Вирджиния Вулф - I svyturi

IX

(Jūroje nė mažiausios dėmelės, mąstė Lilė Brisko, stovėdama ir žiūrėdama į įlanką. Jūra išsitaisiusi per įlanką tarsi šilkai. Kokią nepaprastą galią turi atstumas; juos prarijo, pamanė, jie išnyko visiems laikams, susiliejo su pasaulio prigimtimi. Taip ramu, taip tyku. Garlaivis išnyko, bet didžiulis dūmų ritinys vis dar kabėjo ore, nukaręs lyg gedulinga vėliava atsisveikinimo valandą.)

X

Tai štai kokia ta sala, galvojo Kem, vėl braukdama pirštais per bangas. Ji niekada nematė salos iš jūros, kaip dabar. Plytėjo jūroje, tikrai pačioje jūroje, įlenkimas vidury ir dvi stačios uolos, pro kurias įsiverždavo jūra, jūra plytėjo ir per mylių mylias iš abiejų salos pusių. Sala buvo tokia mažytė, gal šiek tiek panaši į lapelį ant koto. Tad mes sėdome į nedidelę valtį, fantazavo ji imdama pasakoti sau nuotykių istoriją apie tai, kaip jie išsigelbėjo iš skęstančio laivo. Tačiau pro pirštus sruveno jūra, už jų išnykdavo jūrų dumblių šakelės, ir rimtos istorijos pasakoti jai nesinorėjo, norėjosi tik to nuotykių, to jausmo, lyg norėtum pabėgti, nes dabar ji galvojo, valčiai plaukiant toliau, apie tai, kaip tėvo įniršis dėl kompaso krypčių, Džeimso užsispyrimas dėl priesaikos, jos pačios sielvartas, kaip viskas praplaukė, praėjo, nusruveno tolyn. Ir kas gi tada toliau? Nuo jos rankos, šaltos kaip ledas, kurią laikė įmerkusi giliai į jūrą, čiurkštelėjo permainos džiaugsmo fontanas, pabėgimo džiaugsmo, nuotykio džiaugsmo fontanas (dėl to, kad gyva, kad ji čia). Lašeliai, trykštantys nuo šio staigaus, dėl nieko nesisielojančio džiaugsmo fontano, purškė ir čia, ir ten į tamsą, ir ant snūduriuojančių jos sąmonėje pavidalų, ant pasaulio neišryškėjusių, tamsoje sūkuriuojančių pavidalų, retkarčiais užkliudomų įstrigusios juose šviesos; ant Graikijos, Romos, Konstantinopolio. Lai ir mažas jis, tas lapelis ant kotelio, su aukso smiltelėm nuauksintais vandenimis, teškančiais aplink jį, jis vis viena juk, vylėsi ji, turi savo vietą visatoje, – ją turi net ta mažutė sala? Tai būtų jai pasakę tie seni džentelmenai, anais laikais sėdėdavę tėvo studijoj. Kartais ji tyčia atklajodavo iš sodo, kad pagautų juos apie visa tai besišnekučiuojančius. Ir ten jie sėdėdavo (galėjo tai būti ponas Karmišelis ar ponas Banksas, sėdintys ir kalbantys su tėvu), vienas prieš kitą žemuose krėsluose. Atkišę priešais save traškindavo „The Times“ puslapius, kai įeidavo ji iš sodo, visa purvina, – kažkas pasakęs kažką apie Kristų, o gal kalbama, kad Londono gatvėse atkastas mamutas, o gal kažin koks buvęs Napoleono charakteris. Tada paimdavo jie visa šita švariomis rankomis (vilkėdavo pilku drabužiu, kvepėdavo viržiais), sudėdavo į krūvą visas tas skiauteles, versdavo laikraščio lapą, sukryžiuodavo kojas, retkarčiais tarstelėdavo ką itin trumpai. Savo malonumui ji paimdavo nuo lentynos knygą ir stovėdavo žiūrėdama, kaip tėvas rašo, taip lygiai, taip dailiai, iš vieno puslapio krašto į kitą, retkarčiais tylutėliai kostelėdamas ar trumpai tarstelėdamas ką tiems garbiems džentelmenams priešais. Ji galvodavo stovėdama ten su atversta knyga, kad mintims čia gali laisvai leisti plėtotis it kokiam lapui vandenyje; ir jei ta mintis pritampa čia, tarp šių džentelmenų, kurie rūko traškindami „The Times“, tada ji teisinga. Ir žiūrėdama į studijoje rašantį tėvą, galvojo (galvo jo jau dabar sėdėdama valtyje), kad jis neturi tuštybės, nėra net tironas, ir netrokšta, kad jo gailėtųsi, iš tiesų, išvydęs ją skaitančią knygą, paklausdavo taip švelniai, kaip paklaustų bet kas kitas, gal jai paieškoti kokios tinkamos knygos?

Nebent visa tai netiesa, pažvelgė į jį, skaitantį nedidelę knygelę su blizgančiais margais it sėjiko kiaušinis viršeliais. Ne, tai tiesa. Pažiūrėk į jį dabar, norėjo garsiai pasakyti Džeimsui. (Bet Džeimsas laikė žvilgsnį įsmeigęs į burę.) Jis sarkastiškas galvijas, pasakytų Džeimsas, kalbą jis amžinai nukreipia apie save ir savo knygas, pridurtų. Jis nepakenčiamas egoistas. Blogiausia, kad jis tironas. Bet tik pažiūrėk, ragino ji, nenuleisdama akių nuo tėvo. Pažiūrėk į jį dabar. Žvelgė į jį, parietusį kojas, skaitantį tą mažą knygelę; nė nežiūrėdama žinojo, kas tos mažos knygelės geltonuose puslapiuose surašyta. Ji buvo tokia mažutė, smulkaus šrifto, priešlapyje, žinojo, parašė, kad išleido penkiolika frankų vakarienei, kad vynas kainavo tiek, o tiek davė padavėjui. Viskas tvarkingai susumuota puslapio apačioje. Kas galėjo būti parašyta toje knygoje, kuri, užsiraičiusiais kampais, kyšojo jam iš kišenės, nežinojo. Jo mintys nė vienam jų nebuvo žinomos. Tačiau taip į jas pasinerdavo, kad kai kilstelėdavo galvą, kaip trumpai kilstelėjo dabar, tai ne tam, kad ką nors išvystų, bet tik tam, kad tiksliai išsakytų. Tai padaręs jo protas vėl skubėdavo prie knygos, jis vėl pasinerdavo skaityti. Skaitydavo tėvas taip, galvojo, lyg kažkam vadovautų, lyg varytų didžiulį pulką avių, o gal keberiotųsi aukštyn vienišu siauru taku; čia paėjėja sparčiai ir tiesiai, čia skinasi kelią per erškėčius, kartais prikimba prie jo šakelė, retsykiais erškėtis sukerta per akis; tačiau jis nesileidžia tokių kliūčių įveikiamas, o traukia toliau, versdamas puslapį po puslapio. O ji toliau pasakojo sau istoriją, kaip išsigelbėjo iš skęstančio laivo, nes jautėsi saugi, kai jis sėdėjo greta; tokia saugi, kokia jausdavosi tada, kai įtykindavo iš sodo ir paimdavo knygą, kai senasis džentelmenas, ūmai nuleidęs laikraštį, pro jo viršų ką labai trumpai tarstelėdavo, tarkime, apie Napoleono charakterį.

Kem vėl per jūrą pažiūrėjo į salą. Lapo kontūrai ėmė išdilti. Jis tapo toks mažytis, toks tolimas. Jūra dabar buvo svarbesnė už krantą. Aplink bangavo, daužėsi ir grimzdo, su viena banga nugarmėjo į dugną rąstas, ant kitos sūpavosi žuvėdra. Kažkur čia, pagalvojo, pamerkdama į vandenį pirštus, nuskendo laivas, ir sumurmėjo mieguista… mes pražuvom, po vieną.

XI

Kiek daug priklauso, svarstė Lilė Brisko, žvelgdama į švarią jūrą beveik be dėmelės, tokią ramią, kad burės ir debesys atrodė įremti į jos mėlynumą, kiek daug priklauso, galvojo ji, nuo atstumo, ar žmonės arti mūsų, ar jie nuo mūsų toliau, nes jos jausmas Ramsiui keitėsi šiam vis labiau nutolstant per įlanką. Įlanka ėmė atrodyti tokia pailga, tokia nutįsusi, o jis vis tolimesnis. Jį su vaikais lyg prarijo tas mėlynumas, tas atstumas, bet čia, pievelėje, staiga suniurnėjo ponas Karmišelis. Ji nusijuokė. Nuo žolės jis pačiupo knygą, vėl įsitaisė ant gulimojo krėslo, pūškuodamas ir sunkiai alsuodamas, tarsi koks jūros siaubūnas. Tai visai kas kita, ponas Karmišelis juk taip arti. Dabar ir vėl viskas nurimo. Jie jau turėtų būti atsikėlę, tarė sau žiūrėdama į namą, bet jame ničnieko matyti. Tik paskui prisiminė, kad vos pavalgę visi iškart išsiskirstydavo su savo reikalais. Svarbiausia buvo išsaugoti šią tylą, šią tuštumą, šios ankstyvos ryto valandos subtilumą. Kaip tik taip kartais, mąstė ji, delsdama ir žiūrėdama į ilgus blizgančius langus bei mėlyną dūmų plunksną, viskas ir tampa nerealu. Taip grįžus po kelionės arba po ligos, kai dar įpročiai neįsuko žmogaus slysti paviršiumi, jis jaučia tokį nerealumą, kuris taip apstulbina, jaučia, kad kažkas atsiskleidžia. Gyvenimas tada pasirodo ryškiom spalvom. Gali kvėpuoti visa krūtine. Dėkui Dievui, nereikia žvaliai atpėdinus per veją čiauškėti su ponia Bekvit, kuri išeis į lauką ieškodama kampelio pasėdėti. „A, labas rytas, ponia Bekvit, kokia nuostabi diena! Ar išdrįsit sėstis prieš saulę? Džasperas paslėpė kėdes. Leiskit, aš jums tuoj pat surasiu kėdę!“ Na, ir viso kito įprasto klegesio. O čia šnekėti visai nereikia. Tik slysti, išskleidi burę (prieplaukoje kilo nemenkas sujudimas, viena po kitos valtys išplaukė), praplauki per pasaulį, plauki už jo. Ne, gyvenimas juk netuščias, jis veržiasi per kraštus. Atrodė jai, lyg ji iki pat lūpų įklimpusi į kažkokią masę, kad plūduriuoja joje, kad grimzta į ją, taip, juk vandenys šie neišmatuojamai gilūs. Į juos įsiliejo tokia daugybė gyvenimų: Ramsių, vaikų, o kur dar visokie beglobiai ir paklydėliai. Skalbėja su skalbinių krepšiu, kovas, knifofija, gėlių purpuras ir pilkšvas žalsvumas, ir visa susieta bendrumo jausmo.