta ir kaip visa kita įvykdyta, iškilminga. Dabar apie tai jau galvojama be tauškalų ir emocijų, atrodė, tarsi tai visada buvo, tačiau tik dabar įgijo aiškumą, visiems sugrąžino pusiausvyrą. Ir vėliau gyvendami, kad ir kiek jie gyvens, mintimis sugrįš į šią naktį, šį mėnulį, šį vėją, šį namą, grįš pas ją. Tai glostė jos savimeilę, o tokiam meilikavimui kaip tik ir buvo itin jautri, galvojo apie tai, kaip ji įsipynė į jų širdis; kaip įsipynė, kaip įsipynė, kaip įsipynė, galvojo ji, lipdama į viršų, meiliai nusijuokdama sofai laiptinėje (jos motinos), supamajai kėdei (jos tėvo), Hebridų salų žemėlapiui. Polio ir Mintos gyvenime visa tai vėl ir vėl atgis, „Reiliai“ – išbandė ji naują pavardę ir pajuto, jau stumtelėdama vaikų kambario duris, tą emocijų suteikiamą bendrumo su kitais žmonėmis jausmą; pasirodė, tarsi žmones atskiriančios sienos būtų tapusios tokios ne pastebimos, kad tikrų tikriausiai (koks palengvėjimo ir laimės jausmas) viskas pasiliejo viena srove, ir kėdės, stalai, žemėlapiai – viskas buvo jos, buvo jų, buvo visai nesvarbu kieno, nes Polis su Minta visa tai tęs ir po jos mirties. Tvirtai, kad nesugirgždėtų, pasuko rankeną ir šiek tiek papūtusi lūpas, tarsi primindama pati sau garsiai nešnekėti, įėjo. Tačiau vos įėjusi išvydo, kad toks atsargumas nėmaž nereikalingas, ir tuoj suirzo. Vaikai nemiega. Ne, tai tikrai gali ne juokais suerzinti. Mildredai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Štai Džeimsas visai išsibudinęs, o Kem sėdi lovoj tiesi it styga, Mildreda išsiropštusi iš lovos basomis kojomis, ir jau kone vienuolika, o jie visi šneka. Kas nutiko? Tai vėl ta baisi kaukolė. Buvo liepusi Mildredai ją kur nors išnešti, bet ta, aišku, pamiršo, o dabar štai Kem visiškai išsibudinusi, ir Džeimsas visai išsibudinęs, ginčijasi, nors jau seniausiai turėtų miegoti. Iš tiesų gal tas Edvardas iš proto išėjo, kad atsiuntė jiems šią kaukolę? O ji kvailė dar leido jiems čia ją prikalti. Prikalta buvo tvirtai, tikino Mildreda, o dabar Kem negali miegoti, kai ta kaukolė kambary, o Džeimsas klykia, jei kas ją paliečia.