Вирджиния Вулф - I svyturi

Tad ji nieko nepasakė, tik atkakliai ir liūdnai žiūrėjo į krantą, apsisupusį ramybės mantija, žmonės ten tarsi sumigę, galvojo; jie laisvi tarsi dūmai, pasirodo ir išnyksta laisvi kaip šmėklos. Ten jie nepatiria jokių kančių, galvojo.

V

Taip, tai jų valtis, nusprendė Lilė Brisko, stovėdama ant vejos krašto. Tai buvo valtelė su pilkšvai rusvomis burėmis, dabar kaip tik išvydo ją išsitiesinant ant vandens ir pasileidžiant per įlanką. Jis sėdi ten, valtyje, galvojo, o vaikai vis dar tyli. Dabar jis nepasiekiamas. Jam nesuteikta užuojauta slėgė, tapyti nesisekė.

Jis visada buvo sunkaus būdo. Kiek prisimena, niekada neįstengdavo pagirti jo į akis, tad jų ryšys nublankdavo iki neutralumo, jų santykiai stokojo seksualumo, kuris jo elgesį su Minta padarydavo tokį galantišką, kone linksmą. Mintai jis nuskindavo gėlę, paskolindavo knygų. Bet nejau tikėjo, kad Minta jas skaito? Tampydavo knygas po sodą, prikišdavo į jas lapų pasižymėdama, kur būdavo atsivertusi.

– Ar prisimenat, pone Karmišeli? – norėjo paklausti žiūrėdama į senį. Tačiau jis užsitraukęs skrybėlę ant akių arba miegojo, arba svajojo, o gal, pamanė ji, gaudė žodžius eilėms. – Ar prisimenate? – norėjo paklausti jo, eidama pro šalį, vėl prisiminusi ponią Ramsi paplūdimyje, šokčiojančią statinaitę, skriejančius puslapius. Kodėl po visų šių metų tai išliko, tarsi apibraukta rateliu, tarsi apšviesta, regima iki smulkiausios detalės, kai visa iki tol ir po to per tolybių tolybes išdilo, išblėso?

„Ar ten valtis? Ar ten plūdė?“ – klausdavo ji, pakartojo Lilė, nenoromis atsigręždama į drobę. Garbė tau, dangūs, ta erdvė taip ir liko neįveikta, galvojo, paimdama teptuką. Erdvė vypsojo į ją. Visa paveikslo masė balansuoja ant tos erdvės. Dailus ir skaistus jis turėtų būti paviršiuje, plunksniškas ir efemeriškas, susiliejančių spalvų tarsi drugio sparnai, tačiau giliau jo statinys turi būti suveržtas geležiniais varžtais. Turi būti toks subtilus, jog susišiauštų nuo kvėptelėjimo, ir toks atsparus, kad jo narių neatplėštų jungas arklių. Ėmė spalvą kloti sau kelią į tą žiojėjančią tuštumą. Atrodė, vėl sėdi šalia ponios Ramsi pajūryje.

„Ar ten valtis? Ar ten plūdė?“ – paklausė ponia Ramsi ir ėmė graibyti aplink, ieškodama akinių. Radusi sėdėjo tylėdama ir žvelgė į jūrą. Dabar jau vienodu ritmu tapydama Lilė tarsi išgirdo virstelint duris, tarytum įžengė ir nebyliai atsistojo žvalgydamasi po kažin kokią aukštomis lubomis vietą, panašią į katedrą, pritemdytą, iškilmingą. Iš tolimo pasaulio atsklisdavo šūksniai. Garlaiviai horizonte išnykdavo dūmų kamuoliuose. Čarlzas svaidė akmenėlius, siuntė juos šokdindamas bangų paviršiumi. Ponia Ramsi sėdėjo tylėdama. Ji laiminga, galvojo Lilė, galėdama patylėti, pailsėti nuo bendravimo; pailsėti nuo visiškos žmonių santykių nežinios. Kas žino, kas mes esame, ką mes jaučiame? Net artimumo akimirką, kas žino? Ar tuomet mes visko nesugadiname, pasakytų tikriausiai ponia Ramsi (kaip dažnai, atrodo, prie jos šono tylėdavo), apie tai prakalbėję? Gal daugiau pasakome tyla? Bent ta akimirka atrodė be galo vaisinga. Ji suplūkė smėlyje nedidelę duobelę, vėl ją užlygino, tarsi palaidodama joje akimirkos tobulumą. Tai buvo tarsi lašas sidabro, į kurį paniręs apšvieti praeities tamsą.

Lilė žingtelėjo atgal nuo drobės, tikrindama perspektyvą. Taip, tikrai keistas kelias, ta tapyba. Išeini vienas, vis tolyn ir tolyn, kol pagaliau atsiduri lyg ant siauros lentos, vienut vienutėlis, viršum jūros. Panėrė teptuką į mėlyną spalvą. Sykiu pasinėrė į praeitį. Dabar ponia Ramsi pakilo, prisimena. Laikas grįžti į namus – priešpiečių metas. Ir jie visi žygiavo iš paplūdimio sykiu, ji ėjo paskui Viljamą Banksą, o priešais juos Minta, su skyle kojinėje. Kaip tas mažas rausvo kulno apvalumas švytravo jiems prieš akis! Kaip Viljamas Banksas tai smerkė, tegul ir nieko, kiek prisimena, apie tai nepasakydamas! Jam tai reiškė moteriškumo sunaikinimą, purvą ir netvarką, namus paliekančius tarnus ir vidurdienį nepaklotas lovas, visus tuos dalykus, kuriais jis labiausiai baisėjosi. Jis, būdavo, taip sudrebėdavo ir išskleidęs pirštus, ir ištiesęs priešais save ranką, tarsi uždengdavo akiai nemalonius dalykus. Taip jis padarė ir tada. O Minta žingsniavo sau priešais, ir galimas daiktas, kad ją pasitiko Polis, ir jiedu su Poliu nuėjo į sodą.

Reiliai, prisiminė Lilė Brisko, išspausdama iš tūbelės žalių dažų. Atgijo ir jos įspūdžiai apie Reilius. Jų gyvenimas iškilo it serija scenų; viena ant laiptų, apyaušriu. Polis grįžo anksti ir nuėjo miegoti, Minta grįžo vėlai, vainikuota, spalvota, ryški, ji išdygo ant laiptų trečią valandą paryčiais. Polis išėjo su pižama, nešdamasis žarsteklį, jei kartais kas ketintų įsilaužti. Minta valgė sumuštinį, sustojusi pusiaukelėje ant laiptų, palei langą, blausioje ankstyvo ryto šviesoje, o kilime žiojėjo skylė. Bet ką jie ten kalbėjo, klausė save Lilė, tarsi išvydusi juos įstengtų išgirsti. Minta toliau valgė sumuštinį, erzinamai, o Polis bandė pasakyti jai kažką užgaulaus, koneveikdamas ją murmesiu, kad nepažadintų vaikų, dviejų mažų berniukų. Jis buvo sudžiūvęs, persikreipęs, Minta spalvinga, nerūpestinga. Nes po pirmųjų metų ar panašiai reikalai ėmė klostytis šiaip sau, santuoka pasirodė gerokai nesėkminga.

Ir visa tai, galvojo Lilė pakabindama teptuku žalios spalvos, tokių scenų apie žmones prasimanymą mes vadiname žmonių „pažinimu“, sakome, jog „apie juos galvojame“, kad „esame jiems palankūs“. Juk nė žodžio čia nėra tiesos, visa tai ji pramanė, tačiau juk ir pažinojo juos tokius, kokius matė tose scenose. Ji rausė vis gilesnį tunelį į savo paveikslą, vis giliau skverbėsi ir į praeitį. Kitą kartą Polis tvirtino „žaidęs šachmatais kavinėse“. Ta jo frazė Lilės vaizduotėje apaugo visa istorija. Prisimena, Poliui apie tai užsiminus vaizdavosi, kaip jis paskambina tarnaitei, kaip ta praneša, „ponia Reili išvykusi, sere“, kaip jis irgi nusprendžia neiti namo. Vaizdavosi jį sėdintį kažkokios niaurios vietos kampe, kur dūmų prisigėrusios raudonos pliušinės kėdės, o padavėjos pažįsta lankytojus, jis žaidžia šachmatais su nediduku žmogeliu, prekiaujančių arbata, o gyvenančių Surbitone, tačiau tik tiek Polis apie jį ir težinojo. Tačiau Mintos nebuvo ir jam sugrįžus, ir kaip tik tada įvyko ta scena ant laiptų, kai jis atsinešė žarsteklį, neva gindamasis nuo įsilaužėlių (be abejonių, norėdamas pagąsdinti ir ją), kai karčiai priekaištavo, kad sugriovusi jo gyvenimą. Šiaip ar taip, kai Lilė buvo nuvykusi aplankyti jų trobelėje netoli Rikmansverto, tarp tų dviejų tvyrojo nežmoniška įtampa. Polis nuvedė ją per sodą pažiūrėti belgiškų kiškių, kuriuos jis veisė, o Minta dainuodama sekė jiems įkandin, ji užmetė nuogą ranką Poliui ant peties, kad tas tik nieko jai nesakytų.

Lilė manė, kad Mintai kiškiai nuobodūs, bet ji niekada neišsiduodavo. Minta niekada neužsimindavo apie tokius dalykus kaip žaidimas šachmatais kavinėse. Buvo per daug nuovoki, per daug apdairi. Tačiau tęsiant tą istoriją, reikia pasakyti, kad jie jau pergyveno pavojingąją stadiją. Lilė viešėjo pas juos praeitą vasarą, ir kai sugedo automobilis, Minta padavinėjo jam įrankius. Jis sėdėjo ant kelio, remontuodamas automobilį, ir tai, kaip ji paduodavo jam įrankius, dalykiškai, tiesiai, draugiškai, bylojo, kad viskas gerai. Jie jau nebuvo „įsimylėję“, ne, jis prasidėjo su kita moterimi, rimta moteri mi, į kasą supintais plaukais ir su portfeliu (Minta aprašė ją su dėkingumu, kone žavėdamasi), kuri vaikščiojo į susirinkimus ir pritarė Polio požiūriui (jis tapo vis akivaizdesnis į žemės vertės ir kapitalo apmokestinimą). Ši draugystė ne tik nesuardė santuokos, priešingai, ją sutvirtino. Jie kuo aiškiausiai buvo puikūs draugai, kai jis sėdėjo ant kelio, o Minta padavinėjo jam įrankius.