Вирджиния Вулф - I svyturi

Skaitė jis mažutę blizgančią knygelę dėmėtais it sėjiko kiaušinis viršeliais. Jiems lūkuriuojant, stojus tai pasibaisėtinai ramybei, kartkartėmis vis perversdavo puslapį. Džeimsas taip ir juto, kaip kiekvieną puslapį versdavo vis kitokiu, jam skirtu, gestu, čia atkakliu, čia įsakmiu, čia žadinančiu užuojautą; ir visą tą laiką, kol tėvas skaitė, kol vieną po kito vertė tuos mažyčius puslapius, Džeimsas nuogąstaudamas laukė akimirkos, kai jis aštriai į juos prakalbės apie viena ar kita. Ko jie čia gaišuoja, paklaus jis, o gal dar ko nors kvailesnio. Ir jei jis to paklaus, galvojo Džeimsas, aš paimsiu peilį ir smeigsiu jam į širdį.

Iš vaikystės išsaugojo šį simbolinį vaizdą, kaip paima peilį ir smeigia tėvui į širdį. Tik dabar kai užaugo, kai sėdi žiūrėdamas į tėvą, apimtas bejėgiško pykčio, užmušti ji trokšta ne šį seną skaitantį vyrą, bet tai, kas ant jo nusileidžia, gal jam pačiam nė nežinant, tą nuožmią, greitą juodais sparnais harpiją, su nagais ir šaltu kietu snapu, kuri kapoja tave ir kapoja (juto snapą ant savo nuogų kojų, kai tas kirsdavo jam, vaikui), paskui atsitraukia, tačiau dabar jis štai vėl čia, tas senas vyriškis, toks liūdnas skaito knygą. Tai jis užmuštų jį, jam smeigtų į širdį. Nesvarbu, ką jis darys (o daryti juk galėtų bet ką, juto tai, žiūrėdamas į tolimoje pakrantėje dunksantį švyturį), ar imsis verslo, ar dirbs banke, o gal taps advokatu, gal vadovaus kokiai bendrovei, jis kovos, jis pačiups ir sutryps tą tironiją, despotizmą, taip vadino tai, kai priverti žmones daryti, ko jie nenori, kai atimi iš jų teisę kalbėti. Kaip kuris nors iš jų galėtų pasakyti, ne, aš nevyksiu, kai jis tarė, vykstame į švyturį. Daryk tai, atnešk man tą. Išsiskleidžia juodi sparnai, kapoja snapas. O po minutės sėdi sau lyg niekur nieko, skaitydamas knygą; ir kai žvilgsnį pakels, – niekas nė neįtars, – pažiūrės į tave protingai. Jis gali sau kalbėtis su Makalisteriais, gali spausti skatiką į kokios sušalusios gatvėje senės ranką, svarstė Džeimsas, gali šūkauti kokiose žvejų varžybose, gali iškėlęs ranką mosikuoti iš susijaudinimo. Arba gali sėdėti gale stalo, nugrimzdęs į mirtiną tylą nuo vienos vakarienės iki kitos. Taip, galvojo Džeimsas, kol valtis teliūskavo, gaišdama lūkuriavo kepinama saulės, kažkur juk eikvojami sniegas ir uolos, tokie nuožmūs ir vieniši, o čia dabar atrodo, – na, kai tėvas pasako ką ar padaro, kas nustebina kitus, – kad pasauly esama tik dviejų porų pėdų, – jo ir tėvo. Tik jiedu vienas kitą pažįsta. Iš kur tada šis siaubas, ši neapykanta? Versdamas tuos gausybę lapų, kuriuos praeitis ant jo suklojo, žvilgčiodamas į miško tankmę, kur šviesa ir šešėliai taip mirguliuoja sykiu, kad bet kokia forma pradingsta, ir žmogus eina apgraibomis, čia apakintas saulės, čia šešėlio užtamsintu žvilgsniu, ieškojo jis vaizdinio, kuris nuramintų, nutolintų jausmus ir juos apibendrintų, suteiktų jiems konkretų pavidalą. Gal dar kūdikis, sėdėdamas vežimėlyje arba ant kieno nors kelio, matė jis, kaip vežimas, nežinodamas ir nekaltai sutraiško kažkam koją? Gal matė jis pirma pėdą žolėje, glotnią, vientisą, paskui ratą, paskui tą pačią pėdą, violetinę, sutraiškytą. Bet negi ratas kaltas? Tad dabar, kai tėvas žirgliodamas priartėjo koridoriumi, kai pažadino juos anksti ryte vykti į švyturį, sutraiškė jis Džeimsui pėdą, Kem pėdą, kiekvienam kitam žmogui pėdą. O jie tik sėdėjo ir žiūrėjo.

Bet kieno gi ta pėda, kurią prisimena, ir kokiame sode visa tai vyko? Nes juk tokios scenos paprastai papuošiamos dekoracijomis, jose auga medžiai, gėlės, scena būna apšviesta, joje matyti viena kita figūra. Tačiau visa tai vyko tokiam sode, kur viso šito niaurumo nebuvo. Niekas neišmeta rankų į orą, žmonės kalba įprastais balsais. Visą dieną jie įeina ir išeina. Virtuvėje liežuvauja senos moterys; vėjas ištraukia ir supučia atgal užuolaidas. Viskas plevėsuoja, viskas auga, ir virš tų lėkščių ir dubenų, virš mosikuojančių raudonų ir geltonų gėlių naktimis užtraukiama neapsakomo plonumo, it vynuogės lapelis, geltona uždanga. Naktį viskas aprimsta, pritemsta. Tačiau ta vynuogės lapelio užuolaida tokia plonytė, kad ją kilsteli šviesa, kad balsai ją suraukšlėja; pro ją mato palinkusią figūrą, girdi, kaip ta prisiartina, paskui vėl nutolsta, sušnara suknelė, skimbteli grandinėlė.

Tai šiame pasauly ratas pervažiavo žmogui koją. Kažkas, prisiminė, stovėjo, dūlavo viršum jo, nejudėjo, kažkas tarpo ore, kažkas išdžiūvęs ir aštrus nusileido virš jo tarsi ašmenys, tarsi rytietiškas peilis, kertantis per lapus, per gėles, net tam laimingam pasauly, kertantis taip, kad šis susitraukia ir krinta.

„Lis, prisimena tėvą sakant, vykti į švyturį negalėsite.“

Švyturys jam tada buvo sidabriškas, ūkuose paskendęs bokštas su geltona akimi, kuri vakare prasimerkdavo, švelniai, netikėtai. Dabar gi…

Džeimsas žiūrėjo į švyturį. Įžiūrėjo iki baltumo nuskalautus akmenis, bokštą, tvirtą ir tiesų, tiesų, matė, kaip jis suruožuotas baltai ir juodai, įžiūrėjo ir langus, buvo matyti net ant akmenų ištiesti džiūti drabužiai. Tai štai tas švyturys, tiesa?

Ne, bet juk anas kitas irgi buvo švyturys. Juk nieko šiam pasaulyj nėra tik kokiu vienu pavidalu. Tas kitas švyturys irgi buvo tikras. Kartais per įlanką kone neįmatomas. Vakare pakeldavai žvilgsnį ir išvysdavai tą akį atsimerkiant ir užsimerkiant, ir jo šviesa, rodėsi, pasiekdavo juos erdviame saulėtame sode, kur jie sėdėdavo.

Jis išsitiesia. Kai ištardavo sau „jie“ ar „žmogus“, kai išgirsdavo, kaip sušnara kas ateidamas, kaip skimbteli kažkas nueidamas, visos jo pajautos imdavo virpčioti bandydamos pažinti tą, kas pasirodė kambaryje. Dabar štai čia tėvas. Pakimba velniška įtampa. Ne, dar minutė, ir jei nepūstelės vėjas, jis pliaukštelės užversdamas knygą ir pasakys: „Na, tai kas čia dabar vyksta? Ko mes čia delsiame?“ Kaip jau kartą anksčiau, tada terasoje, jis įterpė tarp jų tuos savo peilio ašmenis, ir ji įsitempė, ir jei būtų pasimaišęs po ranka peilis ar bet kas smailiu galu, būtų pastvėręs ir smeigęs tėvui į širdį. Taigi ji įsitempė, ranka atsileido, ir jis juto, kad jo daugiau nesiklauso; kažkodėl pakilo ir nuėjo, palikusi jį bejėgį, juokingą, sėdintį ant grindų su žirklutėmis rankoj.

Vėjo nė menkiausio gūsio. Vanduo kikena ir gurga valties dugne, kur uodegomis daužo trys ar keturios stumbrės, nes balutė per sekli joms panerti. Ponas Ramsis bet kada gali pakilti, užversti knygą ir pasakyti ką nors aštraus, tačiau kol skaito, Džeimsas paslapčiomis, tarsi basomis kojomis leisdamasis žemyn laiptais ir bijodamas, kad girgždėdamos lentos pažadins sarginį šunį, toliau galvoja apie tai, kokia ji buvo, kur ji tądien išėjo. Iš kambario į kambarį ima sekioti jai įkandin, kol pagaliau ateina į mėlynai apšviestą kambarį, kur šviesa, sakytum, atsispindi nuo gausybės porceliano indų; ji su kažkuo šnekasi, jis klauso jos besišnekančios. Šnekučiuojasi su tarnaite, paprasčiausiai sako, kas ateina į galvą. Ji vienintelė sakydavo tiesą, jai vienintelei tiesą galėdavo pasakyti. Gal dėl to jį prie jos taip nenumaldomai traukė; ji buvo ta, kuriai gali sakyti viską, kas tau šauna į galvą. Tik visą laiką, kol apie ją galvojo, juto, kaip tėvas tykina jo minčiai iš paskos, kaip stebi ją, verčia klupčioti ir drebėti. Pagaliau liovėsi mąstyti. Taip ir sėdėjo prieš saulę, uždėjęs rankas ant vairalazdės, žvelgdamas į švyturį, neįstengdamas pajudėti, neįstengdamas nusibraukti tų nelaimingumo grūdelių, kurie vienas po kito nusėdo jo galvoje. Lyg kokia virve jį kas pririšo, o tėvas užmezgė virvės mazgą, ir pabėgs Džeimsas tik paėmęs peilį ir smeigęs į… Tačiau tuo metu burė lėtai pasisuko, vėjas ją išpūtė, valtis pasipurtė it ne visai pabudusi, dar mieguose krustelėjo, bet greitai pabudo ir šovė per bangas. Koks palengvėjimas. Jie visi vėl vienas nuo kito atsiskyrė, pasijuto laisvi, meškerės pro valties kraštą įsitempė nuožulniai. Tačiau tėvas neatsistojo. Jis tik paslaptingai iškėlė aukštyn dešinę ranką, ši netrukus vėl nukrito jam ant kelių, tarytum diriguotų kokiai paslaptingai simfonijai.