Вирджиния Вулф - I svyturi

Tokia tai buvo Reilių istorija, galvojo Lilė. Įsivaizduodavo, kaip pasakoja ją poniai Ramsi, kuri tikrai smalsautų sužinoti, kaip tiems Reiliams klostėsi. Džiaugdamasi papasakotų poniai Ramsi, kad Reilių santuoka nenusisekė.

Tačiau mirusieji, svarstė Lilė, susidūrusi su nauja kliūtimi kompozicijoje ir priversta stabtelėti bei pagalvoti, vėl kokį pusmetrį žingtelėjo atgal, a, mirusieji, murmėjo ji, mes jų gailimės, mes nustumiam juos į šalį, mes net mažumėlę juos niekinam. Jie mūsų malonėje. Ponia Ramsi išbluko ir išėjo, galvojo Lilė, mes galime nepaisyti jos norų, galime ir pašiepti jos banalias, primityvias, senamades idėjas. Ji vis labiau tolsta nuo mūsų. Juk ar ne pasityčiojimas, kad šio daugybės metų koridoriaus gale mato ją iš nevykusių pasakytų dalykų kartojančią būtent šį „tekėkit, tekėkit!“ (sėdi ji labai tiesi, rytas ankstus, sode už lango ima čirkšti paukščiai)? Ir tektų tada jai pasakyti, kad visa susiklostė kitaip, nei norėjai. Jie laimingi savaip, aš laiminga taip. Gyvenimas visiškai pasikeitė. Sulig šiais žodžiais net jos grožis trumpam pasirodė priblėsęs ir senamadis. Tad stovėdama ant vejos, saulei kepinant nugarą, apmąstydama Reilių gyvenimą, trumpą akimirką Lilė nugalėjo ponią Ramsi, kuri niekada nesužinos, kad Polis eidavo į kavines, kad jis sėdėjo ant žemės, o Minta padavinėjo jam įrankius, kad Lilė stovi čia tapydama, niekada taip ir neištekėjusi, nė už Viljamo Bankso.

Nes taip juk ponia Ramsi planavo. Gal jei būtų gyvenusi, būtų privertusi jį išsipildyti. Jau ir tą vasarą jis buvo „mieliausias iš vyrų“. Jis „rimčiausias mokslininkas tarp savo amžininkų, sako mano vyras“. Jis buvo ir „vargšas Viljamas – man jo tikrai gaila, kai nueinu aplankyti ir neišvystu jo namuose nė trupinėlio grožio, nėra kas nė gėlių pamerkia“. Tad juos siųsdavo sykiu pasivaikščioti, jai tvirtindavo, su ta lengva ironija, dėl kurios ji taip lengvai išslysdavo tau pro pirštus, neva Lilės protas kaip mokslininkės. Ji mėgsta gėles, ji tokia tiksli. Ir kodėl ji turėjo tą maniją visus sutuokti, svarstė Lilė, čia žingtelėdama arčiau, čia vėl atsitraukdama nuo molberto.

Staiga, kaip staigiai nukrinta nuo skliauto žvaigždė, jos sąmonė tvykstelėjo raudona šviesa, apgaubdama Polį Reilį, o gal sklisdama nuo jo. Ji žėrėjo it laužas, kurį, švęsdami kažkokią šventę, tolimame paplūdimyje uždegė laukiniai. Ji girdėjo šniokštimą ir traškėjimą. Visa jūra per mylių mylias apsipylė raudoniu ir auksu. Su juo sumišo lengvas vyno kvapas, jis svaigino ją, nes ji ir vėl pajuto tą strimgalvišką troškimą mestis nuo uolos ir paskęsti ieškodama paplūdimyje perlų segės. Riaumojimas ir traškesys gąsdino ją ir vertė susigūžti, pripildė baimės ir pasišlykštėjimo, tarsi regėdama šio reginio didybę ir galią matė ji ir tai, kaip ši galia mito namų lobiu, mito godžiai, atgrasiai ir bjaurėjosi. Tik šis vaizdas, ši didybė pranoko bet ką, ką kada nors buvo patyrusi, ir liepsnojo metų metus, tarsi pavojaus laužas vienišoje saloje jūros pakraštyje, ir tereikėjo ištarti „įsimylėjusi“, kai tą pat akimirką, kaip ir dabar, vėl supleškėdavo Polio laužas. Paskui laužas susmuko, ir ji tarstelėjo sau juokdamasi „Reiliai“, prisiminusi, kaip Polis vaikštinėjo į kavines ir žaidė šaškėmis.

Ji juk nuo to išsigelbėjo tik per plauką, galvojo. Tada žiūrėjo į staltiesę ir jai tvykstelėjo mintis, kad medį pastums į kompozicijos vidurį, ir kai jai niekada nereikės už nieko tekėti, pasijuto nežmoniškai pakylėta. Dabar juto, kad galėtų pasipriešinti poniai Ramsi, ir kokia derama tai būtų pagarba tai stulbinamai galiai, kurią ponia Ramsi turėjo žmonėms. Daryk tai, liepdavo ji, ir žmogus tai darydavo. Net jos šešėlis lange, kai sėdėdavo su Džeimsu, spinduliavo valdingumą. Prisiminė, kaip Viljamą Banksą sukrėtė, kad motinos ir sūnaus Lilė nenutapė kaip pagrindinių. Negi ji nesižavi jų grožiu, paklausė jis. Bet Viljamas klausė jos, prisimena, žiūrėdamas tomis protingomis vaiko akimis, kai ji aiškino, kad tokiu būdu jokios nepagarbos neparodė; kad šviesa štai čia reikalauja šešėlio ten, ir taip toliau. Ji tikrai neketina paniekinti tokio objekto, kurį, abu sutiko, dieviškai pavaizdavo Rafaelis. Ne, ji nešnekėjo ciniškai. Priešingai. Savo mokslininko protu jis suprato – toks nesuinteresuoto protingumo įrodymas jai patiko, ją neapsakomai paguodė. Su tokiu žmogumi galima ir rimčiau kalbėtis apie tapybą. Draugystė su juo tikrai buvo vienas iš jos gyvenimo malonumų. Ji mylėjo Viljamą Banksą.

Jie eidavo į Hamptono dvaro rūmus, ir jis, nepriekaištingas džentelmenas, paprastai palikdavo jai pakankamai laiko rankoms nusiplauti, o pats pavaikštinėdavo paupiu. Tokia jau buvo ta jų draugystė, tiek daug dalykų joje likdavo nepasakyta. Paskui vaikštinėdavo po kiemelius, vasara po vasaros, žavėdavosi proporcijomis ir gėlėmis, jis pasakodavo jai apie perspektyvą, apie architektūrą, paskui stabtelėdavo pažiūrėti į medį, ežero vaizdą, pasigėrėti vaiku (taip sielvartaudavo, kad neturi dukters), tuo abstrakčiu nesuinteresuotu pasigėrėjimu, kokiu gėrisi žmogus, praleidęs laboratorijose tiek laiko, kad kai iš jų išeina, pasaulis ima jį stulbinti; taigi žingsniuodavo jis lėtai, prisidengdavo ranka akis, stabtelėdavo, atkra gindavo atgal galvą vien tam, kad įkvėptų oro. Kartą užsiminė, kad namų šeimininkė atostogauja, o jam reikėtų nupirkti kilimą ant laiptų. Ar Lilė nenueitų su juo nupirkti to naujo kilimo ant laiptų? Sykį kažin kas jį paskatino imti pasakoti apie Ramsius, prisiminė, kaip pirmąsyk išvydo ją, dėvinčią pilką skrybėlę, ji buvo ne vyresnė nei devyniolikos ar dvidešimties. Net kvapą gniaužė, tokia ji buvo graži. Ir jis sustojo žvelgdamas į Hamptono dvaro rūmų alėją, tarsi tikėdamasis išvysti ją tarp fontanų.

Dabar ji pažvelgė į svetainės laiptelį. Viljamo akimis regėjo moters pavidalą, taikingą ir tykų, nuleistomis akimis. Ji sėdėjo mąstydama, svarstydama (tą dieną buvo apsivilkusi pilkai, pamanė Lilė). Jos akys nuleistos. Akių ji niekada nepakelia. Taip, galvojo Lilė, įtemptai žvelgdama, aš tą žvilgsnį tikrų tikriausiai mačiau, tik apsirengusi buvo ji ne pilkai, ir nebuvo nei rami, nei jauna, nei tokia jau taikinga. Jos pavidalą sąmonė atgaivino be galo greitai. Nuostabiai graži, kaip ir sakė Viljamas. Tačiau grožis buvo toli gražu ne viskas. Grožis bausdavo, – būdavo jis per ūmus, būdavo absoliutus. Gyvenimą jis sustabdydavo, sustingdydavo. Nepastebėdavai menko susijaudinimo, raudonio, blyškumo, kokios keistos grimasos, užkritusios šviesos ar šešėlio, kurie akimirkai tą veidą padarydavo neatpažįstamą, suteikdavo naujų bruožų, kuriuos vėliau jau matydavai nuolat. Tačiau daug paprasčiau būdavo visa šita pridengti grožiu. Bet kokia buvo ta išvaizda, svarstė Lilė, kai užsimaukšlindavo ant galvos veltinę skrybėlę, kai lėkdavo per žolę ar bardavo sodininką Kenedį? Kas galėtų jai pasakyti, kas galėtų jai padėti?

Nenoromis ji išniro iš susimąstymo ir pajuto, kad žiūri ne tiek į paveikslą, kiek, apspangusi, tarsi į ką nežemiško, į poną Karmišelį. Jis tysojo ant gulimojo krėslo, sunėręs rankas ant pilvo, nei skaitė, nei miegojo, tik šildėsi saulėje, tarsi niekaip negalėdamas atsimėgauti. Knyga nukritusi ant žolės.

Norėjo prieiti tiesiai prie jo ir šūktelėti: „Pone Karmišeli!“ Jis pakeltų akis, draugiškai, kaip visuomet, apsiblaususį žvilgsnį. Bet juk žmogų verta žadinti tik tada, kai žinai, ką nori pasakyti. O pasakyti ji norėjo ne ką nors tik, pasakyti norėjo viską. Apgailėtini žodžiai, perskeliantys mintį, ją sudraskantys, nieko neišreiškia. „Apie gyvenimą, apie mirtį, apie ponią Ramsi“, – ne, pagalvojo, nieko negali pasakyti. Kuo svarbesnė akimirka, tuo mažiau pavyksta pasakyti. Žodžiai nuplevena įkypai ir kerta apačioj taikinio. Todėl jau nė nebandai, ir mintis įgrimzta atgal, tampi tada kaip tie pagyvenę žmonės, atsargūs, slapukai, su raukšle tarpuaky ir nuogąstavimo kupinu žvilgsniu. Nes kaip galima žodžiais išreikšti šias kūno emocijas? (Ji vėl pažiūrėjo į laiptelį palei svetainę, jis atrodo neapsakomai tuščias.) Tai juk kūno pajautos, ne proto būva. Ir tie tuščių laiptų vaizdo sukelti fiziniai pojūčiai ūmai tapo itin nemalonūs. Kai trokšti ir neturi, – tai užgula kūną sunkumu, sukelia tuštumą ir įtampą. Trokšti ir neturi, trokšti ir trokšti, kaip tai gniaužia širdį, kaip tai gniaužia ir gniaužia širdį! O, ponia Ramsi, šūktelėjo ji tylutėliai, tai esybei, sėdėjusiai palei valtį, tai iš jos susikūrusiai abstraktybei, tai moteriai pilku drabužiu, tarsi priekaištaudama jai, kam išėjo, o paskui išėjusi, kam vėl sugrįžo. Galvodama tai jautiesi saugi. Šmėkla, oru, niekiu, žaislu, su kuriuo lengvai ir saugiai gali žaisti bet kada dieną ir naktį, – juk ji visu tuo buvo, o paskui staiga ištiesė ranką ir va šitaip suspaudė širdį. Staiga laiptai prie svetainės tušti, vėjas pūsčioja kėdės apsiuvą viduje, terasoje kūliu virsta šunelis, sodo bangavimas ir šnabždesys it kreivės ir arabeskos, besiraitančios aplink visiškos tuštumos centrą.