Вирджиния Вулф - I svyturi

– Tokios ekspedicijos, – tarė ponas Ramsis braukdamas žemę bato galu, – labai sunkios. – Lilė ir toliau nieko nesakė. (Ji tikra vėpla, ji akmuo, pamanė sau jis.) – Jos be galo išsekina, – kalbėjo įsmeigęs liguistą žvilgsnį, nuo kurio jai darėsi silpna (juk jis vaidina, šis didis vyras dedasi tragišku herojumi), į savo dailias rankas. Kaip siaubinga, kaip nepadoru. Nejau jie niekada neateis, klausė ji, nes ilgiau nebeįstengė pakelti šios nežmoniško sielvarto naštos, ji nė akimirkos ilgiau neatlaikys šių sunkių skausmo draperijų svorio (o jis, rodos, galutinai susmego, net šiek tiek svyravo stovėdamas).

Ji ir toliau neįstengė nieko pasakyti, visame horizonte, regis, nesimatė nieko, apie ką galėtum pradėti kalbą; stebėdamasi tik juto, kad ponas Ramsis stovi šalia, kad jo žvilgsnis sielvartingai krinta ant žolės, atimdamas jos spalvą; ant raudonskruosčio, apsnūdusio, viskuo patenkinto pono Karmišelio, ant gulimojo krėslo skaitančio prancūzų romaną; užmeta ant šio tarsi gedulo skraistę, lyg tokia klestinti būtis šiame sielvarto kupiname pasaulyje jam keltų tik pačias niūriausias mintis. Tik pažiūrėk į jį, atrodo, bylojo jis, ir pažiūrėk į mane. O iš tiesų visą laiką norėjo pasakyti viena, pagalvok apie mane, pagalvok apie mane. O, kad tą sunkumą neštų ir praneštų pro mus, troško Lilė, tačiau tik įsmeigė molbertą pusmetriu arčiau jo; vyras, bet koks vyras sustabdytų šį sielvarto proveržį, nutrauktų šias raudas. O ji, moteris, ji šį siaubą tiktai sukelia, bet moteris juk turėtų žinoti ir kaip jį įveikti? Kaip ji apgėdina visą moterų giminę, stovėdama šitaip, lyg mietą prarijusi. Juk reikia sakyti, – ką čia reikia sakyti? – O, pone Ramsi! Mielasis pone Ramsi! Juk kaip tik taip ir šūktelėtų ta miela senoji dama, piešianti eskizus, ponia Bekvit, kaip tik taip ji iškart būtų pasakiusi, ir teisingai. Bet ne Lilė. Tad stovėjo jiedu abu, visiškai atskirti nuo viso pasaulio, neišsemiama jo savigaila, užuojautos maldavimas liejosi ir telkšojo balomis jai prie kojų, o ji, nelemta nusidėjėlė, padarė tik tiek – kilstelėjo virš kulkšnių sijonus, kad nesušlaptų. Ir stovėjo kaip žemė tylėdama, tvirtai nusitvėrusi teptuko.

Tačiau dangui negalėtum labiau dėkoti, nes viduje išgirdo garsus, tikriausiai ateina Kem su Džeimsu. Tačiau ponas Ramsis žinodamas, kad laiko jam liko nedaug, vienišą jos figūrą prislėgė smarkia sielvarto našta, savo amžiumi, savo trapumu, vienatve; bet ūmai, kai nekantriai krestelėjo galvą, suirzęs, – nes pagaliau, kokia moteris jam atsispirtų? – pastebėjo, kad jo batraiščiai neužrišti. Ir tikrai, batai šie, pagalvojo žvelgdama į juos Lilė, buvo nepaprasti; išskaptuoti tarsi skulptūra, didžiuliai, kaip ir visa kita, ką dėvėjo ponas Ramsis, be menkiausios dvejonės tik jo. Ji įsivaizdavo juos įeinant į kambarį savo valia, o nusiavus jie liudija tragizmą, atšiaurumą, nesutramdomą temperamentą, žavesį. – Kokie nuostabūs auliniai! – sušuko ji. Jai buvo gėda dėl savęs. Kai jis maldauja paguosti sielą, kai parodė jai kraujuojančias rankas, suplėšytą širdį, kai paprašė pasigailėti, ji linksmai sušunka „kokius nuostabius jūs avite aulinius!“ Ji nusipelnė, žinojo ir jau palenkė galvą laukdama visiško sunaikinimo, kurį atneš nesutramdomai prasiveržęs jo įniršis. Tačiau užuot ją sunaikinęs, ponas Ramsis nusišypsojo. Jo skraistė, draperijos, negalia nuo jo nukrito. O taip, ištarė, iškeldamas koją, kad ji galėtų apžiūrėti, tai pirmarūšiai batai. Anglijoje tėra vienas batsiuvys, gebantis pasiūti tokius aulinius. Batai, tarė jis, vienas didžiausių žmonijos prakeiksmų, nes batsiuviams terūpi, kaip smarkiau nuvarginti žmonių kojas. Be to, jie labiausiai priešgyniauti linkusi žmonijos dalis. Didžiumą jaunystės paskyręs tam, kad priverstų juos kaip dera pasiūti batus. Norėtų atkreipti jos dėmesį (vėl kilstelėjo dešinę, paskui kairę koją), kad ji tikriausiai niekada nemačiusi tokios formos batų. Ir pasiūti jie iš minkščiausios pasauly odos. Dažniausiai oda tėra rudas popierius ir kartonas. Jis patenkintas žvilgtelėjo į vis dar ore kybančią savo koją. Ji pajuto, kad jie atsidūrė saulėtoj saloj, kur viešpatavo taika, sveikas protas ir amžinai švietė saulė, palaimintoje gerųjų batų saloje. Jos širdis ėmė linkti į jį. „O dabar pažiūrėkime, ar jūs mokate užrišti mazgą“, – tarė jis. Paniekino jos menkutį mazgelį, parodė jai savo išradimą. Taip rištas, niekada neatsiriš. Triskart jos batą užrišo, triskart atrišo.

Kodėl kažin šiuo visiškai nederamu momentu, kai jis buvo pasilenkęs prie jos bato, taip sklandžiai pajuto gailestį jam, kad kai pasilenkė, kraujas mušė jai į veidą, ir galvodama apie savo beširdiškumą (juk pavadino jį komediantu) pajuto, kaip akys papuro, kaip jas ėmė gelti nuo ašarų? Krapštydamasis prie batraiščių, pasirodė jai kupinas neišsemiamo tragizmo. Jis užrišdavo mazgus. Jis pirko batus. Šioje kelionėje ponui Ramsiui niekas negalėjo padėti. Bet kaip tik dabar, kai ji norėjo ką pasakyti, kai gal jau būtų galėjusi šį tą pasakyti, štai ir jie – Kem ir Džeimsas. Jie pasirodė terasoje. Ėjo lėtai vilkdami kojas, vienas šalia kito, rimta melancholiška pora.

Bet kodėl ateina jie šitokie niaurūs, negalėjo nesuirzti juos išvydusi, juk jie galėjo pasirodyti daug linksmesni, jie būtų galėję suteikti jam tai, ko dabar, kai jie pasirodė, ji nebegalės jam duoti. Nes staiga ją apėmė tuštuma ir nusivylimas. Gailestį pajuto per vėlai, štai dabar jo gaili, bet kam jam dabar šis jos gailestis. Dabar jis tapo oriu pagyvenusiu vyru, kuriam ji nė kiek nereikalinga. Pasijuto įskaudinta. Jis persimetė per petį kuprinę, išdalijo paketus, – jų turėjo gausybę, visi negrabiai suvynioti į rudą popierių. Nusiuntė Kem pasiimti apsiausto. Atrodė visai kaip į ekspediciją išsiruošiantis vadas. Apsisukęs išvedė juos tvirtu karišku žingsniu, žengdamas su tais pasakiškais batais. Nutolo taku, nešdamas rudo popieriaus paketus. Vaikai nusekė jam įkandin. Atrodė, pagalvojo Lilė, taip, tarsi lemtis lėmė jiems pakelti sunkų išbandymą, tad jie ėmėsi jo, dar tokie jauni, kad paklusniai sektų tėvu, bet su tokiu nuovargiu akyse, kuris jai pasakė, kad nebyliai jie iškentėjo tai, kas pranoksta jų metus. Tad ėjo jie veja, ir Lilei atrodė, kad žvelgia į praplaukiančią procesiją, kurią suvienijęs akino į priekį žygio reikšmingumo jausmas, ir jo stumiami, tegul ir lėtai slinkdami bei svyruodami, laikėsi šia maža grupele, neatskiriama, keistai sukrečiančia. Eidamas pro šalį, mandagiai, tačiau iš tolo, ponas Ramsis kilstelėjo ranką ir su ja atsisveikino.

Bet koks veidas, pamanė ji, iškart pajusdama užuojautą, kuri reikalavo būti išliejama. Kas gi jį išskaptavo, tą veidą? Mąstymas, manytų ji, naktis po nakties, apie virtuvės stalų realumą, pridūrė, prisimindama tą simbolį, kurį jai nesuprantant, apie ką mąsto ponas Ramsis, buvo pasiūlęs Andrus. (Jis žuvo nuo sviedinio skeveldros, prisiminė ji.) Virtuvės stalas atrodė tokia atšiauri vizija, kažkas plikas, kietas, jokio puošnumo. Jis be jokios spalvos, vieni kampai ir kraštai, tikrai visiškai primityvus. Tačiau ponas Ramsis nenuleisdavo nuo jo akių, nesutikdavo, kad jį kas išblaškytų ar nukreiptų jo dėmesį kur kitur; kol jo veide pasirodydavo išsekimas, kol įgydavo asketišką išvaizdą ir tokio kaip stalas nepuošnų grožį, kuris jai taip giliai įsirėždavo į širdį. Bet, prisiminė ji (stovėdama ten, kur paliko ją ponas Ramsis, laikydama teptuką), kartais jis apsiniaukdavo nuo rūpesčių – ne tokių kilnių, tai, matyt, apimdavo jį abejonės dėl stalo, – ar tas stalas buvo tikras stalas, ar verta buvo skirti jam šitiek laiko, ar pagaliau įstengė jį surasti. Taip, numanė, kad abejodavo jis, kitaip juk nebūtų žmonių tiek daug klausinėjęs. Apie tai, matyt, jie kartais vėlai naktinis kalbėdavosi ir su ponia Ramsi, nes kitą diena ji atrodydavo pavargusi; o Lilė įsiusdavo ant jo dėl kokios nors kvailos smulkmenos. Tačiau dabar jis neturi su kuo pasikalbėti, nei apie stalą, nei apie savo batus, nei apie mazgus; jis tarsi liūtas, ieškantis aukos, kurią praris; sielvarto paženklintu veidu, tokiu tragišku, kad jai baisu, jog iš baimės pasitraukia aukščiau sijonus. O tada, prisimena, staiga atsigavo, staiga užsidegė (kai Lilė pagyrė jo batus), staiga atgavo gyvastingumą ir susidomėjimą paprasčiausiais žmogiškais dalykais, tačiau ir tas susidomėjimas praėjo ir pasikeitė (nes keisdavosi jis nuolat ir nieko neslėpdavo), virsdamas kažkuo kitu, kas jai buvo nauja, kas, jei prisipažintų, būtų privertęs ją gėdytis savo suirzimo; dabar pasirodė, kad jis nusimetė visus rūpesčius ir ambicijas, užuojautos viltį ir pagyrimų troškimą, žengė į kažkokią sritį, į kurią gal šiek tiek viliojo smalsumas, į kurią nebyliai pasitardamas su savimi, o gal ir su kuo kitu žengė tos mažos, nepasiekiamos procesijos priešakyje. Tačiau koks nepaprastas veidas! Trinktelėjo varteliai.