Вирджиния Вулф - I svyturi

Naktys nūnai kupinos vėjo ir audrų, medžiai nardo ir lankstosi, pakrikai skrieja lapai, kol apkloja visą veją, jie nusimeta į stogo latakus, užkemša lietaus vamzdžius, išsibarsto ant drėgnų takų. Jūra daužosi, lūžta bangomis, ir jei miegančiam pasirodytų, kad pajūry jis ras atsaką į savo abejones, kad jūra pasidalys jo vienatve, jei, atmetęs į šalį patalus, keliautų vienas paklajoti po smėlį, neišvystų ten nieko, kas jam padėti galėtų, ką apvaizda būtų atsiuntusi jam į pagalbą, skubėdama nuraminti siaučiančią naktį ir sugrąžinti pasauliui žmogaus sielos kontūrus atspindinčius pavidalus. Užjaučianti ranka išdyla klajojančiojo pajūry rankoje, balsas griaudžia į ausį. Ir jau visai atrodo, kad beprasmiška šioje sumaištyje užduoti nakčiai tokius klausimus, kaip antai, kodėl ir dėl ko, o juk dėl jų ir pakilo klajojantysis iš miego, pakilo jis ieškoti šių atsakymų.

[Apgraibomis ieškodamas tako tirštoj ryto prietemoj ponas Ramsis ištiesė rankas, tačiau poniai Ramsi praeitą naktį ūmai mirus jo glėbys liko tuščias.]

IV

Tad ištuštėjusiame name su užrakintomis durimis, suvyniotais čiužiniais, tie paklydę vėjūkščiai, didžiulių armijų priešakiniai žvalgai, įūžavo vidun, brūkštelėjo per plikas lentas, paklebeno ir papūsčiojo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko nieko, kas jiems pasipriešintų, mat užuolaidos tik plevėsavo, medis girgždėjo, stalų kojos nuogos bolavo, prikaistuviai ir porcelianas žiojėjo aptraukti, praradę blizgesį ir sueižėję. Tik tai, ką išeidami nusimetė žmonės, – batai, šaulio kepurė, išblukę sijonai ir paltai, – spintose išsaugojo žmogaus formą ir tuštumoje bylojo apie tai, kaip kitados jie buvo pilni gyvybės, kaip kitados rankos rūpestingai ieškojo kabliukų ir sagų, kaip veidrodis laikė veidą, laikė tą išskobtą jo tuštumoje pasauly, kuriame grįžtelėdavo figūra, tvykstelėdavo ranka, atsiverdavo durys, trepsėdami ir skubėdami vaikai subėgdavo ir vėl išbėgdavo. Dabar diena po dienos šviesa, it vandenyje atsispindinti gėlė, ryškų savo atvaizdą siųsdavo tik sienai priešais save. Vėjyje vešintys medžių šešėliai nusilenkdavo sienai, trumpam užtamsindavo tvenkinį, jame šviesa atspindėdavo pati save, tik praskrendą paukščiai pablukusia dėme plazdėdavo miegamojo grindimis.

Tad tvyrojo žavesys ir ramybė, sykiu sukūrę grožio kupiną pavidalą it kiautą, paliktą gyvenimo; vienišas tas žavesys lyg tvenkinys vakare, kurį tik iš toli išvystame pro traukinio langą, kuris išnyksta taip ūmai, kaip išnyksta tas vakaro prieblandoj subolavęs tvenkinys, tegul ir šmėkštelintis prieš akis, bet liekantis tūnoti savo vienatvėj.

Žavesys ir ramybė sunėrė rankas miegamajame, ir net vėjas, kaišiojąs nosį tarp tarsi įkapėmis susupstytų ąsočių ir uždangstytų kėdžių, net jūros vėjūkščiai, minkštomis drėgnomis nosytėmis trinantys šiuos ir uostantys, klausinėjantys ir klausinėjantys: „Ar jūs išbluksite? Ar jūs išnyksite?“, beveik nesudrumsčia ramybės, tvyrančio abejingumo, tobulo šio žavesio vientisumo, o to klausimo, atrodytų, nė nereikėtų klausti, šis pasaulis ir taip atsakytų, mes išliksime.

Niekas, atrodė, neįstengs iškreipti to vaizdo, sudrumsti tos tylos ar perdrėksti plevėsuojančio tylos šydo, kuris savaitė po savaitės tuščiuose kambariuose įsiaudė į paukščių barstomus riksmus, laivų ūkimą, laukų gaudesį ir dūzgesį, šuns lojimą, žmogaus riktelėjimą, suklostydamas juos visus aplink tyloje skendintį namą. Tik pokšteli lenta laiptinėje, vidurnaktį, riaumodamas išsiveržęs, po šimtmečių ramybės nuo kalno atrieda akmuo ir sutrupėjęs drioksteli į slėnį, o šalio klostė išsileidusi siūruoja. Paskui vėl viską apgaubia ramybė, plazdena šešėlis, šviesa linkteli garbstydama savo pačios atvaizdą ant miegamojo sienos; atžingsniuoja ponia Makneb, perdrėksdama tylos šydą geldoje išmirkusiomis rankomis, traškančiais batais maldama tylą į žvirgždą, ateina, kaip jai buvo nurodyta, atverti visų langų, nuvalyti miegamuosiuose dulkių.

V

Kai svirduliavo (nes lingavo ji it jūroje laivas) ir žvairavo (nes jos akys žvelgdavo ne tiesiai, o tarsi skrosdamos iš šono, tarsi smerkdamos šio pasaulio panieką ir pyktį, – juk ji buvo nevisprotė ir pati tai žinojo), kai įsitvėrusi laiptų turėklų pakilo į viršų ir riedėjo iš vieno kambario į kitą, ji dainavo. Blizgin dama ilgo veidrodžio stiklą ir šnairai žvairuodama į siūruojantį savo atvaizdą, iš lūpų leido garsus, kažkokią nuotrupą, kuri prieš dvidešimt metų tikriausiai nuotaikingai skambėjo nuo scenos, ją tikriausiai niūniavo, pagal ją šoko, tačiau dabar niūniuojama bedantės, kykuotos namų tvarkytojos, prarado savo prasmę, skambėjo it kvailio sniaukrojimas, pašaipa, vienas tik atkaklumas, sumindžiota į žemę, bet vėl greitai pašokanti; taigi kai svyravo šitaip, dulkindama, šluostydama, atrodė, kad porina ji, kaip visas gyvenimas vienas tik sielvartas ir rūpesčiai, kaip įkyrėjo keltis ir vėl gultis, visus tuos daiktus išimti, o paskui visus sudėti atgal. Šis pasaulis, kurį pažinojo jau kone septyniasdešimt metų, buvo tikra atšiauri vargo pakalnė. Lankstėsi tad pavargusi. Kiek dar, klausdavo ji, girgždėdama ir dejuodama ant kelių po lova, braukdama dulkes nuo lentų, kiek dar jis truks? Bet ir vėl šlubčiodama kėlėsi, stojosi, vėl su tuo žvairu žvilgsniu, kuris tarsi atitrūkdavo ir nusigręždavo nuo veido, nuo jos pačios sielvarto, stovėjo ir viepėsi į veidrodį, kvailai šiepėsi, o netrukus ir vėl pasileido šluba žingine, kilodama demblius, dėliodama į vietas porceliano indus, bet vis dar žvairuodama į veidrodį, tarsi pagaliau ir ji prisiminė šį tą, kas suteikia paguodos, tarsi laidotuvių giesmėje būtų švystelėjusi gyva viltis. Matyt, būta tų vizijų džiaugsmingų, gal regėjo save prie geldos, gal su vaikais (du jų buvo nesantuokiniai, o trečiasis nuo jos pabėgo), o gal matė save aludėje, maukiančią alų, gal besirausiančią stalčiuose, perrinkinėjančią skiauteles. Švystelės properša tamsoje, tarsi koks tunelis per užmaršties gelmes, per kurį atsklinda tiek šviesos, jog ši perkreipia vypsantį į veidrodį veidą, pralinksmėjusi ji vėl imasi darbo, vapendama seną miuzikholų melodiją. Mistikas, svajotojas, tą gied rą naktį keliaudamas paplūdimiu, sudrumsdamas balutę, žvelgda mas į akmenį, savęs klausinėjo: „Kas aš esu?“, „Kas gi tai?“, ir ūmai maloningai jam tapo suteiktas atsakymas (tik niekas nepasakys koks), kad nešaltų jis šaltyje, nepavargtų dykumoje. Tik ponia Makneb liko savo vizijoje gurkšnoti aludėje ir apšnekinėti.

VI

Iš kiekvieno lapo gyvybe kliokiantis pavasaris, plikas ir skaistus it mergelė, nuožmi savo skaistybe, paniekinanti savo tyrumu, išsitiesė ant laukų plačiaakis ir budrus, nėmaž nepaisantis to, ką darė ar ką galvojo žiūrintieji. [Pru Ramsi tą gegužę, įsikibusi tėvui į parankę, ištekėjo. Nieko deramesnio negalėjai įsivaizduoti, tikino žmonės. Ir pridurdavo, o jau gražumėlis buvo tos nuotakos!]

Vasarai artėjant, vakarams ilgėjant, tie, kas negalėdavo miegoti, kas puoselėjo viltis, kas pajūriu vaikštinėjo, tvenkinį drumstė, kas neįstengė nepasiduoti keisčiausioms svajonėms, – kaip kūnas virsta atomais ir šie pabyra pavėjui, kaip jų širdyse blykčioja žvaigždės, kaip uola, jūra, debesis ir skliautas vienas kito siekia ir susieina sykiu, kad išoriškai surinktų vidinės vizijos dalis. Tuose veidrodžiuose, žmonių galvose, tuose nerimstančio vandens telkiniuose, kur nuolat virsta debesys ir įgyja kūnus šešėliai, atkakliai vešėjo svajonės, neįmanoma buvo atsispirti keistai nuojautai, kad kiekviena žuvėdra, gėlė, medis, vyras ir moteris, net pati balta žemė tvirtina (bet jei tuo suabejosi, iškart tvirtinimą savo paneigia), kad gėris triumfuoja, kad nusveria laimė, kad tvarka viešpatauja; neįmanoma buvo atsispirti tam nepaprastam skatuliui klajoti, blaškytis visomis kryptimis, ieškant kažin kokio absoliutaus gėrio, ypatingo ryškumo krištolo, visai kitokio nei įprasti malonumai ir vertybė, svetimo namų gyvenimo procesams, – vienatinio, kieto, ryškaus, tarsi deimanto smėly, kuris suteiksiąs saugumą jį radusiam. Sušvelnėjęs ir nusiraminęs pavasaris su dūzgiančiom bitėm ir šokančiais mašalais užsimetė apsiaustą, prisidengė šydu akis ir išsilenkdamas praplaukiančių šešėlių ir nesmarkaus lietučio šuorų žengė tarp žmonių pažinti jų sielvarto.