Вирджиния Вулф - I svyturi

Ji paberdavo iš krepšio gėles, prisiminė Lilė, prisimerkdama ir žingtelėdama atbula, lyg ir pažiūrėti į paveikslą, kurio jau nelietė, nes visos jos galios sustingo tarsi apimtos transo, išoriškai jos sustingo, bet viduje skriejo beprotišku greičiu.

Ji pabėrė iš krepšio gėles, išbarstė, išmėtė jas ant žolės, ir nenoromis, dvejodama, tačiau neklausinėdama ir nesiskųsdama, – nes argi nestebina ji nežemiška kantrybe? – pati nuėjo. Per laukus, per slėnius, balta, apsibarsčiusi gėlėmis, taip ji ir būtų nutapiusi, kalnai atšiaurūs, uolėti, statūs. Bangos šiurkščiai ošia ant akmenų kalnų papėdėje. Jie nuėjo visi trys, ponia Ramsi sparčiai žingsniavo priekyje, tarsi tikėtųsi už kampo tučtuojau ką susitikti.

Netikėtai pro langą, į kurį žiūrėjo, išvydo viduje kažką suboluojant. Tai pagaliau kažkas atėjo į svetainę, kažkas atsisėdo ant kėdės. Dėl Dievo, maldavo, lai tik jie ramiai ten sau sėdinėja, lai tik neina į lauką, nežinodami, ką veikti, neateina pasišnekučiuoti su ja. Ačiū dangui, tas, kas buvo viduje, nepasirodė, o pasisek tu man taip visai netyčia, atsisėdo kaip tik taip, kad mestų ant laiptelio keistos formos trikampį šešėlį. Šis šiek tiek pakeitė paveikslo kompoziciją. Įdomu, gali net praversti. Jai ėmė grįžti įkvėpimas. Reikia žiūrėti nė mirksnio neatsipalaiduojant, neprarandant emocijos stiprumo, neatidėliojant pasiryžimo, savęs nemulkinant. Šią sceną būtina sustabdyti – tokią, kokia yra, tarsi spaustuvuose, neleisti, kad kas įsiveržtų ir viską sugadintų. Norisi, juk, galvojo, tyčia ilgėliau pamirkydama teptuką, kuo ilgiau išlaikyti tą įprastą patirtį, žinoti paprastus dalykus, kad štai kėdė, ten ana stalas, bet sykiu, – juk tai stebuklas, ekstazė. Taip, tą kompoziciją ji galų gale įveiks. Bet kas gi nutiko? Už stiklo plūstelėjo balta banga, matyt, nuo vėjo sujudėjo kambary kokia užuolaida. Bet širdis šoko aukštyn, suspaudė gerklę, apėmė sunkumas. „Ponia Ramsi, ponia Ramsi!“ – sušuko, pajusdama, kaip vėl apima tas pats siaubas, norėti ir norėti, bet neturėti. Negi ji vis dar pajėgia suteikti tokį sielvartą? O paskui lyg niekur nieko, nes Lilė jau susitvardė, šis regėjimas tapo įprastos patirties dalimi, nusileido jis į vieną lygmenį su kėde, su stalu. Ponia Ramsi, – toks jau buvo tobulas jos gerumas, – paprasčiausiai sėdėjo ant kėdės, blykčiojo virbalais, megzdama raudonai rudą kojinytę, mesdama ant laipto šešėlį. Taip, ten sėdėjo ji.

Taip, tarsi jai būtinai reikėtų šiuo pasidalyti, tačiau kone negalėdama atsitraukti nuo molberto, tokia kupina buvo jos galva tų minčių, kurias mintijo, kupina to, ką regėjo, Lilė nuėjo pro poną Karmišelį iki vejos krašto. Kur dabar ta valtis? Kur ponas Ramsis? Jai reikia jo.

XII

Ponas Ramsis jau beveik ir baigė skaityti. Viena ranka kybojo virš puslapio, tarsi pasiruošusi versti tą pačią akimirką, vos pabaigs. Sėdėjo valtyje nepridengta galva, vėjas taršė plaukus, ir atrodė toks be galo viskam atviras. Atrodė labai senas. Atrodė, galvojo Džeimsas, kai jo galva čia išnyra švyturio fone, čia vėl virš vandens, kliokiančio į atvirą jūrą, tarsi apsamanojęs akmuo ant smėlio; atrodė, tarsi fiziškai būtų tapęs tuo, kuo jį visada laikė, – ta vienatve, kuri jiems abiem yra vienintelė šio gyvenimo tiesa.

Skaitė jis nepaprastai greitai, tarsi nekantraudamas perskaityti iki galo. Iš tiesų dabar jie jau buvo taip arti švyturio, štai jis dunkso ten griežtas ir tiesus, akina balta ir juoda spalvomis, matyti, kaip baltais šipuliais pažyra bangos, tarsi sudaužytas stiklas į uolas, matyti net uolų vingiai ir raukšlės. Aiškiai švyti langai, ant vieno užtepta kažkuo baltu, ant uolos žalias žolės kuokštas. Į lauką išėjo vyras, pažiūrėjo į juos pro binoklį, įėjo atgal. Tai štai koks tas švyturys, galvojo Džeimsas, į kurį jis visus tuos metus žiūrėjo per įlanką, atšiaurus bokštas ant uolos. Jam patiko. Švyturio vaizdas sustip rino miglotą įsitikinimą, kad kaip tik toks ir jo paties charakteris. Pagalvojo apie namuose likusį sodą, senos damos tampo po veją kėdes. Štai kad ir senoji ponia Bekvit nuolat kartoja, kaip viskas gražu, kaip viskas miela ir kaip jie turėtų didžiuotis, ir kokie turėtų būti laimingi; tačiau iš tiesų, mąstė Džeimsas, nenuleisdamas akių nuo švyturio, viskas yra kaip tik taip. Pažvelgė į uoliai skaitantį, kojas po savimi parietusį tėvą. Šito žinojimas juodu suvienijo. „Mes plaukiam prieš audrą, mums lemta nuskęsti“, – tarė pats sau pusbalsiu, visai kaip tėvas.

Rodos, ištisus šimtmečius niekas neprakalbėjo. Kem nusibodo žiūrėti į jūrą. Pro šalį praplaukė juodi plūdės kąsneliai, žuvys ant valties dugno nugaišo. Tėvas tebeskaitė, ir Džeimsas žiūrėjo į jį, ir Kem žiūrėjo į jį, ir jie prisiekė kautis su tironija iki paskutinio atodūsio, bet jis sau skaitė toliau, nė nenumanydamas, ką jie galvoja. Taip jis iš išsigelbėdavo, pamanė ji. Taip, su ta didinga kakta, ir didinga nosimi, tvirtai laikydamas margais viršeliais knygelę priešais save, jis išsigelbėdavo. Gali pabandyti uždėti ant jo rankas, tačiau it paukštis išties sparnus, nuplasnos ir nutūps ant kokio apleisto kelmo, kur jo nepasieksi. Ji žvelgė į neaprėpiamas jūros platybes. Sala taip sumažėjo, jog jau neatrodė nė kaip lapas. Panėšėjo į uolos viršūnę, kurią tuoj užlies šiek tiek didėlesnė banga. Taip, kokia ji trapi, su visais tais takais, terasomis, tais miegamaisiais, visais tais nesuskaičiuojamais dalykais. Bet kaip prieš užmiegant visa taip supaprastėja, kad iš visų miriadų smulkmenų tik viena mūsų sąmonėj teišlieka, taip, mieguistai žvelgdama į salą, kaip visi tie takai ir terasos, ir miegamieji blanko ir nyko, kaip neliko nieko, išskyrus šviesiai melsvą smilkyklę, ritmingai jos sąmonėj siūruojančią į šalis. Tai juk kabantis sodas, slėnis su galybe paukščių, gėlių, antilopių… ėmė migdytis.

– Na, eime, – ištarė tėvas staiga užversdamas knygą.

Kur eime? Į kokius nepaprastus nuotykius, pabudo ji krūptelėdama. Kur nusileisim, kur mes užlipsim? Kur jis mus veda? Po ilgo tylėjimo prabilęs vaikus išgąsdino. Kaip kvaila. Jis alkanas, paaiškino, metas valgyti priešpiečius. Be to, pridūrė, štai švyturys, jau kone atplaukėme.

– Vairuoja valtį kuo puikiausiai, – Makalisteris pagyrė Džeimsą, – nė per nago juodymą nenukrypdamas nuo kurso.

Bet tėvas niekada jo nepagiria, niauriai pagalvojo Džeimsas.

Ponas Ramsis atplėšė paketą ir visiems išdalijo sumuštinių. Dabar jis laimingas, valgydamas duoną ir sūrį su žvejais. Būtų mielai gyvenęs trobelėje ir leidęs dieną prieplaukoje, spjaudydamasis su kitais seniais, pagalvojo Džeimsas, žiūrėdamas, kaip tėvas kišeniniu peiliuku į geltonas riekeles pjausto sūrį.

Kaip tai teisinga, juto Kem, lupdama kietai virtą kiaušinį. Dabar jautėsi kaip tada, studijoje, kur seni džentelmenai skaitydavo „The Times“. Dabar gali sau galvoti ką norinti. Aš nenukrisiu į prarają, aš nenuskęsiu, nes jis čia, jis mane saugo, galvojo.

Ir tuo pat metu jie plaukė pro uolas taip sparčiai, jog negalėjo nesijaudinti, – atrodė, kad daro du dalykus vienu metu: čia saulėje valgo priešpiečius ir sykiu plaukia į saugią užuovėją, slepiasi nuo audros sudužus laivui. Ar vandens užteks, ar atsargų užteks, klausinėjo savęs, pasakodama istoriją, tačiau sykiu žinodama, jog tai tiesa.

Netrukus tai baigsis, tarė ponas Ramsis seniui Makalisteriui, bet jų vaikai matysią keistų dalykų. Makalisteris tarė, kad praeitą kovą jam suėjo septyniasdešimt penkeri; ponas Ramsis buvo septyniasdešimt vienų. Makalisteris pridūrė, kad nė kartą gyvenime nesilankė pas daktarus, kad jam niekad neiškrito nė vienas dantis. Norėtų, kad taip gyventų ir jo vaikai – Kem neabejojo, kad jos tėvas irgi taip mano, nes jis neleido jai išmesti sumuštinio į jūrą, liepė jai, tarsi galvodamas apie žvejus, apie tai, kaip jie gyvena, jeigu nenorinti, įdėti atgal į paketą. Švaistyti nereikia. Pasakė tai taip išmintingai, tarsi žinotų viską, kas vyksta pasaulyje, tai, kad ji iškart įdėjo sumuštinį atgal. O jis iš savo ryšelio tada išėmė ir padavė jai imbierinį sausainį, tarsi būtų koks ispanų džentelmenas, pamanė, įteikiantis gėlę damai po langu (toks buvo galantiškas). Apšepęs ir paprastas, valgė duoną ir sūrį, tačiau vedė juos į šią didžiąją ekspediciją, kur, kaip ji žinojo, jie visi paskęs. – Štai ten tas laivas paskendo, – netikėtai tarstelėjo Makalisterio berniukas.