Вирджиния Вулф - I svyturi

Gal dėl to pilnatvės jausmo prieš dešimt metų, stovėdama kone čia pat, kur stovi dabar, įkvėpta pasakė įsimylėjusi šią vietą. Meilė juk turi tūkstančius pavidalų. Būna ir tokių įsimylėjėlių, kuriems duota išrinkti iš visa ko elementus ir krūvon juos sudėti, suteikti šiam naujam kūriniui vientisumą, kokio jų pačių gyvenime nesama; gal sukurti iš to kokią sceną, o gal suvesti draugėn žmones (kurie jau senių seniausiai išsiskyrę). Ištekinti tą grynuolį krištolą, kurį mėgsta ritinėti mintis, su kuriuo patinka pažaisti meilei.

Jos akys stabtelėjo ties rudu šapeliu, pono Ramsio valtimi. Tikriausiai jie išsilaipins prie švyturio apie priešpiečius. Bet vėl papūtė vėjas, dangus šiek tiek pasikeitė, ir jūra šiek tiek pasikeitė, valtys persirikiavo, ir prieš mirksnį tobulai taisyklingas jai atrodęs vaizdas dabar ėmė nepatikti. Vėjas atpūtė dūmų kvapą, o tai, kaip išsirikiavo valtys, nežinia kodėl suerzino.

Suirusios proporcijos įlankoje sudrumstė harmoniją ir mintyse. Pajuto nepaaiškinamą sielvartą, šis dar sustiprėjo jai atsigręžus į paveikslą. Prarastas visas rytas. Nesuprato kodėl, bet neįstengė pasiekti tikslios it skustuvo ašmenys pusiausvyros tarp dviejų priešingų jėgų – pono Ramsio ir paveikslo, o to būtinai reikėjo. Gal sukomponavo netikusiai? O gal, svarstė, gal tą sienos liniją reikėtų sulaužyti, gal ta medžių masė per sunki? Ironiškai šyptelėjo. Argi rytą imdamasi tapyti, nesivylė išsprendusi visas problemas?

Bet kas dabar negerai? Ji privalo apčiuopti tai, ką praleido, kas išsprūdo, galvojant apie ponią Ramsi. Neįstengė apčiuopti to nė dabar, kai galvojo apie paveikslą. Frazės atplaukdavo. Vizijos atplaukdavo. Nuostabūs paveikslai. Nuostabios frazės. Tačiau tai, už ko norėjo užsikabinti, buvo tas nervų kamuolys, tas pirminis būvis iki iš jo kažkam susikuriant. Užčiuopti tai ir pradėti viską iš naujo, užčiuopti tai ir pradėti viską iš naujo, kartojo nusivylusi, vėl ryžtingai atsistodama priešais molbertą. Koks apgailėtinas tas mechanizmas, koks nepaveikus mechanizmas, koks netobulas tas žmogiškasis įnagis, kuriuo jam lemta tapyti ar mąstyti; sulūžta lemiamą akimirką, o priversti jį veikti tegali didvyriškomis pastangomis. Ji žvelgė susiraukusi. Na, štai juk ta gyvatvorė. Skubėdamas nedaug telaimėsi. Tik pervers tau akis, žiūrint į tą sienos liniją, o gal galvojant, – ji dėvėjo pilką skrybėlę. Nuo jos grožio atimdavo žadą. Nes ateina akimirkos, kai negali nei mąstyti, nei jausti. O jei negali nei mąstyti, nei jausti, tai kur tu tada esi?

Čia ant žolės, čia ant žemės, galvojo ji, atsisėsdama ir teptuku tyrinėdama gysločių koloniją. Veja juk buvo gerokai sulaukėjusi. Čia, atsisėdusi ant pasaulio, ji mąstė, nes negalėjo nusikratyti jausmo, kad viskas šį rytą vyksta pirmą, o gal ir paskutinį kartą. Taip žvelgiantis pro langą keliautojas, jau kone užmigęs, žino, kad privalo žiūrėti dabar, nes niekada daugiau nematys to miesto, to asilėno traukiamo vežimaičio, tos laukuose triūsiančios moters. Šis pasaulis veja, jie čia sykiu, šitoj stotelėj ant vejos, galvojo ji, žiūrėdama į senąjį Karmišelį, kuris (nors per visą šį laiką neištarė nė žodžio) tarsi galvojo tai, ką ir ji. Ir jo gal daugiau nepamatys. Jis paseno. Be to, prisiminė, nusišypsojusi, žiūrėdama į ant jo kojos kyburiuojančią šlepetę, juk išgarsėjo. Žmonės tvirtino, kad jo poezija „tokia graži“. Išspausdino net tai, ką buvo parašęs prieš keturiasdešimt metų. Taigi Karmišelis dabar garsenybė, vėl šyptelėjo, pamaniusi, kiek pavidalų gali įgyti žmogus, juk jis vienoks buvo laikraščiuose, o čia liko toks, koks visada buvo. Jis ir atrodė toks pats, gal tik smarkiau pražilęs. Taip, jis atrodė toks pats, bet kažkas pasakojo, prisiminė Lilė, kad išgirdęs apie Andraus Ramsio mirtį (Andrus žuvo nuo sviedinio skeveldros, akimirksniu, o turėjo tapti garsiu matematiku), ponas Karmišelis „prarado susidomėjimą gyvenimu“. Ką gi tai reiškia, bandė atspėti, ar jis, pastvėręs lazdą, nužygiavo iki Trafalgaro aikštės? Ar jis tik vertė puslapius neskaitydamas, vienas sėdėdamas savo kambaryje Sent Džons Vudse? Ji nežino, ką ponas Karmišelis padarė, išgirdęs apie tai, kad Andrų užmušė, tačiau juto, kad jis toks pats. Jie tik murmtelėdavo vienas kitam ant laiptų, pažiūrėdavo į dangų ir ištardavo, kad bus gražu, o gal, kad gražu nebus. Tačiau tai vienas iš būdų pažinti žmones, galvojo; pažįstame kontūrą, ne detales, sėdim sode ir žiūrim, kaip kalvos šlaitai tolumo je įpuola purpuriniams viržynams į glėbį. Tokį jį pažinojo. Žinojo, kad kažkaip pasikeitė. Niekada neskaitė jo poezijos nė eilutės. Tačiau jai atrodė, kad žino, kaip skamba, lėtai ir dainingai. Sodri, brandi. Apie dykumą ir kupranugarį. Apie palmes ir saulėlydį. Beasmenė poezija, pasakojanti apie mirtį, neužsimenanti apie meilę. Jis nepripažino jokio asmeniškumo. Iš kitų žmonių norėjo labai mažai. Juk jis paprastai pravingiuodavo pro svetainės langą su laikraščiu po pažastimi, stengdamasis išvengti ponios Ramsi, kurią kažkodėl ne itin mėgo. Kaip tik dėl to, suprantama, toji visada stengdavosi jį sustabdyti. Jis nusilenkdavo jai. Nenoromis stabtelėdavo ir nusilenkdavo. Suirzusi dėl to, kad nieko iš jos nenori, ponia Ramsi klausinėdavo (Lilė pati girdėjo), ar jam nieko nereikia, gal jis norėtų palto, kilimo, laikraščio? Ne, jis nieko nenori. (Čia jis nusilenkė.) Ponia Ramsi turėjo tokių savybių, dėl kurių jis ne itin ją mėgo. Matyt, dėl jos valdingumo, pasitikėjimo savimi, dalykiškumo. Juk ji būdavo tokia tiesi.

(Dėmesį patraukė kažkoks triukšmas palei svetainės langą, girgžtelėjo vyriai. Langą pajudino lengvas vėjelis.)

Taip, tikriausiai pakako žmonių, kurie jos kaip reikiant nemėgo, svarstė Lilė. (Taip, ji žinojo, kad laiptelis prie svetainės tuščias, bet dabar jai jau tas pats. Ponios Ramsi daugiau nesiilgi.) Tai tie žmonės, kurie manė, kad ji per daug tikra savimi, per drastiška. Jos grožis žmones tikriausiai irgi užgaudavo. Kaip nuobodu, tikriausiai samprotaudavo jie, visą laiką tas pats. Jiems geriau patiktų kitoks tipas, tamsbruvė, gero ūpo. Be to, juk ji nuolaidžiavo vyrui. Leido jam kelti tas scenas. Paskui laikydavosi santūriai, niekas nė nežinodavo, kas įvyko. Ir (grįžtant prie to, kad ponas Karmišelis ne itin mėgo ponią Ramsi) tikrai būtų sunku įsivaizduoti ponią Ramsi stovint ir tapant ar visą rytą gulinėjant ant vejos su knyga. Iš tiesų ne įmanoma apie tai nė pagalvoti. Netarusi nė žodžio, tik krepšys ant rankos bylodavo apie tai, kur iškylanti, traukdavo ji į miestą pas neturtinguosius, sėdėti kokiame nors mažučiame tvankiame miegamajame. Kaip dažnai Lilė matydavo ją išeinančią žaidimo ar diskusijų įkarštyje su tuo krepšiu ant rankos, be galo tiesią. Pastebėdavo, ir kada grįždavo. Ji galvodavo, ir juokdamasi (arbatos puodeliai jai turėdavo būti be priekaištų), ir susijaudinusi (jos grožis atimdavo žadą), į tave žiūrėjo iš skausmo gęstančios akys. Tu buvai su jais.

Bet paskui ponia Ramsi suirzdavo, nes kas nors pavėluodavo, o gal sviestas būdavo nešviežias, o gal arbatinis įskilęs. Ir visą tą laiką, kol skųsdavosi, kad sviestas nešviežias, prisimindavai graikų šventyklas ir tai, kaip grožis buvo su jais mažame tvankiame kambarėlyje. Ji niekada apie tai nekalbėdavo, tik eidavo, punktuli, tiesi. Ją vesdavo instinktas, kaip kregždę veda instinktas į pietus, kaip artišoką instinktas pakreipia į saulę, taip jos instinktas neklystamai kreipė ją prie žmonių giminės ir ragino sukti lizdą jų širdyje. Ir jis, kaip ir visi kiti instinktai, šiek tiek vargino juo neapdovanotus žmones; veikiausiai ir poną Karmišelį, ir tikrai ją pačią. Juos abu jungė įsitikinimas, kad veiksmas ne toks paveikus, kad už veiksmą pranašesnė mintis. Ponios Ramsi eisena tapdavo jiems priekaištu, verčiančiu išvysti pasaulį kitomis akimis, taip, kad norėjosi jiems protestuoti matant, kaip išankstinės jų nuostatos dyla, norėjosi įsitverti jų, kol dar visai neišnyko. Panašiai elgdavosi ir Čarlzas Tenslis: dėl šio jo nemėgo. Jis suardydavo pasaulio proporcijas. Įdomu, kaip jam susiklostė, galvojo ji, tingiai braukydama teptuku per gysločius. Jis gavo stipendiją. Vedė, gyvena Goldars Grino priemiestyje.