Вирджиния Вулф - I svyturi

– Tu tos kojinės šį vakarą nepabaigsi, – tarė jis, parodydamas į kojinę.

Kaip tik tai ji ir troško išgirsti, troško, kad pabartų atžariai ją. Jei jis sako, kad pesimizmas negerai, tai tikriausiai ir negerai, galvojo ji. Jų santuoka bus kuo laimingiausia.

– Ne, – tarė ji, išlygindama ant kelio kojinę, – aš jos nepabaigsiu.

Na, tai? Juto, kaip jis tebežiūri į ją, tik jau kitokiomis akimis, jis norėjo kažko, norėjo to, ką paprastai jai būdavo sunkiausia jam suteikti, norėjo, kad pasakytų jį mylinti. O, ne, to ji tikrai negalėjo padaryti. Kalbėti jam visuomet būdavo lengviau negu jai. Pasakyti jam ką nori būdavo vienas juokas, bet tik ne jai… Taip, rodos, kuo natūraliausiai pasakydavo ką panorėjęs, o paskui, lyg ir be jokios priežasties, ūmai pasigailėdavo pasakęs ir priekaištaudavo. Vadindavo ją beširde moterimi, juk niekada nepasako, kad jį myli. Tačiau tai netiesa, tai netiesa. Tiesiog ji niekada nekalba apie tai, ką jaučia. Gal pastebėtų kokį trupinį ant jo švarko? Kuo čia galėtų jam padėti? Pakilusi stovėjo prie lango su rudai raudona kojinyte rankose, nes norėjo nuo jo nusigręžti, be to, prisiminė, kokia ji naktį dažniausiai graži, kokia graži jūra. Bet žinojo, kad jai sukantis jis irgi pasuko galvą, kad toliau žiūri į ją. Žinojo, ką jis galvoja. Tu gražesnė nei bet kada. Ir ji jautėsi be galo graži. Negi tu nė karto man taip ir nepasakysi, kad mane myli, galvojo jis, nes buvo susijaudinęs, ir dėl Mintos, ir dėl knygos, ir dėl to, kad diena jau ėjo į pabaigą, o jie susiginčijo, ar plauks į švyturį. Tačiau to padaryti ji neįstengė, to pasakyti ji neįstengė. Paskui žinodama, kad jis vis dar ją stebi, laikydama kojinę, pažiūrėjo į jį. Žvelgdama į jį, užuot ką pasakiusi, atsigręžė laikydama kojinę ir ėmė šypsotis. Nes nors ji nepasakė nė žodžio, jis žinojo, aišku, jis žinojo, kad jį myli. To paneigti jis negalėjo. Ir šypsodamasi ji pažvelgė pro langą ir tarė (galvodama sau, niekas šioje žemėje negali prilygti tokiai laimei).

– Taip, tu buvai teisus. Rytoj bus drėgna. Plaukti ryt negalėsime.

Ji to nepasakė, tačiau jis žinojo. Ir žiūrėjo į jį šypsodamasi. Mat ji ir šįsyk laimėjo.

Laikas eina

I

– Na ką, teks palaukti, pažiūrėsime, ką parodys ateitis, – tarė ponas Banksas, grįždamas iš terasos.

– Jau beveik per tamsu, kad ką nors įžiūrėtum, – tarė Andrus, parėjęs iš paplūdimio.

– Jau beveik neįmanoma atskirti jūros nuo smėlio, – tarstelėjo Pru.

– Ar palikti tą šviesą degančią? – paklausė Lilė, kai jie viduj nusivilko apsiaustus.

– Ne, – atsakė Pru, – nereikia, jei visi parėjo. Andrau, – šūktelėjo, – tik užgesink šviesą koridoriuje.

Viena po kitos lempos užgeso, tik pono Karmišelio žvakė, mat atsigulęs iškart nemigdavo, mėgo truputį paskaityti Vergilijų, liko degti ilgiau nei kitų.

II

Tad kai užgesino visas šviesas, į tamsą nugrimzdo mėnulis, ir menka srovelė, barbenanti į stogą, ištvino didžiausiu pasaulį tamson panardinusiu potvyniu. Rodėsi, neliko nieko, kas būtų nenuplukdytas šio potvynio, neužgožtas šios tamsos viešpatystės; tamsa šliaužė pro raktų skylutes ir sienų plyšius, įsivogė už langų užuolaidų, prasismelkė į miegamuosius, pakeliui prarydama ąsotį ir dubenį, vienur pasiglemždama vazą su raudonais ir geltonais jurginais, kitur kietus komodos kraštus ir masyvų šios kūną. Ne tik baldų negalėjai atskirti kas kur; iš kūno nei proto neliko nieko, iš ko galėtum pasakyti, štai čia jis, o ten ana ji. Kartais pakildavo ranka, tarsi už ko nusitverti, o gal ką nuvaikyti, kartkartėmis kažkas sudejuodavo, kažkas nusijuokdavo, lyg pabandęs papokštauti su niekiu.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų nė šapelis nekrusteli. Tik per surūdijusius vyrius ir nuo jūros šlapias išbrinkusias medines namo dalis (juk namas vis dėlto buvo sukiužęs) vijosi aplink kampus, o paskui išdrįsdavo įsigauti į vidų nuo didžiojo vėjo atsiplėšę pasiklydę vėjūkščiai. Galėjai juos nesunkiai įsivaizduoti įtykinančius į svetainę, žaidžiančius su atplyšusio sienos apmušalo skiaute, klausinėjančius ir besistebinčius, kiek ji čia dar plevėsuos, kada nudriks? Minkštais pirštais perbraukę per sienas, iškeliaudami toliau, dar susimąstę klaustelėjo raudonas ir geltonas sienų apmušalų rožes, ar jos išbluks, dar stabtelėjo ir paskaitinėjo (laiko turėjo marias) suplėšytus ir į šiukšlių krepšį sumestus laiškus, apžiūrėjo gėles ir knygas, nes šios visos dabar pleveno atverstos, ir vis klausinėjo. Ar buvo jie sąjungininkai, ar buvo jie priešai? Kažin kiek laiko tvėrė draugystė ar pyktis?

Kai klaidžiojanti švieselė blyškiais savo žingsniais ant laiptų ir demblio parodė jiems kelią, – gal atklydo iš kokios prasivėrusios žvaigždės, gal iš pamėkliško laivo, gal net iš paties švyturio, – padūkę vėjūkščiai užsikeberiojo laiptais ir ėmė smalsiai šniukštinėti aplink miegamojo duris. Nesvarbu, kas kitur gali prapulti ir išnykti, tai, kas čia, lai liks nepajudinta. Čia toms slysčiojančioms šviesoms, tiems apgraibomis kelio ieškantiems vėjūkščiams, kurie pūsčioja ir pasilenkia virš lovos, bus pasakyta: negalima jums čia nei liesti, nei naikinti. Tai išgirdę, pavargę, it šmėklos su plunksnos lengvumo pirštais ir besvoriu plunksnos atkaklumu, dirstelėję dar sykį į užmerktas akis, sapne susigniaužusius pirštus, pavargusiai susisupstę į savo apsiaustus išnyko. Tik paskui dar pašniukštom, lytėdami pavaikštinėjo jie prie lango ant laiptų, sulindo į tarnų miegamuosius, į dėžes palėpėje, lipdami žemyn nubalino obuolius ant valgomojo stalo, pačiupinėjo rožių žied lapius, palytėjo paveikslą ant molberto, nusibraukė kojas į demblį, ant grindų pripūtė smėlio. Pagaliau nenoromis ir visai liovėsi pūsčioti, susirinko į krūvą, visi sykiu atsiduso, visi sykiu išleido betikslį gūsį raudos, į kurį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, plačiai virstelėdamos, įleidę kažin ką nematomą, trinktelėję jam įkandin.

[Čia Vergilijų skaitęs ponas Karmišelis užpūtė žvakę. Buvo vidurnaktis.]

III

Tačiau ką pagaliau reiškia viena naktis? Trumpas laiko tarpas, ypač kai tamsa užkrinta taip anksti ir taip greitai vėl sučiulba paukštis, užgieda gaidys ar krusteli bangos išlinky blyški žalsvuma. Naktį pakeičia naktis. Žiema jų turi didžiulę atsargą, it kortų malką, ir nenuilstančiais pirštais dalija jas lygiai, vienodai. Naktys ilgėja, naktys tamsėja. Kai kurios it skaisčias plokštes iškelia aukštyn skaidrias planetas. Rudens apdraskyti medžiai blyksteli suplėšytų vėliavų ryškiu, liepsnojančiu vėsiuose, niauriuose katedros urvuose, kur auksinėmis raidėmis marmuriniuose puslapiuose surašyta, kaip numirštama mūšyje, kaip blunka kaulai, kaip dega jie tolimuose Indijos smėlynuose. Rudeniški medžiai švyti geltonoje mėnulio šviesoje, mėnulio pilnačių šviesoje, kuri subrandina gimdymo galią, ražieną išlygina, o teliūskuojančios bangos mėlynumą sugrąžina į krantą.

Atrodė, dabar, tarytum sujaudinta žmogaus atgailavimo ir viso jo triūso, dieviškoji malonė praskleidžia uždangą ir ryš kiai, vaizdingai parodo už jos pasistiepusį kiškį, dūžtančią bangą, siūruojančią valtį, kurie, jei nusipelnytume, visuomet būtų mūsų. Tačiau dieviškasis maloningumas timpteli virvelę ir užtraukia uždangą, jam ima nepatikti, jis užlieja savo turtus liūtimi su kruša, taip juos sutraiško, taip su žeme sumaišo, kad, jau atrodytų, sunku ir įsivaizduoti, kad kada nors jie galėtų atgauti pirmykštę ramybę ar kad iš jų fragmentų kada nors būtų įmanoma surinkti pavidalus, ar kad iš išbarstytų kąsnelių kada nors galėtų pavykti perskaityti aiškius tiesos žodžius. Mat už kantrybę tepriklauso mums vieną kartą žvilgtelėti, tepriklauso tik trumpas atokvėpis nuo triūso.