Вирджиния Вулф - I svyturi

Pagaliau po daugybės darbo dienų viduje, pjovimo ir kasimo lauke, šluostai liovėsi blizginti langus, langus uždarė, visose namo duryse girgžtelėjo raktai, trinktelėjo lauko durys. Pagaliau baigta.

Dabar gi, tarsi iki šiol tas valymas ir šveitimas, šiūravimas ir pjovimas būtų ją nustelbęs, atvirvėjo vos girdima melodija, nutrūkstanti muzika, kurią ausis tarsi ir pagauna, bet ji tučtuojau vėl prasprūsta. Lojimas, bliovimas, netaisyklingas, nutrūkstantis, tačiau toks artimas, vabzdžio dūzgimas, virpesys nupjautos žolės, atskirtos, bet vis viena gyvos, karkvabalio parpimas, rato girgždėjimas, čia garsus, čia tylesnis, bet paslaptingai svarbus; ausis įsitempia bandydama juos sulieti, be vargo ji sukurtų iš šių harmoniją; bet taip ir lieka jie neišgirsti, nesuderinti, kol galop vakare šie garsai vienas po kito nuslopsta, payra harmonija, įsiviešpatauja tyla. Kai saulėlydžio ryškis užgęsta, atplevena rūkas, pakyla ramybė, tyla nusidriekia, nurimsta vėjas; pasaulis pasipurto ir ima migdytis tamsoje, kurioje jau nelieka nė šviesulėlio, tik ta žalsvuma, kuri atsrūva pro lapiją, tik tas baltumas, kuris atsispindi nuo baltų gėlių lysvėje palei langą.

[Vieną vėlų sekmadienio vakarą į namus atnešė Lilės Brisko lagaminą. Ponas Karmišelis atvyko tuo pačiu traukiniu.]

X

O tada jau tikrai atėjo taika. Jūra siuntė į krantą taikos žinias. Pakrančių miego daugiau nebedrums, o tik liūliuos jas ilsėtis vis ramiau, tik pins vis vingriau tą sapną, kurio išmintis plevena nepertraukta, nes ką gi dar galėjo murmėti jūra, kai Lilė Brisko, padėjusi galvą ant pagalvės dar švara kvepiančiame kambaryje, klausė jūros ošimo? Pro atvirą langą atsklido pasaulio grožio murmesys, toks tykus, kad neįstengei išgirsti, ką jis sako, tačiau tai nebuvo svarbu, nes šio murmesio prasmė paprasta. Jis viliojo miegančiuosius (nes namai vėl buvo pilni, atvyko ponia Bekvit ir ponas Karmišelis), negi jie nenorėtų nukeliauti į pajūrį, kilstelėti uždangą ir pažiūrėti? Tuomet jie išvystų, kaip purpuru pasidabinusi naktis, kokia jos galva karūnuota, kokie jos skeptre brangakmeniai, kaip į jos akis išdrįstų pažvelgti ir vaikas. O jei jie vis dar dvejotų (pavargusi po kelionės Lilė iškart užmigo, bet ponas Karmišelis skaitė knygą prie žvakės šviesos), jei vis dar sakytų ne, kad visa ši nakties puikybė tėra tik migla, kad net rasa išlieka ilgiau negu tai, kad verčiau jie miegosią, švelniai tuomet, nesiskųsdamas ir nesiginčydamas, balsas dainuos savo dainą. Švelniai duš bangos (Lilė jas girdėjo sapne), minkštai liesis šviesa (atrodė, liejasi pro jos akių vokus). Ir visa, pagalvojo ponas Karmišelis užversdamas knygą, visai taip kaip kitados.

Kai tamsos užuolaidos užsitraukė virš namo, virš ponios Bekvit, pono Karmišelio ir Lilės Brisko taip, kad keli sluoksniai tamsos užklojo jų akis, balsas vėl pasigirdo – kodėl gi nesusitaikius su šituo, nenusiraminus ir to nepriėmus, kodėl tamsai neatsidavus? Dūsaudama juos ramino jūra, sudūžtanti į salas, tarsi jas matuotų, naktis juos apsupo, jų miego niekas nepertraukė, kol praplyšo paukščiai, ir silpni balseliai įsiaudė į aušros balsvumą; girgžtelėjęs vežimas, kažin kur sulojęs šuo, užuolaidas kilstelėjusi saulė nutraukė šydą jiems nuo akių. Lilė Brisko krustelėjo miege. Nusitvėrė antklodės kaip krintantis nuo uolos žmogus nusitveria žolės kuokšto. Plačiai atsimerkė. Štai ji ir vėl čia, pagalvojo, atsisėsdama lovoje tiesi it styga. Pabudusi.

Švyturys

I

Ką gi tai reiškia, ką visa tai galėtų reikšti, klausinėjo savęs Lilė Brisko, svarstydama, nes buvo palikta viena, ar jai derėtų eiti į virtuvę atsinešti dar vieną puodelį kavos, o gal palaukti čia? Ką gi tai reiškia? Ši banali frazė, įstrigusi jai iš kažkokios knygos, nardo tarp jos minčių, nes štai pirmąjį rytą su Ramsiais ji neįstengia sutramdyti jausmų, gali tik klausytis, kaip skamba ši frazė, tad tegu pridengia ji tuštumą jos galvoje, kol šie garai išsisklaidys. Nes tikrai, ką gi ji jaučia, sugrįžusi po visų šių metų, kai ponios Ramsi jau nėra tarp gyvųjų? Nieko, nieko, nieko, ką galėtų kaip nors išsakyti.

Ji atvyko vėlai naktį, kai viskas atrodė paslaptinga, tamsu. Dabar pabudo senoje savo vietoje prie pusryčių stalo, bet viena. Dar labai anksti, nėra nė aštuonių. Jie vyksta į švyturį, visa ekspedicija, ponas Ramsis, Kem ir Džeimsas. Iki šiol jie jau turėtų būti išvykę, jiems reikėtų suspėti su atoslūgiu ar kaip ten sakoma. Tačiau Kem nebuvo susiruošusi, Džeimsas nebuvo susiruošęs, o Nensė užmiršo užsakyti sumuštinių, ir ponas Ramsis niršo, įsiutęs išėjo iš kambario ir trenkė durimis. – Kokia prasmė tada plaukti? – triukšmavo jis.

Nensė išnyko, o jis įniršęs žingsniavo po terasą pirmyn atgal. Visame name buvo girdėti šūkavimai, trinksėjo durys.

Įsiveržė Nensė ir paklausė, dairydamasi po kambarį, tarsi apsvaigusi, tarsi apimta nevilties, „ką reikia nusiųsti į švyturį?“, tarsi prisiverstų daryti tai, ko, iškart nusivylusi žino, vis viena neįstengs.

Ne, tikrai, ką dera nusiųsti į švyturį? Bet kokiu kitu metu Lilė būtų patarusi siųsti arbatos, tabako, laikraščių. Tačiau šį rytą viskas atrodo taip neišpasakytai keista, kad Nensės klausimas, ką reikia pasiųsti į švyturį, atlapojo jos sąmonėje duris, kurios trinksėjo ir siūbavo, ir tegalėjo apstulbusi, akis išplėtusi klausinėti, ką reikia nusiųsti. Ką reikia daryti? Ir ko pagaliau aš čia sėdžiu?

Sėdėdama viena (nes Nensė vėl išlėkė) prie ilgo stalo su išrikiuotais švariais puodeliais, pasijuto atkirsta nuo kitų žmonių, įstengė tik žiūrėti, klausinėti, stebėtis. Namai, ši vieta, šis rytas, viskas atrodė jai nepažįstama. Prie nieko ji čia neprisirišusi, su niekuo nesusijusi, jautė, kad bet kas gali įvykti, o tai, kas įvyko, žingsniai lauke, šūktelėjantis balsas („ne bufete, o laiptinėje,“ sušuko kažkas) buvo tik klausimas, tarsi paprastai viską susiejantis ryšys būtų nukirstas, o jie visi plūduriuotų, tai čia, tai vėl ten, tai į šalį, bet kur ir bet kaip. Kaip tai beprasmiška, kaip padrika, kaip nerealu, mąstė, žiūrėdama į tuščią kavos puodelį. Ponia Ramsi mirusi, Andrus užmuštas, Pru irgi mirusi, kad kiek kartojo, tai nepažadino joje jokio jausmo. O mes visi susirenkame šiame štai name, šį štai rytą, tarė ji, žvelgdama pro langą. Kokia graži rami diena.

Staiga eidamas pro šalį ponas Ramsis kilsteli galvą ir pažvelgia į ją sielvartingu pamišėlišku žvilgsniu, tačiau tokiu skvarbiu, tarsi kaip tik tą akimirką jis išvydo ją pirmąsyk gyvenime ir išvydo visiems laikams; ji apsimetė, kad geria iš tuščio kavos puodelio, kad jo išvengtų, kad išvengtų to, ko iš jos pareikalaus, kad bent trumpam atstumtų tą įsakmų poreikį. Papurtė galvą žiūrėdamas į ją ir nužirgliojo toliau („po vieną, išgirdo ji, pražuvome mes po vieną“ [Eilutės iš Viljamo Kauperio (William Cowper) eilėraščio „Išmestasis į krantą“ („The Castaway“, 1799; „We perished, each alone…“).]); kaip šį keistą rytą žodžiai tapo simboliais, jie išsirašė ant pilkšvai žalsvų sienų. Jei tik ji įstengtų sujungti tuos žodžius, juto, jei užrašytų juos kaip sakinį, prisikastų iki dalykų esmės. Tyliai tapnodamas įėjo senis Karmišelis, pasiėmė kavos ir apsikabinęs puodelį nutapeno atsisėsti prieš saulę. Keistas nerealumas gąsdino, sykiu ir jaudino. Jie plaukia į švyturį. Bet ką reikėtų pasiųsti į švyturį? Pražuvome. Po vieną. Pilkšvai žalsva šviesa ant sienos priešais. Tuščios kėdės. Tai vis dalys, bet kaip jas sujungti, klausė ji. Tarsi bijodama, kad pertraukta ji suardys trapią formą, kurią kūrė ant stalo, atsuko į langą nugarą, kad ponas Ramsis jos nematytų. Privalo kur nors pasprukti, pabūti kur nors viena. Staiga prisiminė. Kai sėdėjo čia prieš paskutinius dešimtį metų, ant staltiesės buvo tarsi mažytė šakelė, tarsi lapų piešinys, į kurį ji žiūrėjo apšvietos akimirką. Tada niekaip negalėjo sutvarkyti priekinio paveikslo plano. Reikia pastumti medį į priekį, tvirtino pati sau. To paveikslo taip ir nepabaigė. Nutapys jį dabar. Jis beldėsi jai į sąmonę. Kažin kur tie dažai? Prisiminė. Dažai, taip, praeitą vakarą paliko juos koridoriuje. Imsis iškart. Greit atsistojo, kad ponas Ramsis nespėtų atsigręžti.