Вирджиния Вулф - I svyturi

Atsiduso, ne, tikrai, darbo čia vienai moteriai tikrai per daug, nepritariamai kraipo galvą. Štai vaikų kambarys, kaip jame drėgna, tinkas nubyrėjęs, ir kodėl gi jie sumanė čia prikalti šitą pabaisos galvą? Irgi apipelijusi. Palėpėje žiurkės. Prilyta į vidų. Bet jie niekada nieko neatsiuntė, niekada neatvažiavo. Kai kur ir spynos subyrėjo, tad durys atviros tabaluoja. Ne, sutemus ji nenori čia likti viena. Vienai moteriai visa tai per sunku, tikrai per sunku, girgždėjo, dejavo. Užtrenkė duris, pasuko raktą spynoje ir paliko namą vieną, uždarytą, užrakintą.

IX

Tad namą paliko, namą apleido. Jis liko numestas, tarsi kriauklė ant kopos, kurioje, išėjus gyvybei, tesirenka sūrūs druskos grūdeliai. Sutemo, atrodė, begalinė naktis. Liko čia viešpatauti vien šmaikštaujantys vėjūkščiai, kibiais pirštais knebinėjantys, drėgnom burnom pūsčiojantys. Prikaistuvis surūdijo, demblys supuvo. Rūpužės įšniukštinėjo vidun. Neskubėdamas ir be tikslo pirmyn atgal siūravo sau šalis. Pro plyteles podėly prasispaudė usnys. Svetainėje susisuko lizdus kregždės, ant grindų pridraikė šiaudų. Pribyrėjusio tinko galėjai pasemti sauja, apsinuogino sijos, žiurkės ką nusičiupusios vilkdavo pūdyti po sienų plokštėmis. Iš lėliukių išsprūdę raini dryžuoti drugiai pragyvendavo gyvenimą plazdėdami į lango stiklus. Aguonų prisisėjo tarp jurginų, veja lingavo aukšta žole, tarp rožių kyšojo artišokų bokšteliai, garbanotasis gvazdikas žydėjo tarp kopūstų; žiemos naktimis tylus piktžolės barbenimas į langą susiliedavo su piktu drūtų medžių šlamėjimu ir dygliuotų erškėčių talžymu, jie vasarą langus taip užstodavo, kad kambarys paskęsdavo žalumoje.

Kokia galia sustabdys gamtos derlumą, jos beprotybę? Ar ponios Makneb dienos sapnas, kuriame ji regi ponią, regi vaiką, regi lėkštę pieniškos sriubos? Vizija nuplazda per sieną ir išnyksta. Ji užrakina duris, ji išeina. Tai ne vienos moters jėgoms, sako ji. Niekada nieko nepasiuntė, niekada patys neatvažiavo. Stalčiuose tebepūva jų daiktų, kam gi reikėjo juos taip palikti, šnekėjo ji, šie namai griūva, yra. Tik švyturio spindulys trumpam į juos užklysta, greitu žvilgsniu aprėpia lovą ir sieną, žiemos tamsoje vienodai abejingai dirsteli į usnis ir kregždę, žiurkę ir šiaudus. Juk niekas jiems nepasipriešina, niekas neištaria ne. Tad lai pusto vėjas, sėdamas aguonas, lai gvazdikas susiporuoja su kopūstu. Lai svetainėje lipdo lizdus kregždė, lai išlupa sau iš po kojų plytelę usnis, o drugelis tegul šildosi prieš saulę ant išblukusio krėslo kartūno. Lai sudaužytas stiklas ir porcelianas pabyra ant pievos, lai apaugs jie žole ir laukinėmis uogomis. Atėjo metas, dvejonės metas. Kai aušra virpa, o naktis stabteli, plunksna svarstyklių lėkštėje nusveria ją žemyn. Dar viena plunksna, ir grimzdamas, griūdamas namas būtų pakrypęs ir subyrėjęs, būtų paskendęs tamsos gelmėse. Kambarių griuvėsiuose iškylautojai būtų kūrę katiliukus, priebėgos jame ieškotų įsimylėjėliai, prigulę ant plikų lentų; ant plytų būtų pasidėjęs užkandį piemuo; susisupęs į paltą ir gindamasis nuo šalčio čia būtų pernakvojęs valkata. Paskui žemyn būtų nudardėjęs stogas, erškėčiai ir cūgos būtų užvertusios taką, laiptelį ir langą, būtų sužėlusios, netvarkingai, bet su pasimėgavimu, viršum šio kauburio, kol koks nors iš kelio išklydęs įsibrovėlis iš degančių knifofijų tarp dilgėlių, o gal iš porceliano šukelės, įstrigusios tarp cūgos šakų, būtų supratęs, jog kitados čia kažkas gyveno, kad čia būta namo.

Jei plunksna būtų nukritusi, ji būtų nusvėrusi svarstyklių lėkštę žemyn, visas namas būtų paniręs į gelmes dūlėti užmaršties smėlyje. Tačiau veikė jėga, gal ir nesąmoninga, kažkas, kas žvairavo, kažkas, kas svyravo, kažkas, kas nejautė įkvėpimo imtis darbo it kokio tauraus ritualo su iškilmingu giedojimu. Ponia Makneb vaitojo, ponia Bast girgždėjo, jos buvo senos, sustingusiais kaulais, skaudančiom kojom. Pagaliau jos atvyko su šluotomis ir kibirais, jos ėmėsi darbo. Nei iš šio, nei iš to, gal ponia Makneb pasirūpintų, kad namas būtų tinkamai paruoštas, parašė viena iš panaičių. Ar ji nepadarytų to ir ano, visko kuo skubiau. Jie tikriausiai vasarą atvažiuos! Jie paliko va šitaip viską, iki pat dabar, o nūnai tikisi rasti viską, kaip palikę. Pamažu, su didžiausiu vargu, apsiginklavusios šluotomis ir kibirais, ponia Makneb ir ponia Bast, plaudamos ir šveisdamos sustabdė irimą ir puvimą, išgelbėjo iš laiko tvenkinių visa tai, virš ko jie grėsmingai ketino užsiverti; čia dubenį, čia spintelę, o vieną rytą išgriebė iš užmaršties visus Veiverlių romanus ir arbatos puodelių rinkinį. Po pietų sugrąžino saulei ir vėjui žalvarines židinio groteles ir plieninius židinio įrankius. Džordžas, ponios Bast sūnus, gaudė žiurkes, pjovė žolę. Pakvietė statybininkus. Vyriams girgždant ir skląsčiams žviegiant, išbrinkusiam medžiui dunksint ir pokšint, iš surūdijusio, sunkiai girgždančio ėmė kažkas rastis, kai moterys, čia susiriesdamos, čia vėl išsitiesdamos, aimanuodamos ir dainuodamos, pliaukšėjo ir trankė, čia viršuje, čia jau žiūrėk apačioj rūsiuose. Ai, skundėsi jos, kiek čia to darbo!

Kartais arbatą gerdavo miegamajame, kartais studijoje, pusiaudienį mesdavo darbus, purvinais veidais, senos rankos vis dar likdavo susigniaužusios nuo šepečių kotų. Nugriuvusios ant kėdžių apmąstydavo, kad įveikė kriaukles ir vonią, čia kur kas daugiau pastangų pareikalavusį triumfą prieš il gas eiles knygų, kurios kitados buvo juodos tarsi varnai, tačiau dabar baltomis dėmėmis nuėjusios, veisiasi jose kažkokie blyškūs grybai ir paslaptingi vorai. Ir vėl pajutusi, kaip kūnas sušyla nuo arbatos, tarsi akį pridėjusi prie teleskopo, šviesos ratelyje išvydo senąjį džentelmeną ant vejos, liesą kaip grėblį, kraipantį galvą, jai pareinant su skalbiniais, kalbantį su savimi, kaip jai pasirodė. Jis nepastebėdavo jos. Kai kas šnekėjo, kad jo nėra tarp gyvųjų. Kuris gi čia tų ponų? Ponia Bast irgi tiksliai nežino. Jaunasis džentelmenas miręs. Žino tikrai, perskaitė jo pavardę laikraštyje.

O paskui dar buvo virėja, Mildreda, Mariana, kažkokiu tokiu vardu, – rudaplaukė, karštakošė, kaip jos visos, bet geraširdė, jeigu mokėjai prie jos prisitaikyti. Magei ji palikdavo sriubos lėkštę, kumpio kąsnį, ko būdavo valgyta. Tais laikais jie gerai gyveno, turėjo viską, ko panorėdavo (vingriai, linksmai, po ją vaikštinėjant karštai arbatai, vyniojo ji prisiminimų kamuolį, sėdėdama pintoje kėdėje, prie vaikų kambario židinio grotelių). Namie nuolat virė gyvenimas, žmonių susirinkdavo gausybė, kartais viešėdavo net kokių dvidešimt, tai plaudavo indus iki vėlumos po pusiaunakčio.

Ponia Bast (ji nepažinojo jų, mat gyvenusi tada Glazge) pastatė arbatos puodelį ir nusistebėjo, kam jie čia pakabino tą galvijo kaukolę. Nušautas svečiose šalyse, be abejonės. Labai gali būti, pritarė ponia Makneb, vis dar dalydamasi prisiminimais, juk turėjo jie draugų rytų šalyse; džentelmenai čia apsistodavo, damos vakarinėmis suknelėmis; kartą pro valgomojo duris matė visus susėdusius vakarienės; kokių dvidešimt, sakytų, visi su brangakmeniais, ir ją paprašė padėti išplauti indus, jau vėlai, po pusiaunakčio.

A, tarė ponia Bast, pamatys jie, kaip čia viskas pasikeitę. Pasilenkė prie lango. Jos sūnus Džordžas dalgiu šienavo žolę. Gal jie net paklaus. Na, kas čia buvo padaryta? Juk senasis Kenedis turėjo viską čia prižiūrėti, bet kai iškrito iš vežimo, ta koja vargino jį vis labiau. Paskui kokius metus, o gal tik didžiąją metų dalį visai nieko nebuvo. Tik tada jau pasirodė Deivis Makdonaldas, jie net sėklų atsiuntė, bet kas žino, ar jos kada buvo pasėtos. Taip, išvys jie, kaip čia viskas pasikeitę. Žiūrėjo, kaip sūnus šienauja. Jis geras darbininkas, iš tų tyliųjų. Na, joms jau metas imtis kraustyti tuos bufetus, pagalvojo. Sunkiai pakilo.