Вирджиния Вулф - I svyturi

„Kaip meno kūrinys“, pakartojo, nuvesdama žvilgsnį nuo drobės prie svetainės laiptų, o paskui atgal. Jai reikia truputį pailsėti. Ilsėdamasi žvalgėsi čia į laiptus, čia į drobę, tas senas klausimas, kuris nuolat perskrosdavo sielos padangę, tas didysis bendrasis klausimas, kuris tapdavo toks konkretus tokiomis kaip ši akimirkomis, kai atpalaiduodavo įtemptas dvasios galias, sustojo prie jos, ėmė lūkuriuoti ties ja it tamsus šešėlis. Kokia tad gyvenimo prasmė? Ir nieko daugiau, paprastas klausimas, tas, kuris, bėgant metams, vis smarkiau prisiartina ir apglėbia. Didysis apreiškimas nenušvito. Didysis apreiškimas turbūt niekada nenušvinta. Tačiau buvo juk kasdienių mažų stebuklų, nušvitimų, staigiai tamsoje brūkštelėtų degtukų. Štai vienas jų; šis ir tas, ir dar kitas; ji ir Čarlzas Tenslis, ir dūžtanti banga; ponia Ramsi jus suartina, ponia Ramsi sako: „Gyvenimas čia nurimsta.“ Ponia Ramsi iš akimirkos sukuria pastovumą (kaip Lilė pati kitoje srityje plūkiasi akimirką norėdama paversti amžinybe) – tokia apreiškimo prigimtis. Chaoso maišatyje atsiranda forma, amžinas praeinamumas ir tekėjimas (pažvelgė į plaukiančius debesis, virpančius lapus) virsta tuo, kas pastovu. Gyvenimas čia nurimsta, sako ponia Ramsi. Ponia Ramsi, ponia Ramsi, pakartojo. Juk jai už viską skolinga.

Visur tylu. Viduj, rodos, niekas nė nekrusteli. Žvilgteli į namą, snūduriuojantį ankstyvoje saulės šviesoje, langai žalsvai mėlyni nuo atsispindinčių lapų. Tos neryškios mintys, kuriomis prisimena ponią Ramsi, tarytum dera su šiuo namu, šiuo dūmu, šiuo nuostabiu ankstyvu rytu. Neryškios ir nerealios, jos stulbinamai tyros, jos jaudina. Vylėsi, kad niekas neatidarys lango, neišeis iš namo, norėjo tik ramybės ir toliau mąstyti, tapyti. Atsigręžė į drobę, bet smalsumo skatinama, apimta nesmagumo dėl taip ir neišreikštos užuojautos, paėjėjo iki vejos krašto pažiūrėti, gal paplūdimy išvys tą mažutę draugiją, keliančią bures.

Ten tarp mažų valtelių, kurios plūkuriavo suvyniotomis burėmis, kai kurios visai lėtai, nes tokioj ramybėj atsistumti nuo kranto nebuvo lengva, išvydo vieną, gerokai atsiskyrusią nuo kitų. Ji kaip tik dabar kėlė burę. Toje pačioje tolimiausioje ir visiškai nuščiuvusioje valtelėje, nusprendė, turbūt ir sėdi ponas Ramsis, su juo Kem ir Džeimsas. Štai jie iškėlė burę, paplazdėjusi, padvejojusi, ta buvo išpūsta vėjo; Lilė žiūrėjo, kaip apsigaubusi mirtina tyla, atsargiai sukdama pro kitas, valtelė leidžiasi į jūrą.

IV

Jiems virš galvų plazdėjo burės. Vanduo gurgėdamas plekšnojo valties šonus, o ši nejudri snūduriavo saulėje. Retkarčiais burė virptelėdavo nuo lengvo vėjelio, tačiau ribuliavimas tik nubėgdavo bure ir išdildavo. Valtis nejudėjo. Ponas Ramsis sėdėjo valties viduryje. Jis tuoj praras kantrybę, pagalvojo Džeimsas, pagalvojo ir Kem, žiūrėdama į tėvą, sėdintį tarp jų, valties viduryje (Džeimsas vairavo, Kem viena sėdėjo pirmagaly), parietęs kojas. Delsimo nepakentė. Ir tikrai, kelias akimirkas nenustygęs kažką pasakė Makalisterio berniukui, tas paėmęs irklus pradėjo irkluoti. Tačiau jiedu žinojo, kad tėvas tikrai nenurims, kol nepasileis skrieti pavėjui. Jis vis ieškos vėjo, nenustygs, burbės po nosimi; aišku, tai išgirs Makalisteris ir Makalisterio berniukas, abu pasijus be galo nejaukiai. Jis privertė juos vykti. Pykdami jie vylėsi, kad vėjas taip ir nesusirinks, kad jam nesiseks visais įmanomais būdais, nes juk jis, nepaisydamas jų valios, privertė juos keliauti. Visu keliu į paplūdimį sliūkino abu atsilikę, nors tėvas be žodžių ragino juos „greičiau, greičiau“. Nuleidę galvas, tarsi nulenktos jos būtų negailestingos, iš kojų lupančios. Kalbėtis su juo negalėjo. Privalo eiti, privalo juo sekti. Privalo keliauti jam įkandin, nešdami rudo popieriaus paketus. Bet jie prisiekė, kai ėjo, be žodžių, kad vienas kitą palaikys, kad įvykdys didįjį susitarimą – kovos su tironija iki paskutinio atodūsio. Nesakė nieko, tik retkarčiais pažvelgdavo į jį, kai šis sėdėjo parietęs kojas, raukydamasis, nerimaudamas, prunkščiodamas, mėtydamas tuos „fe“ ir „fui“, murmėdamas sau po nosimi, nekantriai laukdamas, kada papūs vėjas. O jie tikėjosi, kad vėjas taip ir nepapūs. Tikėjosi, kad jis liks apviltas, kad iškyla žlugs, kad jiems su paketais teks traukti atgal į paplūdimį.

Bet dabar, kai Makalisterio berniukas irkluodamas išvedė valtį toliau į vandenis, burė lėtai apsisuko, valtis pajudėjo, išsitiesė ir šovė į priekį. Tarsi žaibiškai būtų atlėgusi nežmoniška įtampa, ponas Ramsis ištiesė kojas, išsiėmė tabako kapšą, murmtelėjęs padavė jį Makalisteriui ir pasijuto, bent kaip jie matė, visiškai patenkintas. Dabar jie šitaip plauks valandų valandas, ir ponas Ramsis paklaus senojo Makalisterio apie baisiąją praeitos žiemos audrą, o senis Makalisteris atsakys, jie kartu papsės pypkes, Makalisteris pirštais suims dervuotas virves, užrišdamas ar atrišdamas kokį mazgą, berniukas žvejos ir niekam neištars nė žodžio. Džeimsui teks nenuleisti akių nuo burės, nes jei tik žvilgsnį nuleis, burė susiraukšlės, ims krūpčioti, valtis pradės plaukti lėčiau, ponas Ramsis griežtai tarstelės: „Na, žiūrėk, žiūrėk!“, o senasis Makalisteris lėtai pasisuks ant savo sėdynės. Tad girdėjo, kaip ponas Ramsis paklausė kažko apie didžiąją Kalėdų audrą. „Ji ateina visa jėga nuo kyšulio“, – tarė Makalisteris, pasakodamas apie baisiąją per Kalėdas siautusią audrą, kai dešimt laivų buvo atvaryti į įlanką ieškoti prieglobsčio. Jis matęs „vieną ten, kitą čia, trečią dar ana va kur“ (lėtai parodė aplink įlanką, o ponas Ramsis, pasukdamas galvą, sekiojo jo žvilgsnį). Makalisteris matęs, kaip keturi vyrai buvo įsikabinę į stiebą. O tada audra pasibaigė. „Pagaliau mes ją nustūmėme“, tęsė jis (bet tylėdami pikti, tepagavo vos vieną kitą žodį, sėdėdami priešinguose valties galuose, suvienyti sutarties iki paskutinio atodūsio kautis su tironija). Pagaliau jie audrą atstūmė, paleido gelbėjimo valtį, nustūmė ją už kyšulio, porino senis Makalisteris, ir nors girdėjo vos vieną kitą jo žodį, visą tą laiką puikiai žinojo, ką daro tėvas, kaip jis palinksta į priekį, kaip priderina balsą prie Makalisterio balso, kaip papsi pypkę, kaip žvalgydamasis ten, kur parodė Makalisteris, mėgaujasi mintimi apie audrą, apie nakties tamsą, besigrumiančius su jomis žvejus. Jam patiko, kad vyrai triūsia ir lieja prakaitą vėjuotame pajūryje naktį, raumenimis ir protu atremdami bangas ir vėją, jam patiko, kad vyrai taip dirba, o moterys prižiūri namus, sėdi namie prie miegančių vaikų, kai vyrai skęsta čia, per audrą. Džeimsas tai matė, Kem tai matė (pažvelgę į jį, pažvelgę į vienas kitą), iš to, kaip tėvas kresčiojo galvą, koks budrus buvo, kaip suskambėjo balsas ir jame pasigirdo šiek tiek škotiškos tarmės gaidelių, kai pats ėmė panėšėti į valstietį, kvosdamas Makalisterį apie tuos vienuolika audros į įlanką atvarytų laivų. Trys iš jų nuskendo.

Išdidžiai žvelgė ten, kur rodė Makalisteris, ir nežinodama nė kodėl, pajutusi juo pasididžiavimą, Kem pamanė, kad jei tėvas būtų ten buvęs, jis būtų stvėręs gelbėjimo valtį, jis būtų pasiekęs skęstantį laivą. Jis toks drąsus, jis taip dievina nuotykius, manė Kem. Bet prisiminė sutartį iki paskutinio atodūsio priešintis tironijai. Juos įveikė gedėjimas. Juos privertė, jiems liepė. Savo niaurumu ir galia jis palenkė juos ir šį sykį, privertė elgtis taip, kaip jis liepė, šį nuostabų rytą, vykti, nes to norėjo jis, gabenti į švyturį tuos paketus, dalyvauti šiuose ritualuose, kuriuos atliko savo malonumui, mirusiųjų, kurių jie neapkentė, prisiminimui, taigi vilko kojas jam įkandin, ir visas dienos malonumas buvo sugadintas.