Вирджиния Вулф - I svyturi

[Pru mirė tą vasarą nuo kažkokios ligos, gimdydama kūdikį. Baisesnės tragedijos, žmonės kalbėjo, negalėjai nė įsivaizduoti, kai niekas, tikino jie, nebuvo laimės labiau už ją nusipelnęs.]

Dabar per vasaros karštį vėjas vėl nusiuntė savo pasiuntinius į namą. Saulėtuose kambariuose musės audė tinklus, piktžolės po langais naktimis nepavargdamos barbendavo į lango stiklą. Kai sutemdavo, švyturio spindulys, tamsoje valdingai nutįsęs per kilimą, pindamas ant jo šviesos raštą, atsklisdavo dabar minkštesne pavasarine šviesa, susiliejančia su mėnulio spinduliais, slysdavo jis lengvai, tarsi glamonėdamas, vogčiomis uždelsdavo, dirstelėdavo, o paskui sugrįždavo pažiūrėti dar kartą. Tačiau kai viską užliedavo šis liulantis meilumas, kai ilgasis spindulys atsiremdavo į lovą, suskildavo akmuo, išsileisdavo dar viena šalio klostė, ir šis kabėjo ten plevendamas. Trumpomis vasaros naktimis, ilgomis vasaros dienomis, kai tuščiuose kambariuose skambėdavo laukų aidas ir musių dūzgesys, ilgas vimpilas švelniai siūruodavo, be tikslo sūpuodavosi. Saulė taip išrengdavo ir apnuogindavo kambarius, užtvindydavo juos geltona migla, kad kai ponia Makneb įsiveržusi siūbuodavo po namus dulkindama ir šluodama, atrodė ji kaip atogrąžų žuvis, nardanti po saulės apšviestus vandenis.

Tačiau vėliau vasarą snaudulį ir miegą ėmė pertraukti grėsmingi garsai, tarsi į veltinį daužomo plaktuko dūžiai, nuo jų protarpiais taip sudrebėdavo namas, kad šalio klostės dar smarkiau išsileido, suskilinėjo arbatos puodeliai. Skimbtelėdavo bufete stiklai, lyg milžinas, nepakėlęs kančios, būtų riktelėjęs griausmingu balsu, sudrebindamas stiklines bufete. Paskui vėl visa nuščiūdavo, paskui vėl naktis po nakties, kartais net ir dienos šviesoje, kai ryškėdavo rožės, o šviesa kuo aiškiausiai regėdavo ant sienos savo atvaizdą, į šią tylą, į šį abejingumą, šį vientisumą tarsi kažin kas šlumštelėdavo nukrisdamas.

[Prancūzijoje sprogo sviedinys, su skeveldromis išlėkė į orą dvidešimt ar trisdešimt jaunų vyrų; Andrus, kuris, dėkui apvaizdai, mirė akimirksniu, buvo tarp jų.]

Tą vasarą tie, kas eidavo pasivaikščioti pajūriu, paklausinėti jūros ir dangaus, ką jiems pasakys, kokią klajojančią viziją parodys, be įprastų dieviškosios gausos ženklų – saulėlydžio jūroje, aušros blyškumo, pakylančio mėnulio, žvejų valčių mėnesienoje, purvo bandeles kepančių ar žolių kuokštais besisvaidančių vaikų, pastebėjo ir prieštaraujančių šiai džiaugsmingai bei romiai aplinkai ženklų. Išvysdavo jie nebyliai pasirodantį pelenų spalvos laivą, išnyrantį ir vėl išnykstantį; ramiame jūros paviršiuje pasirodydavo purpurinė dėmė, tarsi vandenų gelmėje kažkas nematomas kunkuliuotų ir kraujuotų. Išryškėję peizaže, šie vaizdai negalėdavo nesukelti pačių jautriausių reakcijų; išvydęs juos, vaikščiojantis pakrante stabtelėdavo susimąstyti, ar gali tokie ženklai jam žadėti ką palankaus. Jų stačiai nepaisyti neįmanoma, neįmanoma nematyti grėsmingo jų reikšmingumo peizaže, neįmanoma žingsniuoti pajūriu toliau ir gėrėtis tuo, kaip išorinis grožis atspindi vidinį grožį.

Ar Gamta pratęsia tai, ką sumano žmogus? Ar ji užbaigia tai, ką žmogus pradeda? Juk lygiai abejingai žvelgia ji į žmogaus nelaimę, jo niekingumą ir kančią. Ta svaja pasidalyti savimi, pasiekti išsipildymą, rasti pajūrio vienatvėj atsakymą juk buvo tik veidrodžio atspindys, o veidrodis pats argi nebuvo tik stiklo paviršius, kuris užsitraukia stojus ramybei, kilnesnėms jėgoms giliai sumigus? Nekantrus ir nusivylęs (nes grožis vilioja, grožis guodžia) klajūnas negalėdavo toliau keliauti pajūriu, susimąstymas tapdavo nepakenčiamas, veidrodis sudaužytas.

[Ponas Karmišelis tą pavasarį išleido eilių tomelį, sulaukusį netikėto pasisekimo. Karas, tvirtino žmonės, atgaivino susidomėjimą poezija.]

VII

Naktis po nakties, vasara po žiemos, ir audros kančia, ir gied ro oro staigi verianti strėlė viešpatavo čia netrukdomos. Pasiklausęs (jei būtų buvę kam klausyti) viršutiniuose tuščio namo kambariuose būtum girdėjęs grumant chaosą, retkarčiais pertraukiamą žaibo, virsmą ir daužymąsi, kai linksminasi vėjai ir bangos it amorfiški į beformes mases panašūs milžinai, kurių kaktose neblyksteli protas, kai virsta vienas ant kito, nardo ir grimzta tamsoj ir šviesoj (nes naktis ir diena, mėnuo ir metai vienas nuo kito jau nesiskyrė), beprotybės žaidimuose, kol ima atrodyti, kad visata virsta kūliais apimta laukinės sumaišties, užplūsta beprasmiškos aistros, be jokio tikslo, kad grumiasi pati su savimi. Pavasarį sodo urnos pražydo gėlėmis iš vėjo atneštų sėklų, pleškėjo spalvomis kaip kasmet. Žibuoklės žydėjo, žydėjo narcizai. Bet dienos ramybė ir skaidrumas buvo tokie svetimi, koks svetimas buvo nakties chaosas, sąmyšis, kai sustingo medžiai, sustingo gėlės, kai žiūrėjo jie priešais save, kai pakėlė akis, bet nieko neišvydo, beakiai ir tokie baisūs.

VIII

Nebijodama, kad kam pakenks, nes juk šeima neatvažiuos, o namą parduos, greičiausiai per Mykolines, ponia Makneb pasilenkė ir pasiskynė gėlių – parsineš puokštę namo. Pamerkė jas ant stalo, kol valė dulkes, mėgo gėles, gaila, kad jų niekas nemato. Sakykim, namą parduos (stovėjo įsisprendusi į šonus prieš veidrodį), bet jį juk vis viena reikės prižiūrėti, reikės. Juk tiek metų stovėjo be gyvos dvasios jame. Knygos, daiktai apsitraukė pelėsiais, nes vyko karas, pagalbininkų rasti buvo sunku, tai ir namai nebuvo sutvarkyti, kaip būtų norėjusi. Dabar juos iššveisti vienam žmogui tikrai per sunku. Ji per sena. Skauda kojas. Visas tas knygas reikia išnešti ant pievelės prieš saulę, koridoriuje byra tinkas, virš studijos lango užsikimšo lietvamzdis, pribėgo vandens, kilimą visai supūdė. Bet juk tie žmonės turėtų patys atvažiuoti, turėtų ką nors atsiųsti, nes komodose pilna drabužių, visuose miegamuosiuose palikta drabužių. Ką su jais daryti? Juose jau ir taip prisiveisė kandžių – ponios Ramsi drabužiuose, vargšės moters. Šitų drabužių jau tikrai nesivilktų. Numirė ji, kalbėjo, jau prieš kelerius metus Londone. Štai tas senas pilkas apsiaustas, kurį vilkėdavo dirbdama sode (ponia Makneb pačiupinėjo apsiaustą). Taip ir mato ją, ateidama taku su skalbiniais, pasilenkusią prie gėlių (sode dabar graudus vaizdas, sužėlę kur kas, gėlynuose įsitaisę kiškiai), – taip ir mato ją su kuriuo nors vaikų, su tuo pilku apsiaustu. O dar jos aulinukai ir batai, ant stalelio palikusi šepetį ir šukas, dėl Dievo, tarsi tikėtųsi ryt čia sugrįžti. (Ji galop jau mirė staiga, taip žmonės kalbėjo.) Ir jau sykį ketino jie atvažiuoti, bet atidėjo kelionę, vis dėl karo, dėl to, kad šiais laikais taip sunku keliauti, per visus tuos metus nė karto neatvažiavo, tik pinigų atsiųsdavo, bet niekada neparašė, neatvažiavo ir tikisi rasti viską, kaip palikę, Dievulėliau! Štai tualetinis stalelis pilnutėlis daiktų (atitraukė stalčius), nosinių, kaspinų. Taip, ji taip ir mato ponią Ramsi, ateidama taku su skalbiniais. „Labas vakaras, ponia Makneb“, – pasisveikindavo ponia, maloniai su ja elgdavosi. Visos merginos ją mėgo. Tačiau, Dievulėliau, kiek visko nuo tų laikų pasikeitė (uždarė stalčių), kiek šeimų prarado artimuosius. Taigi ponia mirusi, ponaitį Andrų užmušė kare, panelė Pru pasimirė gimdydama pirmąjį kūdikį, bet ir visi kiti šiais laikais prarado ką iš artimųjų, kainos begėdiškai pakilo ir iki šiol nesumažėjo. Taip, ji puikiai prisimena ponią su šiuo apsiaustu.

„Labas vakaras, ponia Makneb“, – ištardavo, ir ji liepusi virėjai palikti jai lėkštę pieniškos sriubos. Maniusi, gal norėsianti, gal praalko, kol atkeliavo iš miestelio su skalbinių našta. Taip ir regi ją dabar, pasilenkusią prie gėlių; išblukęs ir mirksintis, it gelsvas spindulys ar ratelis teleskopo vamzdžio gale, moters su pilku apsiaustu pavidalas nubėga miegamojo siena, per tualetinį stalelį, per prausyklę, kol ponia Makneb šlubčioja ir klibikščiuoja, dulkindama, lygindama. O kuo ta virėja vardu? Mildreda? Mariana? Kažkoks panašus. A, na, ir pamiršo, kaip ji viską pamiršta. Arši kaip visos rudaplaukės moterys. Kiek jos sykiu prisijuokdavo. Ji virtuvėje visada būdavo laukiama. Pralinksmindavo jas, dievaži. Taip, gyvenimas tada tikrai buvo geresnis.