Вирджиния Вулф - I svyturi

Atsinešė kėdę. Tiksliais senmergės judesiais pastatė molbertą ant vejos krašto, ne per arti pono Karmišelio, bet ir ne per toli, kad jaustųsi už jo pasislėpusi. Taip, prieš tuos dešimt metų ji tikriausiai ir stovėjo kaip tik čia. Prisimena sieną, gyvatvorę, medį. Niekaip negalėjo rasti objektų santykio. Šį paveikslą nešiojosi savyje visuos tuos metus. Dabar pasijuto, tarsi būtų radusi tą ieškotą sprendimą, pagaliau žino, ką nori padaryti.

Tačiau ponui Ramsiui artėjant, to daryti ji negalėjo. Kaskart jam artėjant, – vaikštinėjo mat terasa, – slinko žlugimas, slinko chaosas. Ji negalėjo tapyti. Lankstėsi, sukosi, paėmė skudurėlį, išspaudė iš tūbelės dažų. Tačiau tai jo puolimą atrėmė tik trumpam. Kol jis prieš akis, ji nieko neįstengs imtis. Jei suteiktų jam bent menkiausią galimybę, jei išvystų ją, sudėjusią ginklus, žiūrinčią jo pusėn, iškart šoktų prie jos, tvirtindamas, kaip praeitą vakarą: „Pamatysite, kaip mes pasikeitėme.“ Nors visi sėdėjo nebylūs, įtemptai žvelgdami, šeši vaikai, kuriuos jie vadindavo Anglijos karalių ir karalienių vardais: Rudaplaukis, Gražioji, Nuožmioji, Rūstusis, juto, kaip visi užvirė įniršiu. Geraširdė senutė ponia Bekvit tarstelėjo kažką protinga. Tačiau aną vakarą ji pajuto, kiek daug šiuose namuose skirtingų aistrų. Dar sustiprindamas šį chaosą, ponas Ramsis pakilo, spustelėjo jai ranką ir tarė: „Pamatysit, kaip mes pasikeitę.“ Ir nė vienas jų net nekrustelėjo, neištarė nė žodžio; tik sėdėjo, tarsi būtų jiems be galo sunku susitaikyti su tuo, kad jis tai pasakė. Tik Džeimsas (aiškiai Rūstusis) susiraukė prieš lempą; o Kem vyniojo aplink pirštą nosinaitę. Tada jis priminė jiems, kad ryt ryte vyksią į švyturį. Tad lai pasiruošia ir pusę aštuonių laukia koridoriuje. Paskui jau ranka siekdamas durų stabtelėjo, grįžtelėjo į juos. O gal jie nė nenori plaukti, paklausė. Jei tik būtų išdrįsę ištarti ne (kažkodėl, rodos, jis šito norėjo), būtų jis ir vėl tragiškai puolęs į karčius nevilties vandenis. Gestai jo it talentingo aktoriaus. Atrodė lyg karalius tremtyje. Džeimsas užsispyręs pareiškė taip. Kem nelaiminga jam pritarė. O taip, jie abu bus pasiruošę, patvirtino. Ir Lilei tai pasirodė tikra tragedija, ne karstas, dulkės ir įkapės, bet prievarta verčiami vaikai, pavergta jų dvasia. Džeimsui šešiolika, Kem gal septyniolika. Apsidairė, ieškodama tos, kurios su jais nebuvo, tikriausiai ponios Ramsi. Tik geraširdė ponia Bekvit po lempa peržiūrinėja savo eskizus. Paskui pasijuto pavargusi, sąmonė vis dar bangavo su jūra, ją įveikė skonis ir kvapas, kokius vietos įgy ja ilgai jose nesilankius; žvakės ėmė plazdėti akyse, nulenkė nuovargis, nugalėjo miegas. Buvo nuostabi, žvaigždėta naktis, užlipę į viršų girdėjo bangas, o einant pro laiptinės langą, apstulbino didžiulis blyškus mėnulis. Ji iškart užmigo.

Švarią drobę tvirtai uždėjo ant molberto tarsi užkardą, lai ir silpnutę, tačiau, vylėsi, pakankamą, apčiuopiamą, svarią, kad apgintų nuo pono Ramsio ir jo taiklios akies. Kaip įmanydama stengėsi, jam nusigręžus, žvilgtelėti į savo paveikslą. Štai ten ta linija, čia ta masė. Tačiau apie jokį darbą negali būti nė kalbos. Net jei jis būtų per keliolika metrų nuo jos, net jei jis nieko nekalbėtų, net jei jos nematytų, vis viena įstengtų įsismelkti, viešpatauti, save primesti. Jis viską pakeičia, ji neįžiūri spalvos, ji neįžiūri linijų, net jam atsukus nugarą, ji įstengia tik galvoti viena, bet jis juk bus šalia po akimirksnio, reikalaudamas to, ko, jautė, jam suteikti negali. Padėjo vieną teptuką, pasirinko kitą. Kada pagaliau ateis tie vaikai? Kada jie visi išvyks, nerimavo. Tas žmogus niekada nedavė, galvojo ji, jau imdama pykti, jis tik ėmė. Antra vertus, ji bus priversta duoti. Ponia Ramsi duodavo. Duodavo, duodavo, duodama numirė, – visa šita paliko. Iš tiesų ji pyko ant ponios Ramsi. Su virpančiu tarp pirštų teptuku žiūrėjo į gyvatvorę, laiptelį, sieną. Dėl visko kalta ponia Ramsi. Ji numirė. O štai keturiasdešimt ketverių Lilė gaišta laiką neįstengdama ko nors imtis, apsimeta, kad tapo, apsimeta daranti tai, kas nedaroma apsimetus, ir dėl viso to kalta ponia Ramsi. Kam ji numirė. Laiptelis, ant kurio ji sėdėdavo, tuščias. Ji numirė.

Bet kam nepaliaujamai tai kartoti? Gal geriau liautis žadinus jausmą, kurio nejauti? Kam ta šventvagystė? Visa išdžiūvo, visa nuvyto, visa išeikvota. Nereikėjo jiems jos kviesti, nereikėjo jai atvažiuoti. Keturiasdešimt ketverių gaišti laiką jau per vėlu, mąstė ji. Nepakenčia, kad turi apsimesti tapanti. Teptukas – vienintelis patikimas jos ginklas kivirčų, griuvėsių, sumaišties pasaulyje; paėmus teptuką apsimetinėti nevalia, o dar sąmoningai, to ji negali pakęsti. Bet jis verčia ją. Nepaliesi drobės, rodos, tvirtina, kol nesuteiksi man to, ko iš tavęs noriu. Štai jis ir vėl artėja, jau netoli, alkanas, išprotėjęs. Ką gi, apimta nevilties, pamanė Lilė, o dešinė jos ranka nusviro, gal būtų paprasčiau, jei mes tai atliktume. Prisiminusi ji tikrai įstengtų pamėgdžioti tą spindėjimą, pagarbos išraišką, savęs atsižadėjimą, kuriuos yra mačiusi daugelio moterų (tarkime, ponios Ramsi) veiduose, kai panašiomis progomis jos prapliupdavo, – prisiminė ponios Ramsi veido išraišką, – ekstaziška užuojauta ir mėgavimasis atpildu, kurio sulaukdavo, kuris, nors Lilė ir nesuprato, kas jį suteikdavo, aiškiai užliedavo aukščiausia palaima, kokią gali patirti žmogaus prigimtis. Štai jis sustingo jai prie šono. Na, ką gi, suteiks jam tai, ką pajėgia.

II

Ji atrodo šiek tiek susitraukusi, pamanė jis. Per maža, per smulki, bet nepasakysi, kad nepatraukli. Ji patiko jam. Vienu metu pašnekėdavo, kad ji tekės už Viljamo Bankso, tačiau nieko iš to neišėjo. Žmona mėgo Lilę. Per pusryčius jis mažumėlę nesusitvardė. Ir be to, be to, kaip tik tą akimirką stiprus impulsas stumtelėjo jį, pačiam nesuvokiant, artintis prie bet kurios moters, priversti ją, nesvarbu kaip, toks stiprus buvo tas jo poreikis, suteikti jam tai, ko troško, – užuojautos.

Ar kas nors ja rūpinasi, paklausė, ar jai nieko netrūksta?

„O taip, ačiū, jai nieko netrūksta“, – nervingai atsakiusi Lilė Brisko. Ne, ji neįstengs to padaryti. Taip nežmoniškai reikliai jis laukė, kad ji turėjo iškart nuplaukti ant išsiliejusios iš jos užuojautos bangos. Tačiau liko sustingusi. Pakibo nelemta pauzė. Abu žiūrėjo į jūrą. Kodėl, galvojo ponas Ramsis, ji turėtų žiūrėti į jūrą, kai čia stoviu aš? Tikėkimės, jūra ne įsisiautės, ir jie galės išlipti prie švyturio, tarstelėjo ji. Bet kaip tai susiję su švyturiu? Kaip tai su kuo nors susiję, nekantriai svarstė jis. Nevalingai (nes jau tikrai neįstengė daugiau tvardytis) išsiveržė iš jo tokia dejonė, kad bet kuri kita moteris šiam pasauly būtų ką nors padariusi, ką nors pasakiusi; visos, išskyrus mane, pamanė Lilė, piktai save pašiepdama, nes juk aš nesu moteris, aš juk, matyti, tesu sugižusi, prasto būdo, išdžiūvusi senmergė.

Ponas Ramsis iš širdies gelmių atsiduso. Jis laukė. Negi ji nieko nepasakys? Nejau ji nemato, ko jis nori iš jos? Tada pareiškė turįs ypatingą priežastį, dėl kurios nori nuvykti į švyturį. Jo žmona siųsdavo vyrams lauktuvių. Ten yra toks vargšas berniukas, tuberkuliozės suėstu klubu, švyturio sargo sūnus. Jis iš širdies gelmių atsiduso. Jis iškalbingai atsiduso. Lilė troško vieno, kad šis stiprus sielvarto potvynis, šis nepasotinamas užuojautos alkis, šis reikalavimas visiškai jam atsiduoti, nes sielvarto šis žmogus sukaupęs tiek, jog jos gyvenimo nepakaks išklausyti, prasigraužtų kita vaga (vis dar žiūrėjo į namą, vildamasi, kad juos tuoj pertrauks), kol jos nenuplukdė.