Вирджиния Вулф - I svyturi

Taip, vėjas gaivina, valtis palinkusi smagiai kapoja vandenį, jis šoka į šalis, trykšta žalsvomis kaskadomis, burbulais, kriokliais. Kem žiūri žemyn į putas, į vandenį su jo lobiais, greitis ją hipnotizuoja, saitas tarp jos ir Džeimso silpnėja. Šiek tiek susileidžia. Ima galvoti, kaip greitai plaukia, kur mes keliaujam? Judėjimas ją užliūliuoja, o Džeimsas, įsmeigęs akis į burę ir horizontą, niaurus vairuoja valtį. Tačiau vairuodamas ima svarstyti, kad galėtų pasprukti, galėtų nuo viso šito pabėgti. Jie juk kur nors vis viena nuplauktų, vis viena išsivaduotų. Abu, žvilgtelėję vienas į kitą, pajuto greičio ir kaitos suteiktą jausmą, kad gali pasprukti, šis pakylėjo. Tačiau pajutęs vėją, nė kiek ne mažiau susijaudino ir ponas Ramsis, tad kai senasis Makalisteris pasisuko išmesti už valties meškerę, jis garsiai sušuko:

– Mes pražuvom, – ir vėl, – po vieną! [Eilutės iš Viljamo Kauperio (William Cowper) eilėraščio „Išmestasis į krantą“ („The Castaway“, 1799; „We perished, each alone…“).] O paskui, apimtas įprasto apgailestavimo, o gal drovumo protrūkio, pakilo ir pamojavo ranka kranto link. – Matot tą mažą namelį? – rodė, trokšdamas, kad Kem pažiūrėtų.

Ta nenorom pakilo ir pažiūrėjo. Tačiau kuris gi tas jų namas? Ji jau neįstengė įžiūrėti, kuris ten, ant kalvos, tas jų namas. Viskas atrodo taip nutolę, taip tvarkinga, neatpažįstama. Krantas įmantriai išraižytas, tolimas, nepasiekiamas. Dar tiek netoli nuplaukė, o jau atrodo taip nutolę, pakrantė taip pasikeitusi, santūri, išnykstanti, jie jau tarsi tai pakrantei nė nepriklauso. Kur jų namas, ji neįžiūri.

„Bet aš į jūrą audringesnę…“ [Eilutės iš to paties eilėraščio („…but I beneath a rougher sea / Was whelmed in deeper gulfs than he…“).] – murmėjo ponas Ramsis. Jis žvilgsniu susirado namą ir jį išvydęs jame pamatė save, vienišą vaikštinėjantį po terasą. Vaikštinėjo pirmyn ir atgal tarp urnų, sau atrodė be galo susenęs, sulinkęs, tad ir sėdėdamas valtyje lenkėsi, gūžėsi, iškart įsijausdamas į šį savo, nelaimingo vyro, našlio, gedinčio žmogaus, vaidmenį; taip sukvietė priešais save gailinčių jo žmonių, suvaidino pats sau, čia pat sėdėdamas valtyje, nedidelę dramą, jo vaidmuo reikalavo nusenimo, išsekimo ir sielvarto (kilstelėjo rankas, kokios jo liesos, tai tikra, jis nesvajoja), o tada gausiai pasipylė jam moterų užuojautos, vaizdavosi jis, kaip jos užjaus, kaip gailėsis. Taigi bent svajose sulaukęs menkos dalies to malonumo, kurį suteikdavo jam moterų paguoda, ištarė jis jau švelniau, geidulingiau:

Bet aš į jūrą audringesnę, gilesnę bangą

Panirau nei jis…

Ir dabar jo gedulingus žodžius išgirdo visi. Kem kilstelėjo nuo sėdynės išsigandusi, pasipiktinusi. Bet pašokusi išgąsdino tėvą, šis sudrebėjo pamiršęs eiles, sušuko: „Žiūrėki, žiūrėki!“ taip ūmai, kad Džeimsas irgi pasuko galvą per petį į salą. Jie visi žiūrėjo. Jie visi žiūrėjo į salą.

Bet Kem nieko nematė. Ji galvojo apie tai, kaip visi tie takai ir veja, sumušti ir mazguoti nuo praleidžiamo jų gyvenimo, išnyko, kaip jie nusitrynė, kaip jie išnyko, tapo nerealūs, o tikra dabar štai kas: valtis, užlopyta burė, Makalisteris su auskarais, bangų šniokštimas, visa tai dabar realu. Galvodama apie tai murmėjo sau „mes pražuvom… po vieną…“, nes tėvo žodžiai smarkiai įsirėžė į sąmonę, o šis, išvydęs ją neaišku kur žvalgantis, ėmė erzinti. Negi ji nepažįsta kompaso krypčių, paklausė jis. Nejau neatskiria šiaurės nuo pietų? Negi ji tikrai mano, kad jie gyvena štai ten? Jis vėl parodė kryptį, parodė jai, kur jų namas, štai ten, prie tų medžių. Nejau ji negalėtų būti šiek tiek tikslesnė, papriekaištavo. „Na, pasakyk man, kur rytai, kur vakarai?“ – tarė jis, pusiau juokdamasis iš jos, pusiau bardamas, nes neįstengė suprasti, kaip turėtų veikti kompaso krypčių neatskiriančio žmogaus protas. Tačiau Kem jų neatskyrė. Matydamas ją sėdinčią, dabar jau gerokai išsigandusią, dvejonių kupinomis akimis žvelgiančią ten, kur namų nebuvo, ponas Ramsis užmiršo savo svajonę, kaip vaikštinėjo tarp urnų, kaip tiesėsi į jį rankos. Galvojo, tos moterys visada tokios, jų protas beviltiškai miglotas, šito jis niekada taip ir nepajėgė suprasti, bet taip jau buvo. Tokia buvo ir jo žmona. Jos neįstengia į savo galvas ko nors įsidėti. Tačiau pyko ant žmonos jis neteisingai. Maža to, nejau jam visai nepatiko tas moterų nekonkretumas? Juk tai ypatingo jų žavesio dalis. Priversiu ją man nusišypsoti, pagalvojo. Atrodo išsigandusi, tokia tyli. Sunėrė pirštus, nusprendęs, jog prislopins balsą, nutaisys ramų veidą, sutramdys tuos greitus ekspresyvius gestus, kuriais taip meistriškai priversdavo žmones jo gailėti ar jį girti. Jis išgaus iš jos šypseną, sugalvos ką nors miela ir paprasta jai pasakyti. Bet ką? Taip įsijautęs į tą savo darbą, kad nė neprisimena, ką tokiais atvejais dera sakyti. Na, gal paklaus apie šuniuką. Jie turėjo šuniuką. Kas šiandien pasirūpins šuniuku, paklausė jis. Taip, nesigailėdamas jo galvojo Džeimsas, žiūrėdamas į sesers galvą burės fone, dabar ji nusilenks. Liksiu su tironija kovoti vienas, priesaiką įvykdyti teks man vienam. Kem neįstengs iki paskutinio atodūsio priešintis tironijai, galvojo niauriai, stebėdamas jos veidą, liūdną, paniurusį, nuolaidų. Taip kartais virš žalio šlaito užslenka debesis ir nusileidžia sunkumas, o kalnai aplink tokie niūrūs, tokie liūdni, kad atrodo, apmąsto jie šio debesies užtemdyto šlaito lemtį, gal apgailėdami, o gal piktai džiūgaudami; taip ir Kem jautėsi užtemdyta, sėdėdama tarp tų ramių ryžtingų vyrų, svarstydama, ką atsakyti tėvui apie šuniuką. Kaip atsispirti jo maldavimui, atleisk man, rūpinkis manimi. Džeimsas įstatymo teikėjas, su išminties plokštėmis, atverstomis jam ant kelio (jo ranka ant vairalazdės tapo įstatymo simboliu), liepė: priešinkis, kovok su juo. Ir teisingai, jis liepė teisingai. Nes jie, galvojo, priešinsis tironijai iki paskutinio atodūsio. Iš visų žmonių savybių ji labiausiai gerbė teisingumą. Brolis buvo jai dievas, o tėvas nuoširdžiausias maldautojas. Kuriam paklusti, galvojo ji, žvelgdama į krantą, kurio krypčių nepažino, galvojo apie tai, kaip pievelė ir terasa, ir namas tapo sulyginti su krantu, ir kaip dabar ten įsivyravo taika. „Džasperas, – ištarė niauriai. – Jis pasirūpins šuniuku.“ Ir kaip ketinanti jį pavadinti, neatstojo tėvas. Kai buvo mažas berniukas, turėjo šunį Straksių. Taip, ji pasiduos, galvojo Džeimsas, matydamas sesers veide šmėkštelėjusią išraišką. Jos taip nuleidžia akis, žiūri į savo mezginį ar dar ką nors. Paskui ūmai pakelia žvilgsnį. Plyksteli kažkas melsvas, prisimena jis, ir tada tas sėdintysis su juo nusijuokia, tarsi nusilenkia. Džeimsas labai pyksta. Tikriausiai tai buvo motina, svarstė, ji sėdi ant žemos kėdės, o tėvas stovi šalia. Ėmė naršyti po begalinę virtinę įspūdžių, kuriuos laikas, lapas po lapo, klostė po klostės, suklojo jo smegenyse, dėliodamas juos nenuilstamai; tarp kvapų, garsų, balsų, šaižių, aidžių, švelnių; pralinguoja šviesos, dunksteli šepečiai, šiuša ir šnabžda jūra, vyriškis žingsniuoja pirmyn ir atgal, stabteli ir tiesus sustingsta virš jų. O Kem, pastebi jis, įmerkia į vandenį pirš tus, žiūri į krantą, nieko nesako. Ne, ji nenusileis, galvoja, ji ne tokia, svarsto Džeimsas. Na, jei Kem nenori jam atsakyti, tai jis ir neįkyrės, nusprendžia ponas Ramsis, traukdamas iš kišenės knygą. Bet ji tikrai jam atsakytų, iš visos širdies troško nustumti kažkokią jos liežuviui iškilusią kliūtį ir pasakyti, na, taip, pavadinsiu jį Straksiumi. Ji net norėjo paklausti, ar tai tas pats šuo, kuris vienas rado kelią per durpynus? Tačiau kad ir kiek stengėsi, nesugalvojo, kaip čia ką nors panašaus pasakyti, kad liktų arši ir ištikima priesaikai, bet sykiu taip, kad nepamatytų Džeimsas, perduotų tėvui slaptą meilės, kurią jam jaučia, ženklą. Nes, galvojo mirkydama ranką (dabar Makalisterio berniukas pagavo skumbrę, ir ta daužėsi valties dugne kruvinomis žiaunomis), žiūrėdama į Džeimsą, kuris nenuleido bejausmių akių nuo burės, tik trumpai žvilgtelėdamas į horizontą, tu juk nepatiri šitų dvejonių, šito nežmoniško gundymo. Tėvas ieškojo kišenėse, dar sekundė ir susiras knygą. Nes nebuvo to, kas ją trauktų labiau, – jo nuostabiai gražios rankos, ir pėdos, ir balsas, ir žodžiai, ir skubėjimas, temperamentas, ir keistumas, ir aistra, ir tas šūksnis visiems girdint „mes pražuvom… po vieną“, ir jo nutolimas. (Jis atsivertė knygą.) Tačiau nepakenčiamas, mąstė ji, žiūrėdama, kaip Makalisteris ir jo berniukas ištraukia kabliuką iš kitos žuvies žiaunų, tas jo šiurkštus aklumas, ta jo tironija, nuodiję jos vaikystę, sukeldavę audras; tokias, kad ji ir dabar nubunda drebėdama iš įniršio, prisiminusi kurį nors iš jo įsakymų; kokį nors akiplėšišką „daryk tai“, „daryk šitai“, jo valdžią, „paklusk man“.