Вирджиния Вулф - I svyturi

Čia, kur mes dabar, paskendo trys vyrai, tarė ir senis Makalisteris. Jis pats matęs juos, įsikabinusius laivo stiebo. Džeimsas bijojo, kad ponas Ramsis, žvalgydamasis aplink, vėl neprapliuptų „bet aš į jūrą audringesnę…“, nes jei jis prapliups, jie ims garsiai klykti, jie nebeištvers dar vieno šios kunkuliuojančios aistros proveržio. Tačiau jų nuostabai jis tepasakė „A“, tarsi būtų pagalvojęs sau, bet kam čia kelti dėl to triukšmą? Savaime suprantama, kad per audrą vyrų paskęsta, bet tai juk be galo paprasta, nes galų gale jūros gelmės (išbarstė trupinius nuo sumuštinių popieriaus virš jų) tėra vanduo. Užsidegęs pypkę, išsiėmė laikrodį ir įdėmiai į jį įsižiūrėjo, matyt, kažką skaičiuodamas. Pagaliau tarė džiūgaudamas:

– Puikiai padirbėta! – Džeimsas atplukdė juos tarsi gimęs jūreivis.

Na štai, pagalvojo Kem, nebyliai kreipdamasi į Džeimsą. Pagaliau sulaukei. Nes juk žinojo, kad Džeimsas šito norėjo, žinojo, kad dabar, kai sulaukė, ko norėjęs, jis toks patenkintas, kad nė nepažiūrės nei į ją, nei į tėvą, nei į ką kitą. Štai sėdi valties gale, uždėjęs ranką ant vairo, tiesus it styga, atrodo gerokai niūrus, šiek tiek susiraukęs. Jis toks patenkintas, kad su niekuo nepasidalys nė trupinėliu savo malonumo. Tėvas jį pagyrė. Bet jie privalo galvoti, kad jam visiškai tas pats. Bet štai ir išgirdai, svarstė Kem.

Valtį pasuko pavėjui, ir ji vėl sparčiai plaukė supama ilgų siūruojančių bangų, kurios perduodavo ją viena kitai, linksmai kilstelėdamos ir guviai praskraidindamos pro pakrančių uolas. Kairėje iš vandens rusvuoja virtinė uolų, retėdamos šios įgyja žalsvumo, o į vieną, aukštėlesnę už kitas, nenuilstamai dūžta banga, išpurkšdama koloną iš lašų, kurie pasipila žemyn it liūtis. Girdėti vandens teškenimas, krintančių lašų papsėjimas, šniokštimas ir šnypštimas bangų, kurios verčiasi ir strapalioja, pliaukši uoloms per šonus, tarytum kokios laukinės būtybės, kurių niekas nevaržo, kurios gali daužytis, virsti kūlio ir žaisti nepaisydamos laiko.

Dabar jau matė du iš švyturio išėjusius vyrus, šie juos stebėjo ir ruošėsi pasitikti.

Ponas Ramsis užsisagstė paltą, pasiraitė kelnes, paėmė didelį, nevykusiai suvyniotą rudo popieriaus ryšulį, kurį buvo suruošusi Nensė, pasidėjo ant kelio. Taip visai pasiruošęs jis sėdėjo žiūrėdamas į salą. Gal savo toliaregėmis akimis ir aiškiai įžiūrėjo nykstantį pavidalą, kuris taip priminė lapelį su auksu lėkštėj. Kažin ką jis įžiūri, svarstė Kem. Jai viskas susiliejo. Ką jis dabar galvoja, mėgino atspėti. Ką jis ban do įžiūrėti, taip įtemptai, taip nebyliai? Jie abu jį stebėjo, sėdintį nepridengta galva, su ryšulėliu ant kelių, žvelgiantį ir žvelgiantį į tą trapų melsvą pavidalą, kuris atrodė it dūmelis, kylantis nuo kažko, kas sudegė. Ko tu nori, abiem magėjo paklausti, prašyk ko nori, mes tau suteiksime. Bet jis nieko jų neprašė. Sėdėjo ir žvelgė į salą, gal galvojo, mes pražuvom, po vieną, o gal galvojo, aš pasiekiau jį, aš jį suradau, tačiau nieko nesakė.

Paskui užsivožė skrybėlę. – Atnešk tuos paketus, – tarstelėjo mostelėdamas galva į daiktus, kuriuos Nensė buvo suvyniojusi perduoti žmonėms švyturyje. – Tuos paketus švyturio vyrams, – pridūrė.

Pakilo ir atsistojo valties gale, toks tiesus, aukštas, ir tikrai, Džeimsui pasirodė, jog jis sako „Dievo nėra“, o Kem pasirodė, lyg jis ketintų šokti į erdvę, ir jie abu pakilo jam iš paskos, kai jis liuoktelėjo, lengvai tarsi jaunuolis, laikydamas ryšulėlį, ant uolos.

XIII

„Turbūt jau bus nuplaukę“, – garsiai ištarė Lilė Brisko, ūmai įveikta mirtino nuovargio. Mat švyturio beveik nebuvo matyti, jis ištirpo mėlynoje migloje; stengdamasi įžiūrėti švyturį, stengdamasi galvoti apie tai, kaip jis lipa iš valties, ir, rodės, buvo tai viena ir ta pati pastanga, ji išsėmė visas kūno ir proto galias. Bet dabar palengvėjo. Tai, ką norėjo jam suteikti, kai ją šį rytą paliko, pagaliau suteikė.

– Jis nuplaukė, – garsiai tarė. – Baigta.

​Pakilo ​ir ​pūškuodamas šalia ​jos ​​atsistojo ​​​senis ​​​​Karmišelis, ​​​jis ​​​panėšėjo į nusenusį pagonių dievą, susivėlusį, su žolėmis plaukuose ir trišakiu rankoje (tai viso labo buvo tik prancūziškas romanas). Stovėjo šalia jos ant vejos. Lengvai siūruodamas masyviu kūnu, prisidengęs nuo saulės akis ištarė: „Jie išlipo.“ Ne, ji neklydo, jiems nė nereikėjo kalbėtis. Jie galvojo tą patį, jis atsakydavo jai nė neklaustas. Stovėjo ištiesęs rankas virš žmonijos silpnybių ir kentėjimų, tarytum, pamanė, kantriai ir gailestingai numatydamas galutinę jų lemtį. Dabar jis pagarbina šį įvykį, lėtai nuleidžia ranką, nuo didžiulio stoto nusipurto žibuoklių ir laukinių narcizų vainiką, lėtai plevendami žiedai nusūkuriuoja ant žemės.

Greitai, tarytum įsakmiai pašaukta, grįžta prie drobės. Štai jis – tas jos paveikslas. Štai žalumas ir mėlynumas, išvingiuotos linijos, – juk kažką mėgino išreikšti. Pakabins jį palėpėje, vėl prisiminė, o gal suplėšys. Bet ar tai svarbu, paklausė savęs, vėl paimdama teptuką. Pažvelgė į laiptus, tokie tušti, pažvelgė į drobę, tokia blausi. Ūmai iš visų jėgų, tarsi trumpam praregėjusi, nubraukė per centrą liniją. Nutapė. Baigta. Taip, pagalvojo ji, mirtinai pavargusi ir padėjusi teptuką. Štai ji – mano vizija.

Pabaiga.