Вирджиния Вулф - I svyturi

Ar gyvenimuos visuos, kuriuos gyvenom,

Gyvenimuose, kurie kada dar bus,

Medžius matysim, matysim mes nurudenėjusius lapus,

murmėjo ji, sudurdama į kojinę virbalus. Atvertusi knygą, ėmė skaitinėti tai šen, tai ten, kur pakliuvo, ir taip skaitinėdama ji pajuto, kad ropščiasi atbula, paskui vėl parėplioja į priekį, skinasi kelią tarp susiraičiusių po ja žiedlapių, ir žinojo tik tai, kad šis štai baltas, o anas raudonas. Iš pradžių ji nesuprato, ką reiškia tie žodžiai.

Veskite, veskit čia, sparnuotosios pušys, visus jūreivius nugalėtuosius…

[Viljamo Brauno (William Browne, of Tavistock, 1588–1643) eilėraščio „Sirenų giesmė“ („The Sirens' Song“) eilutės.]

perskaitė ji, pervertė puslapį, siūbuodama, vingiuodama šen ir ten, nuo vienos eilutės prie kitos, tarsi nuo vienos medžio šakos ant kitos, nuo vienos baltai raudonos gėlės prie kitos, kol ją išbudino tylus garsas – vyras pliaukštelėjo sau per šlaunis. Jų akys susidūrė, bet kalbėtis nesinorėjo. Neturėjo, ką pasakyti, bet vis viena atrodė, kad iš jos kažkas sruvena į ją. Žinojo, tai gyvenimas, tai gyvenimo galia, tai tie galingi gyvybiniai syvai, kai išvydo jį šitaip pliaukštelint sau per šlaunis. Nepertrauk manęs, rodos, bylojo jis, nieko nesakyk, tiesiog sėdėk čia. Ir skaitė toliau. Lūpos trūkčiojo. Buvo sklidinas knygos gyvenimo, jo įkvėptas. Jis visiškai pamiršo visas smulkias šio vakaro nuoskaudas ir įgėlimus, kaip mirtinai nuobodu jam buvo ramiai sėdėti, kol žmonės be galo, be krašto valgė ir gėrė, kaip jis suirzo dėl to, kad žmona taip jaudinosi ir ėmė į širdį, kai jie nė nepaminėjo jo knygų, taip, tarsi jos iš viso neegzistuotų. Tačiau dabar jam, po velnių, visai nerūpėjo, kas pasieks raidę Z (jei mintis sruventų kaip raidynas, nuo A iki Z). Kas nors ją vis viena pasieks, ne jis, tai kas nors kitas. Susižavėjęs šio vyro jėga ir sveiku protu, gebėjimu tiesiai aprašyti paprastus dalykus, taip pavaizduoti žvejus ir tą vargšę išprotėjusią būtybę Makelbekito trobelėje, pasijuto toks stiprus, nusimetęs tokią naštą, jog susijaudino ir džiūgavo, ir neįstengė suturėti ašarų. Kilstelėjęs knygą ir prisidengęs ja veidą, leido ašaroms nusiristi, purtė galvą, visiškai užsimiršęs (bet neužmiršdamas kartą kitą susimąstyti apie tai, kaip moralės sampratos atsispindi prancūzų ir anglų romanuose, ir kad tegul Skoto rankos buvo supančiotos, jo požiūris greičiausiai ne mažiau teisingas negu visų kitų), visai užmiršęs savo rūpesčius ir nesėkmes, skaitydamas apie tai, kaip sielvartauja Makelbekitas paskendus sūnui Stiniui (tai buvo Skotas visame puikume) [Sero Valterio Skoto romanas „Antikvarininkas“ („The Antiquary“, 1816) priklausąs Veiverlių romanų serijai.], jausdamas stulbinamą malonumą ir knygos teikiamą energijos antplūdį.

Na, ką gi, lai jie parašo geriau, galvojo užbaigęs skyrių. Jautėsi, tarsi su kažkuo ginčytųsi ir ginčą būtų laimėjęs. Geriau už šitai jie tikrai neparašys, kad ir ką kalbėtų, tad ir jo paties padėtis jam ėmė atrodyti tvirtesnė. Tie įsimylėjėliai tik ri niekai, galvojo, vėl viską prisiminęs. Taip, ten niekai, o čia pirmarūšis dalykas, svarstė, gretindamas viena su kita. Bet jam reikia tai dar sykį perskaityti, jis neįsidėmėjo viso veikalo formos. Savo vertinimą norėjo palikti nežinomą. Tad grįžo prie kitos minties – jei tie jauni vyrai nevertina šito, savaime suprantama, jiems nerūpės ir jis. Tačiau nereikėtų skųstis, mąstė ponas Ramsis, bandydamas nuslopinti troškimą pasiskųsti žmonai, kad jauni vyrai juo nesižavi. Bet ne, juk pasiryžo, jis neįkyrės jai daugiau. Pažvelgė į ją skaitančią. Ji atrodė tokia taikinga skaitydama. Jam patiko galvoti, kad visi kažkur išėjo, o jis liko su ja vienas. Tačiau gyvenimo esmė juk nėra sugulti su moterimi į lovą, pamanė, grįždamas prie Skoto ir Balzako, prie anglų ir prancūzų romanų.

Ponia Ramsi kilstelėjo galvą, tarsi dar neišbudęs žmogus, tarsi sakytų, kad jei jis jau nori, kad ji pabustų, ji, aišku, pabus, bet jei ne, tai gal galėtų dar truputį pamiegoti, na, dar truputėlį, dar truputėlį? Ji tebelaipiojo tomis šakomis, aukštyn ir žemyn, rankomis lytėdama tai vieną, tai kitą žiedą.

Tačiau manęs nedžiugino visai

Nei rožių tvaskančių kerai raudoni

[Šekspyro 98-o soneto dešimta eilutė („Nor praise the deep vermilion in the rose…“; vertė A. Churginas).],

perskaitė ji, ir skaitydama juto, kaip užkopia į viršų, į pačią viršūnę. Koks malonumas! Koks poilsis! Ši eilutė kaip magnetas sutraukė visus dienos mažmožius, pajuto, kad protas tapo grynas, švarus. Ir štai ūmai ji nušvito, laikė ją rankose, dailią ir išmintingą, aiškią ir užbaigtą, tą iš gyvenimo iščiulptą esmę ir sutelktą soneto tobulybėje.

Pajuto, kaip vyras į ją žiūri. Jis šypsojosi jai, atlaidžiai, tarsi šiek tiek iš jos šaipytųsi, kad užmigo dieną, tačiau kartu galvojo, skaityk toliau. Dabar neatrodai liūdna, mąstė. Susidomėjo, kažin ką ji skaito, nes jis perdėdavo jos neišmanėliškumą, jos paprastumą, mat jam patikdavo galvoti, jog ji nėra protinga, kad nieko nenutuokia apie knygas. Svarstė, ar ji supranta, ką skaito. Tikriausiai ne, galvojo. Jos grožis gniaužia kvapą. Ji kaskart, jam atrodė, jei tai įmanoma, vis gražesnė.

Bet mano žvilgsnis rūškanas joje

Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,

Man tebebuvo šalta ir gūdu…

[Šekspyro minėto soneto pabaiga („Yet seemed it winter still, and, you away, / As with your shadow I with these did play“; vertė A. Churginas).]

užbaigė ji.

– Na? – tarė ji, svajingai atsakydama jam šypsena, pakėlusi akis nuo knygos. – Vien tavo blankų atšvaitą regėjo… – sumurmėjo ji, padėdama knygą ant stalo.

Kas nutiko, nusistebėjo ji paimdama mezginį, nuo tada, kai matė jį vieną? Prisimena, kaip rengėsi, žiūrėjo į mėnulį, Andrus per vakarienę laiko lėkštę per aukštai, ją prislegia Viljamo žodžiai, paukščiai medžiuose, sofa laiptinėje, vaikai nemiega, Čarlzas Tenslis pažadina juos numesdamas knygas, – ne, šitai ji prasimanė, o Polis turi zomšos kapšelį, jame nešiojasi laikrodį. Apie ką iš viso šito jam papasakoti? – Jie susižadėję, – tarė vėl imdama megzti, – Polis ir Minta. – Taip ir atspėjau, – tarė jis. Ne kažin ką apie tai galėjai pasakyti. Jos protas dar tebevirpėjo, tebevirpėjo nuo poezijos, jis vis dar tebejautė energijos antplūdį, jautėsi ypač tiesus, perskaitęs apie Stinio laidotuves. Tad sėdėjo tylėdami. Ir ji pajuto, ji nori, kad jis ką nors pasakytų.

Bet ką, bet ką, galvoja ji, toliau megzdama. Pasakyk bet ką. – Argi ne nuostabu ištekėti už vyriškio su zomšos kapšeliu laikrodžiui, – tarstelėjo ji, nes iš tokių dalykų jie kartu pasijuokdavo.

Jis prunkštelėjo. Šios sužadėtuvės jam nesiskyrė nuo visų kitų, o mergina šiam jaunikaičiui tikrai per gera. Lėtai jai atplaukė į galvą mintis, kodėl tada visi nori, kad žmonės tuoktųsi? Kokia viso to prasmė, kokia vertė? (Kiekvienas žodis, kurį jie dabar ištars, bus teisingas.) Prašau pasakyti ką nors, galvojo ji, norėdama išgirsti jo balsą. Mat pajuto, kaip šešėlis, kuris apgaubia juos abu, jau artinasi, jau tuoj vėl virš jos užsivers. Pasakyk bet ką, maldavo, įsmeigusi į jį žvilgsnį, tarsi prašytų pagalbos.

Jis tylėjo, tik siūravo kompasą ant laikrodžio grandinėlės, pirmyn atgal, galvodamas apie Skoto ir Balzako romanus. Tačiau pro dulksvas jų artimumo sienas, nes jie vis labiau artėjo vienas prie kito, nevalingai artyn ir artyn, juto ji, kaip jo protas, tarsi iškelta ranka, pritemdo ant jos proto, ir jis, kadangi dabar jos mintys jau pakrypo ta jam nemalonia linkme, apie jo „pesimizmą“, kaip sakydavo ji, ėmė nenustygti, tačiau nieko nepasakė, tik kilstelėjo ranką, užkišo už ausies plaukų garbaną, vėl ją išpurtė.