Вирджиния Вулф - I svyturi

III

Tai jie išvyko, pamanė, atsidususi su palengvėjimu ir su nusivylimu. Atmesta jos užuojauta brūkštelėjo tarsi erškėtis per veidą. Jautėsi keistai suskilusi, viena jos dalis troško vykti ten – rami ūkanota diena, švyturys šį rytą atrodo be galo nutolęs; kita jos dalis tvirtai ir atkakliai priaugo prie vejos, žvelgė į drobę, tarsi ta būtų priplaukusi ir švari bei nenuolaidi prieš ją sustingtų. Tarsi šaltai dėbčiodama priekaištautų jai už visą šią skubą ir jaudinimąsi, už visas kvailystes ir emocijų protrūkius; itin įsakmiai pakvietė, užmetė ant jos sąmonės ramybės skraistę, laukdama, kol pasitrauks sumaištis, kol išdrikusios emocijos nurims (jis nuėjo, o jai taip gaila, kad nieko nepasakė); paskui apgaubė tuštuma. Bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į drobę, ta nenuolaidžiai dėbsojo atgal, nuo drobės žvilgsnis nuklydo į sodą. Prisimena, kažkas buvo (stovėjo primerkusi mažas akeles mažučiame susiraukšlėjusiame veidelyje) tose linijose, susikertančiose, slystančiose žemyn, ir tame gyvatvorės suformuotame mėlynai rudame įdubime, kas įstrigo, kas užrišo mazgą jos galvoje, tad nevalingai, pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, – kartais žingsniuodama Bromtono keliu, kartais šukuodamasi plaukus, vis pasijusdavo tapanti tą paveikslą, vedžiojanti jį akimis, vaizduotėje vis išrišanti šį mazgą. Tačiau viena taip nerūpestingai planuoti neatsistojus prie drobės, visai kita realiai paimti teptuką į rankas ir braukti pirmąjį potėpį.

Susijaudinusi ponui Ramsiui stovint šalia, paėmė ne tą teptuką, o molbertą buvo įsmeigusi į žemę netinkamu kampu. Dabar jį pastatė kaip reikia ir taip įveikė tuos įžūlius trukdžius ir tai, kas nesvarbu, kas buvo paveržę jos dėmesį, vis versdami ją prisiminti, kokia ji buvusi, kaip ji taip, vienaip ar kitaip, susijusi su žmonėmis, tad įveikė ranką ir pakėlė teptuką; akimirką, pakilusi į orą, ranka virpėjo apimta skaudžios, bet jaudinamos ekstazės. Kur pradėti, štai klausimas, kur brūkštelėti tą pirmąjį potėpį? Vienintelė linija, pabraukta drobėje, pasmerkė ją neišmatuojamai rizikai, gausiems ir neatšaukiamiems sprendimams. Visa, kas mintyse atrodė paprasta, pa ėmus teptuką, virsdavo sudėtinga. Taip nuo olos viršaus, bangos, atrodo, klostosi taisyklingai, tačiau plaukiančiam tarp jų žmogui jos atskirtos gilių verpetų, putojančių viršūnių. Bet rizikuoti vis viena teks, tą liniją teks braukti.

Apimta keisto fizinio pojūčio, tarsi ją stumtų į priekį, bet sykiu žinotų, kad privalo išlikti kur esanti, greitai ir ryžtingai brūkštelėjo pirmą brūkšnį. Teptukas nusileido ant drobės. Rudas, jis sumirgėjo virš jos baltumo, paliko takią žymę. Brūkštelėjo antrą ir trečią sykį, o paskui čia stabtelėdama, čia vėl sumirgindama teptuką, pagavo ji, sakytum, šokio ritmą, tarsi pauzės būtų buvusios viena ritmo dalis, o brūkšniai kita, ir jie būtų susiję, ir taip lengvai ir greitai, stabtelėdama, čia vėl braukdama, ji margino drobę rudomis nervingomis bėgančiomis linijomis, kurios vos spėjusios nusileisti ant drobės, uždarydavo erdvę (juto ją grėsmingai užgriūvant). Vienoje išsirietusioje bangoje ji išvydo kitą bangą, šį tarytum bokštas kilo vis aukščiau ir aukščiau jai virš galvos. Nes kas gali gąsdinti labiau už erdvę? Štai ji ir vėl, galvojo žingtelėdama atgal pažvelgti į drobę, ištraukta iš apkalbų, iš gyvenimo, iš bendrumo su žmonėmis, atsidūrusi akistatoje su tuo senu priešu, – tuo kitu dalyku, kita tiesa, realybe, kuri ūmai uždeda ant jos rankas, kuri išnyra iš už viso išoriškumo ir reikalauja jos dėmesio. Ji nė nežino, ar to nori, jai tenka prisiversti. Tai kodėl ją vis nuo visko atplėšia, kodėl nutempia ją kažin kur? Kodėl jos nepalieka ramybėje, šnekučiuotis sau ant vejos su ponu Karmišeliu? Ne, iš visų jai žinomų bendravimo formų, šis iš jos pareikalauja daugiausiai. Kiti garbinimo objektai garbinimą priima mielai, ir vyrai, ir moterys, ir Dievas, jie visi leidžia prieš save atsiklaupti, bet ši garbinimo forma, net jei prieš akis būtų tik baltas lempos gaubtas virš pinto stalo, kvietė į amžiną kovą, ragino susiremti mūšyje, kuriame iškart lemta pralaimėti. Iš gyvenimo verpetų žengdama į sunkią tapybos būtį, kelias akimirkas pasijusdavo tokia nuoga, abejonių užvyta į vėjų varpomą bokštelį, kur nėra už ko užsiglausti, kur talžo tik dvejonių gūsiai. Kodėl gi ji tada tai daro? Pažvelgė į bėgančiomis linijomis pradėtą marginti drobę. Juk jį pakabins tarnų miegamajame. Suvynios ir užkiš už sofos. Kokia tada prasmė tai daryti? Girdėjo balsą, tvirtinantį, kad ji nesugeba tapyti, kad nesugeba kurti, tarsi būtų užplaukusi ant įpročio sūkurių, kuriuos laikui bėgant patirtis suformuoja sąmonėje, tada kartojame tik žodžius nesuvokdami, kas ir kada juos iš tiesų pasakė.

Nesugeba tapyti, nesugeba rašyti, monotoniškai murmėjo, susirūpinusi, svarstydama, koks bus jos puolimo planas. Ta masė plytėjo priešais ją, ji kyšojo, juto, kaip ji užgriūva akių vokus. Paskui lyg būtų ištryškę jos gebėjimams sudrėkinti reikalingi syvai, nepaisydama rizikos ėmė nardinti teptuką į mėlyną ir umbrą, judindama jį, brūkštelėdama juo tai vienur, tai kitur, tačiau dabar jis buvo sunkesnis, judėjo lėčiau, tarsi prisitaikydamas prie ritmo, užduoto jai to (tebežiūrėjo į gyvatvorę, į drobę), ką ji matė, taip kad nors ranka drebėjo nuo gyvenimo, šis ritmas buvo toks stiprus, kad nuplukdė ją su savo srove. Ji prarado išorinių dalykų suvokimą, neprisiminė nei savo vardo, nei asmenybės, nei išvaizdos, nei to, ar ponas Karmišelis buvo šalia, ar ne, jos sąmonė metė iš savo gelmių scenas ir vardus, ir posakius, ir prisiminimus, ir idėjas, tarsi fontanas, purškiantis virš tos šlykščiai sunkios baltos erdvės, kol ji formavo ją žaliomis ir mėlynomis spalvomis.

Čarlzas Tenslis tvirtindavo, prisiminė ji, kad moterys nesugeba tapyti, nesugeba rašyti. Prieidavo jai už nugaros, atsistodavo kuo arčiau, o ji to negalėdavo pakęsti, nes tapydavo tada kaip tik toje pačioje vietoje. „Pigus tabakas, sakydavo jis, penki pensai už saujelę“, girdavosi savo skurdu, savo principais. (Bet karas ištraukė jos moteriškumo geluonį. Nelaimingi velniai, pagalvodavai, apie vyrus ir apie moteris, nelaimingi velniai.) Po pažastimi visada nešiodavosi knygą – violetinės spalvos knygą. Jis „dirbdavo“. Sėdėdavo dirbdamas, prisimena, tiesiai prieš pleškinančią saulę. Per vakarienę matydavo jį pačiame reginio pro langą centre. Bet paskui, prisiminė ji, juk buvo ir ta scena pajūryje. Būtinai reikia ją prisiminti. Vėjuotas rytas. Į pajūrį jie iškilo visu būriu. Ponia Ramsi, atsisėdusi prie didžiulio akmens, rašė laiškus, rašė ir rašė. „A, tarstelėjo, pažvelgusi į kažkokį jūroje plūduriuojantį daiktą, ar ten omarų tinklai, o gal apvirtusi valtis?“ Buvo tokia trumparegė, jog neįžiūrėjo; Čarlzas Tenslis ūmai tapo toks malonus, kad sunku būtų ir įsivaizduoti. Ėmė laidyti plokščius akmenėlius vandens paviršiumi. Jiedu pririnkdavo plokščių juodų akmenukų ir paleisdavo juos šokčioti bangų paviršiumi. Ponia Ramsi, retkarčiais pažvelgusi į juos pro akinius, pasijuokdavo. Neprisimena, apie ką kalbėjo, tik prisimena, kad jie su Čarlzu Tensliu svaidė akmenėlius, staiga ėmę puikiai sutarti, o ponia Ramsi juos stebėjo. Lilė tai aiškiai jautė. Ponia Ramsi, galvojo, žingtelėdama atgal ir prisimerkdama. (Matyt, kai tada sėdėjo ant laipto su Džeimsu, kompozicija buvo kitokia. Ten turėjo kristi šešėlis. Kai prisimena save su Čarlzu, kaip siuntė per bangas plokščius akmenėlius, visa ta scena paplūdimyje ima atrodyti priklausanti nuo prie akmens sėdinčios ponios Ramsi, su bloknotu ant kelių, rašančios laiškus (laiškų parašydavo nesuskaičiuojamą gausybę, kartais juos nupūsdavo vėjas, ir štai jie su Čarlzu ką tik spėjo pastverti puslapį iš jūros). Bet kokia to žmogaus sielos galybė! Moteris, sėdinti ten ir rašanti prie akmens, sugebėdavo viską paversti paprastais dalykais; šalia jos pyktis ir susierzinimas išdriksdavo it seni skarmalai, susiedavo ji vieną su kitu, o šiuos du dar su trečiu, iš apgailėtino kvailumo ir pagiežos (juk jųdviejų su Čarlzu kivirčai, jų varžymasis buvo kvaili, jie buvo pikti) sukurdavo kažką, – kaip toje pajūrio scenoje, draugystės ir palankumo akimirką, kuri po visų šių metų liko tobula, tokia, kad vėl pasineri į ją, trokšdamas ją prisiminti, tokia, kad ji užbūrė sąmonę, kaip užburia ją meno kūrinys.