Вирджиния Вулф - I svyturi

Kartą karo metu buvo nuėjusi į Rotušę paklausyti jo kalbant. Jis kažką atmetė, kažką pasmerkė, skelbė brolišką meilę. Tačiau Lilė nesuprato, kaip jis gali mylėti panašius į save, kai neatskiria vieno paveikslo nuo kito, kai stovėdavo jai už nugaros, rūkydamas pigiausią tabaką („penki pensai už saujelę, panele Brisko“). Jis manė, kad būtina jai pasakyti, jog moterys nesugeba rašyti, moterys nesugeba tapyti; ir ne dėl to, kad pats tuo tikėtų, bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties. Štai jis, lieknas, įraudęs, energingas, skelbia meilę nuo pakylos (tarp gysločių, kuriuos praskyrė teptuku, ropinėjo skruzdės, raudonos, vikrios, blizgančios, visai kaip Čarlzas Tenslis). Nuo kėdės pustuštėje salėje ji su ironija žvelgė, kaip jis skleidžia meilę į tą apmirusią salę, ir staiga lyg sena statinaitė, lyg kas šoktelėjo ant bangų, o ponia Ramsi ėmė tarp akmenėlių ieškoti akinių dėklo. „Na, Dieve, na, ir įkyrėjo! Vėl pamečiau! Nevarkit, pone Tensli, aš pametu tūkstančius kiekvieną vasarą.“ Tai išgirdęs įtraukė kaklą į apykaklę, tarsi bijodamas pritarti tokiam sutirštinimui, tačiau pakęsdamas šią jos savybę, žaviai nusišypsojo. Jis, matyt, prisipažino jai per vieną iš tų ilgų pasivaikščiojimų, per kuriuos žmonės atsiskiria ir grįžta atgal vieni. Jis moka už sesers mokslą, pranešė jai ponia Ramsi. Tikrai už tai galima jį tik pagirti. Lilė laikė jį groteskiška būtybe, gerai žinojo, naršydama teptuku po gysločius. Bet juk pagaliau nemažai mūsų sampratų apie kitus žmones yra groteskiškos. Jos padeda slaptiems mūsų tikslams. Tas žmogus jai buvo atpirkimo ožys. Pagaudavo save plakant per liesus jo šonus, kai pritrūkdavo kantrybės. Jei norėdavo elgtis su juo rimtai, tekdavo pasikliauti kuriuo nors ponios Ramsi posakių, pažvelgti į jį jos akimis.

Ji suvertė nedidelį kalnelį skruzdėms ropštis. Toks iššūkis jų pasaulio tvarkos sampratai privertė priimti karštligiškus sprendimus. Vienos puolė vienon pusėn, kitos kiton.

Kad matytum, svarstė, juk reikia penkiasdešimt porų akių. Tačiau ir penkiasdešimties porų akių neužteko, kad išvystum tą moterį visą, galvojo. Iš šių penkiasdešimties viena pora turėtų būti jos grožiui visiškai akla. Bet labiausiai norėjosi kokios paslaptingos pajautos, neapčiuopiamos it oras, kuri padėtų įsigauti pro rakto skylutę, kuri apgaubtų ją ten, kur megzdavo, šnekėdavo, nebyliai atsisėdusi prie lango, kuri aprėptų ir it kvėpavimą vertintų garlaivio dūmą ir jos mintis, fantazijas ir troškimus. Ką jai reiškė gyvatvorė, ką jai reiškė sodas, ką reiškė jai dūžtanti banga? (Lilė pakėlė akis, kaip matė ponią Ramsi jas pakeliant, mat ta irgi girdėdavo, kaip smėlį atmuša banga.) O kas krustelėdavo ir suvirpėdavo jos mintyse, girdint, kaip šūkčioja: „O metikas? O metikas?“ kriketą žaidžiantys vaikai. Akimirką liaujasi megzti, įdėmiai žiūri. Atsipalaiduoja, bet ūmai ponas Ramsis liaujasi vaikštinėjęs ir sustoja priešais ją sustingęs, ir ją nukrato keistas virpulys, kuris, rodos, gaubia ją ant savo krūtinės, kai sustojęs jis šitaip sustingsta prie jos ir žiūri. Lilė matė jį taip žiūrint.

Jis ištiesė ranką ir padėjo pakilti jai nuo suolo. Jam pasirodė, tarsi jau būtų tai daręs kitados, tarsi jau sykį būtų taip pasilenkęs ir kilstelėjęs ją iš valties, kuri sustojo taip, jog liko tarpelis tarp jos ir salos kranto, tad džentelmenai būtinai turėjo padėti damoms išlipti į krantą. Senamadės būta tai scenos, kuriai kone reikėjo krinolinų ir į apačią siaurėjančių kelnių. Priėmė jo pagalbą išlipdama ir galvojo (taip spėja Lilė). Taip, ji dabar tai pasakys. Taip, ji ištekės už jo. Nieko nešnekėdama išlipo į krantą. O gal tepasakė žodį, tik vieną, gal ilgėliau neištraukė rankos. Tekėsiu už jūsų, galėjo ji pasakyti, bet ne daugiau. Ir paskui kartkartėmis juos nutvilkydavo tas pats virpulys, tai buvo matyti, prisiminė Lilė, lygindama kelią skruzdėms. Ji juk nieko nepramano, tik bando išskleisti tai, ką prieš tiek metų jai įdavė sulankstyta, ką pati matė. Nes kasdienio gyvenimo tėkmėj, kur šurmuliuoja daugybė vaikų ir gausybė svečių, kasdienybė, atrodė, nuolat kartojasi, šiandiena lašėdavo ten, kur jau nuvarvėjo vakar, tarsi nuolat girdėtum aidą, kuris pasikartoja ore, pripildydamas jį virpesių.

Bet būtų klaida, manė, prisiminus, kaip susikibę už rankų nueina pro šiltnamį, jų santykį supaprastinti. Ne, palaimos monotonijos jie nepatyrė, ji impulsyvi ir greita, jis skausmingai trūkčiojantis ir niaurus. O, ne. Anksti ryte trinktelėdavo miegamojo durys. Jis pašokdavo nuo stalo įnirtęs. Iššvilpindavo pro langą lėkštę. Paskui visam name girdėjai trankant durimis, plevėsuodavo užuolaidos, lyg vėjas ūžčiotų gūsiais, kas gyvas skubėdavo įsitverti, kad netaptų nušluotas, atkurti name ramybę. Per vieną tokią audrą ant laiptų sutiko Polį Reilį. Paaiškėjo, kad sūkuriai įsisukę dėl auslindos. Kiti žmonės tikino, kad dėl šimtakojo. Kiek jie tada prisijuokė. Tačiau ponią Ramsi tai išvargindavo, ją įbaugindavo tos skriejančios lėkštės ir trinksinčios durys. Kartais tarp jų įsivyraudavo įtempta tyla. Kai ji taip nusiteikdavo, be galo erzindama tuo Lilę, ir graudžiai, ir liūdnai, kai atrodė, kad neįstengia audros pakelti ramiai ar pasijuokti, kai jiedu tada juokėsi, kad po nuovargiu kažin ką slepia. Mąstydavo tada, sėdėdavo tylėdama. Netrukus jis imdavo lūkuriuoti ten, kur būdavo ji, – bastydavosi po langu, palei kurį sėdėjo rašydama laiškus ar kalbėdamasi, nes ji pasistengdavo kuo nors užsiimti, kai jis eidavo pro šalį, vengdavo jo, dėdavosi nematanti. Tapdavo jis tada švelnus it šilkas, draugiškas, mandagus, stengdavosi ją palenkti. Tačiau ji ir toliau likdavo nenuolaidi, dabar trumpam ji parodydavo visą tą jos grožiui deramą išdidumą ir puikybę, kurių paprastai nė lašo neturėdavo: pasukdavo galvą, žiūrėdavo per petį ir vis su Minta, Poliu ar Vil jamu prie šono. Pagaliau stovėdamas atokiau nuo visų, tarsi išbadėjęs vilkšunis (Lilė pakilo ir atsistojo žiūrėdama į laiptus po langu, kur būdavo jį mačiusi), jis ištardavo jos vardą, tik vieną vienintelį kartą, dievaži, tarsi vilkas, kaukiantis į sniegą, bet ji ir toliau nenusilenkdavo. Jis ištardavo jos vardą dar sykį, ir šįkart jo balse suskambėdavo kažkas, kas ją sujaudindavo. Ji nueidavo prie jo, juos visus ūmai palikusi, ir jie nutoldavo tarp kriaušių ir kopūstų, tarp aviečių lysvių. Jie viską vienas kitam išdėdavo. Tačiau su kokiu nusiteikimu, kokiais žodžiais? Tokio orumo buvo kupini jų santykiai, kad ji, Polis ir Minta, slėpdami smalsumą ir sutrikimą, puldavo skinti gėlių, mėtyti kamuolį, plepėti, ir taip ateidavo vakarienės metas, ir štai jie – priešinguose stalo galuose, kaip įprasta.

„Kodėl kam nors iš jūsų nesiėmus botanikos“, „Su tiek kojų ir rankų, kodėl gi… kas nors iš jūsų…“ Jie šnekėdavo kaip pripratę su vaikais. Viskas vėl būdavo kaip paprastai, išskyrus kažkokį virpulį, tarsi geležtė kybotų ore, ji žybtelėdavo tarp jų ir dingdavo, tarsi prie sriubos lėkščių, kaip paprastai, susėdusių vaikų vaizdas jų akyse įgijo ryškumo po tos tarp kriaušių ir kopūstų praleistos valandos. Ypač Lilei atrodė, kad ponia Ramsi žiūri į Pru. Ši sėdėdavo tarp brolių ir seserų visada tokia susirūpinusi, kad tik viskas būtų gerai, jog pati beveik niekada nešnekėdavo. Kaip Pru turėjo kaltinti save už tą auslindą piene! Kaip ji pabalo, kai ponas Ramsis išsviedė pro langą lėkštę. Kaip ji nuliūsdavo, kai pakibdavo tarp jų vienas iš tų ilgų tylėjimų! Dabar motina tarsi stengėsi jai atsiteisti, įtikinti ją, kad viskas gerai, pažadėti, kad kada nors ji bus tokia pat laiminga. Deja, nė metų nesidžiaugė Pru savo laime.