Вирджиния Вулф - I svyturi

„Ką gi tai reiškia? Kaip jūs visa tai paaiškinsite?“ – norėjo paklausti, vėl atsigręždama į poną Karmišelį. Mat visas pasaulis šią ankstyvą rytmečio valandą, atrodė, išsiliejo minties tvenkiniu, giliu realybės baseinu, ir galėjai beveik įsivaizduoti, kad jei, tarkim, ponas Karmišelis būtų prabilęs, šio tvenkinio paviršių būtų sudrumstusi ašarėlė. O tada? Kažkas pasirodytų. Tave stumtelėtų ranka, tvykstelėtų geležtė. Na, nesąmonė, žinoma.

Jai kilo keistas įtarimas, kad jis vis dėlto girdi tuos dalykus, kurių ji neištaria. Neperprantamas senas vyriškis su geltona dėme barzdoje, poezija ir mįslėmis romiai plūkuriuoja per pasaulį, kuris patenkina visas jo reikmes, taip, kad jai atrodo, jog tereikia jam ištiesti ranką ten, kur guli ant pievelės, ir sužvejos viską, ko tik nori. Pažvelgė į savo paveikslą. Tikriausiai toks ir būtų jo atsakymas, – kaip „tu“ ir ‚aš“, ir „ji“ praeina ir išnyksta, kaip niekas neišlieka, viskas pasikeičia, bet tik ne žodžiai, tik ne dažai. Tačiau vis viena jį pakabins palėpėje, galvojo, susuks ir užmes už sofos; taip, net ir tokio paveikslo kaip šis laukia ne ką geresnis likimas. Gal reikėtų sakyti, ir šios teplionės, gal ne tiek paties paveikslo, kiek to, ką juo bandyta perteikti, kad „išliktų jis visiems laikams“, ketino pasakyti, arba, nes žodžiai jai pačiai nuskambėjo tarsi kokia pagyra, užsiminti be žodžių, tačiau bandydama dar kartą pažiūrėti į paveikslą, nustebo supratusi, jog išvysti jo neįstengia. Karštas skystis užtvindė akis (iš pradžių nė nemanė, kad ašaros), jos apsitraukė tiršta migla, ir nė neužkliudydamos lūpų kietumo ašaros riedėjo skruostais. Bet juk visom kitom prasmėm – taip, iš tiesų, – ji kuo puikiausiai tvardėsi. Tai ar ji verkė ponios Ramsi, nė nesuprasdama, kad jaučiasi nelaiminga? Vėl kreipėsi į senąjį poną Karmišelį. Kas gi tai? Kai gi tai reiškia? Negi daiktai gali iškelti rankas ir tave pastverti, nejau geležtė gali įpjauti, kumštis sugniaužti? Nejau nėra jokio saugumo? Negi širdis taip ir nesužinojo, koks tas pasaulis? Jokių gairių, jokios priedangos, o visa tik stebuklas, tik šuolis nuo bokšto smaigalio į orą? Negi gali būti, kad net ir vyresniems žmonėms gyvenimas yra toks – gąsdinantis, netikėtas, nežinomas? Akimirką jai atrodė, kad jeigu jie abu pakiltų, dabar pat, čia ant vejos, pareikalautų paaiškinimo, kodėl tas gyvenimas toks trumpas, kodėl jis toks nepaaiškinamas, paklaustų to įniršę, išreikštų savo pasipiktinimą taip, kaip dviem visiškai protingoms žmogiškoms būtybėms dera jį išreikšti, tuomet išsiskleistų grožis, užsipildytų tuštuma, tuščios puošmenos įgytų formą, jeigu sušuktų jie gana garsiai, ponia Ramsi sugrįžtų. „Ponia Ramsi! Ponia Ramsi!“ – ištarė garsiai. Skruostais pylėsi ašaros.

VI

[Makalisterio berniukas paėmė žuvį ir išpjovęs iš jos šono keturkampį gabalą užmovė kaip mailių ant kabliuko. Sumaitotą kūną (dar gyvą) išmetė atgal į jūrą.]

VII

„Ponia Ramsi!“, „Ponia Ramsi!“, tačiau nieko neįvyko. Sielvartas stiprėjo. Negi iš sielvarto gali šitaip aptemti protas, pamanė. Na, nesvarbu, juk senis jos negirdėjo. Liko iškilmingas, ramus ir, pasakytum, net išdidus. Ačiū dangui, niekas neišgirdo, kaip ji riktelėjo tuo niekingu riksmu, liaukis gi, skausme, liaukis! Ne, ji neišėjo iš proto. Niekas nematė, kaip nuo siauros lentelės ji žingtelėjo į susinaikinimo vandenis. Jiems ji ir liko menkutė senmergė, nusitvėrusi teptuko.

Pamažu skausmingas troškimas vėl išvysti, kartus pyktis (kam ją vėl kviečia atgal, juk ji jau manė, kad niekada ponios Ramsi daugiau negailaus. Negi pasigedo jos tarp tuščių kavos puodelių per pusryčius? Juk nė kiek) atlyžo; ir iš to sielvarto, tarsi priešnuodis, liko tik palengvėjimas, tarsi balzamas, o dar, ir vėl taip paslaptingai, jausmas, kad kažkas yra šalia, kad ponia Ramsi šalia; ir dėl šito trumpam palengvėjo ta našta, kurią pasaulis ant jos užvertė, nes ji nepastebimai stovėjo šalia, o paskui (nes tai buvo ponia Ramsi su visu savo grožiu), užsidėjo ant galvos baltų gėlių vainiką ir su juo nuėjo. Lilė vėl išspaudė iš tūbelių dažų. Dabar ji susikaus su ta gyvatvore. Net keista, kad taip matė ją, įprastu greitu žingsniu nužengiančią per laukus, banguojančius švelniom violetinėm bangom, ir išnykstančią tarp gėlių – hiacintų, o gal lelijų. Tai kažkokia tapytojo akies sukurta iliuzija. Nes išgirdusi apie jos mirtį, dienų dienas šitaip ją matydavo, užsidedančią ant galvos vainiką ir žingsniuojančią su savo bičiuliu šešėliu per laukus. Vaizdas, frazė turėjo galią paguosti. Kad ir kur Lilė būtų, ar tapytų čia kaime, ar Londone, ją nuolat lankydavo ta vizija, ir jos prisimerkusios akys ieškodavo to, kas šią viziją galėjo paskatinti. Ieškodavo tramvajaus vagone, omnibuse, bandydavo nusitverti peties ar skruosto linijos, žvelgdavo į langus priešais, ieškodavo vakare lempelėmis apvedžiotoje Pikadilio gatvėje. Tačiau visur regėjo tik mirties laukus. Bet paprastai perverdavo kas nors, – gal veidas, balsas, berniukas su laikraščiais, šūkaliojantis „Standard“, „News“, – įskaudindavo, pažadindavo, reikalaudavo ir galų gale išsireikalaudavo dėmesio, todėl vizija nuolat rasdavosi nauja ir nauja. Paakinta instinktyvios atstumo ir mėlynumo reikmės, dabar ji žvilgtelėjo į įlanką sau po kojų, kur mėlynos bangų juostos rikiavosi tarsi kalvos, o violetinės erdvės vėrėsi tarsi akmenynai, ir vėl, kaip atsitikdavo dažnai, sutrikdė ją kažkas neįprasta. Ruda dėmelė įlankos viduryje. Tai juk valtis. Taip, taip, netruko suprasti. Bet kieno valtis? Pono Ramsio valtis, atsakė ji sau. Pono Ramsio, to vyro, kurs pražygiavo prieš ją iškėlęs ranką, nutolęs, procesijos priešakyje, su nuostabaus grožio batais, prašydamas jos užuojautos, o ji suteikti ją atsisakė. Valtis jau nukeliavusi per pusę įlankos.

Toks gražus buvo rytas, išskyrus vėjelio brūkštelėjimą retkarčiais, jūra ir dangus atrodo tarsi vientisas audinys, lyg burės būtų įstrigusios aukštai danguje, o gal debesys nupuolę į jūrą. Toli į jūrą išplaukęs garlaivis nutempė padange ilgą dūmų juostą, kuri susisukusi į puošnų ritinį taip ir liko karoti ore, tarsi oras būtų kokia plonutė marlė, kuri viską sustabdo ir sulaiko savo tinkle, švelniai pasiūruodama į šonus. Ir kaip kartais būna, kai oras be galo gražus, uolos, atrodo, mato laivus, o laivai į uolas žiūri, tarsi vieni kitiems kažką svarbaus bylotų. Nors retkarčiais švyturys priartėdavo prie kranto visai arti, šiandien jis ištirpo ryto ūkuose ir nutolęs atrodė kaip prapuolęs toliausiose tolybėse.

„Kur jie dabar?“ – žiūrėdama į jūrą nerimavo Lilė. Kur jis, tas senas senutėlis vyriškis, kuris pražingsniavo pro ją, pasikišęs po pažastimi rudo popieriaus ryšelį? Valtis jau įlankos viduryje.

VIII

Ne, jie ten nieko nejaučia, Kem svarstė žiūrėdama į krantą, kuris čia iškildamas, čia nugrimzdamas tapo vis ramesnis, vis taikingesnis. Jos ranka paliko pėdsaką jūroje, o mintys rikiavo į raštus žalsvus vandens verpetus ir ruožus, nuščiuvusios, susisupusios į miglas, pasitelkusios vaizduotę, klajojo mintys povandeniniame pasaulyje, kur perlai kekėmis kybo ant baltų šakelių, kur žalsvoje prieblandoje mūsų sąmonė atsimaino, o pusiau permatomas kūnas švyti apsigaubęs žalsvu apsiaustu.

Sūkurys aplink ranką susilpnėjo, vanduo liovėsi sruventi, pasaulis prisipildė girgždėjimo ir gurgždėjimo. Bangos dužo ir teliūskavo į valties šoną, tarsi jie būtų prisišvartavę uoste. Viskas priartėjo. Burė, į kurią Džeimsas buvo taip įsmeigęs akis, jog tapo pažįstama jam it koks žmogus, visai subliūško, tad jie sustojo prieš pačią saulę, teškendami vandenį, laukdami vėjo, per mylių mylias nuo švyturio. Ir viskas pasauly, rodės, sustojo. Švyturys liovėsi keliavęs, kranto linija sustingo, saulė kaitino vis smarkiau, visi, regis, atsidūrė arti vienas kito, vėl ėmė justi vienas kito buvimą, kurį buvo beveik pamiršę. Makalisterio meškerė stačia pliumptelėjo į vandenį. Tačiau ponas Ramsis toliau sau skaitė, tvirtai parietęs po savimi kojas.